I. Šimonytė: mėgaujuosi, kad nereikia komentuoti pono G. Nausėdos pasisakymų

Ekspremjerė Ingrida Šimonytė sako, kad dabartinei Vyriausybei vadovaujančiam Gintautui Paluckui nėra įdomi pastaruoju metu kaistanti geopolitinė situacija bei saugumo klausimai. Konservatorės įsitikinimu, socialdemokratų Vyriausybė yra itin pasyvi ir užsienio politikoje. Dabartinio Ministrų kabineto, I. Šimonytės teigimu, užsienio politikoje praktiškai nebeliko.

„Jos tiesiog nėra“, – interviu Eltai sakė I. Šimonytė.

„Šios Vyriausybės specifika yra tokia, kad premjerui yra neįdomi nei geopolitika, nei užsienio politika, nei gynyba ar saugumas, kaip temos“, – pridūrė ji. 

Politikė užsimena, kad tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl prezidentas Gitanas Nausėda neseniai viešai prakalbo apie mėgavimąsi, dirbant su kairiųjų valdžia.

„Mes turėjome matymą, ką norėtume nuveikti. Tai galbūt ir poną G. Nausėdą vertė judėti sparčiau nei jis natūraliame režime būtų nusiteikęs. Dabar niekas neateina su įvairiomis idėjomis ir nesiūlo kažkokių dalykų, kuriuos būtų galima padaryti: gal kažkam skambinti, su kažkuo kalbėti, kažkokius klausimus spręsti. Šia prasme yra ramu, bet ramu ir ta prasme, kad Lietuvos tarptautinėje žiniasklaidoje, tarptautiniame debate apie geopolitinę situaciją bent jau aš to nebematau“, – svarstė I. Šimonytė. 

Savo ruožtu, kalbėdama apie prezidentui malonumą keliantį bendravimą su G. Palucko vadovaujamu kabinetu, buvusi premjerė tikina ir pati dabar galinti tam tikrais dalykais pasidžiaugti. 

„Aš taip pat mėgaujuosi, kaip ir ponas G. Nausėda, bet mėgaujuosi tuo, kad nebeprivalau komentuoti pono G. Nausėdos pasisakymų“, – teigė politikė.

Interviu su I. Šimonyte vyko trečiadienį, dar nepaaiškėjus, kad premjerui G. Paluckui dalinai priklausančiai įmonei „Garnis“ buvo suteikta lengvatinė ILTE paskola. 

– Dabartinis geopolitinis kontekstas yra istoriškai įtemptas Lietuvai. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vyksta geostrateginė ir kultūrinė transformacija, autoritarinės galios, pirmiausiai, Rusija, didina savo agresyvumą, o tarptautinė teisė ir jos aktai nuosekliai perdėliojami į grožinei literatūrai skirtą lentyną. Ar, įvertinus visus šiuos veiksnius, galima sakyti, kad formuojasi baisinga stichija Lietuvai?

– Aš taip pasakysiu – negalima išskirti Lietuvos kaip kažkokio atskiro vieneto, nes man atrodo, kad visoms valstybėms, kurios savo valstybingumą rėmė po Antrojo pasaulinio karo susiformavusia tarptautine tvarka, yra sudėtinga. Ypač toms, kurios negali savo valstybingumo brutalia jėga ginti, nes yra mažos. Bet net jei nėra karinės grėsmės, tai gali būti kiti dalykai, pavyzdžiui, ta pati prekybos politika. Labai sudėtinga situacija gali atsitikti vien dėl to, kad kažkas atsibudo ryte ir pasakė: jums bus dabar 200 proc. siekiantys muitai.

– O po savaitės persigalvoti ir pasakyti, kad jų nebebus.

– O čia yra įdomesni dalykai. Ar čia yra tiesiog emocijos ir persigalvojimai, ar čia yra dalykai, už kuriuos vertybinių popierių rinkoje yra baudžiama baudžiamuoju įstatymu. Bet sąmokslo teorijų kurti aš nenoriu.

– Bet kuriuo atveju, tai, visgi, rodo esmingai pasikeitusius santykius bei patį įsivaizdavimą, kas yra partneris.

– Taip, tai keičia bendravimo būdą. Juk kai esi kažkokioje sąjungoje su kitomis valstybėmis – o tos valstybės yra įvairaus dydžio, įvairių interesų, jos gali turėti įvairių požiūrių – tokiu atveju, tu stengiesi į visa tai atsižvelgti ir būti bendrame matymo lauke. Dabar atrodo, kad svarbu yra personaliniai barteriai: ar gali padovanoti lėktuvą už 400 mln., ar negali, ar gali pristatyti viešbučių ir golfo laukų, ar negali to padaryti. Tokiais atvejais supranti, kad bendri tavo dalyvavimo pamatai ir principai – solidarumas sprendžiant globalius klausimus – tai nebeturi tos vertės, kuri buvo prieš kokius metus ar pusantrų. Tada klausimas, kokias tai turės pasekmes.

– Ir čia visiškai natūralu žiūrėti į savo kiemą, keliant klausimą, kaip visos šios permainos paveiks mus. Juk dešimtmečiais mūsų kiemo raison d'etre buvo euroatlantizmas ir amerikietiškumas. Tai ilgalaikis Lietuvos nacionalinio saugumo pamatas. 

– Taip, mes visada buvome Europos Sąjungoje ta valstybė, kuri myli Ameriką.

– Kaip dabar viskas keičiasi? Meilė Amerikai – juk racionalus interesas. Pirmiausiai visada viltasi iš Amerikos susilaukti saugumo. Ar tai iš esmės keičiasi? Ar, visgi, kaip jūs minėjote, čia gali būti tiesiog manipuliacijos. 

– Man atrodo, kad bet kuriuo atveju mes bandome visi išskaityti kažkokias labai toli siekiančias pasekmes. Bet praeina valandos ar dienos ir viskas apsisuka į priešingą pusę. Visgi, man atrodo, kad tokiomis aplinkybėmis būtina kliautis ne pačiu geriausiu scenarijumi. Nes kliautis pačiu geriausiu scenarijumi visada yra paprasta (...).

– O jums neatrodo, kad mes kartais pernelyg suasmeniname sprendimus politikoje? Kalbant ypač apie nenuspėjamąjį Donaldą Trumpą. Štai – keičiasi Amerika, nes D. Trumpas. Bet juk gali būti keliamas klausimas, kaip keičiasi diskursas Amerikoje apskritai. Amerikos požiūris dėl Europos, dėl dalyvavimo pasaulio reikaluose – būti ar nebūti globaliu policininku. Tai sustiprina klausimą, ar reikia pradėti mąstyti ir ruoštis Europai be JAV, nes D. Trumpui, pabaigus kadenciją, po jo net sugebėjusi grįžti demokratų partija nebūtinai sukurtą inerciją nutrauks.

– Tai nėra nauji dalykai. JAV galvojimas apie savo buvimo visur mažinimą ir atsisukimą į Indijos – Ramiojo vandenyno regioną – tai besitęsiantis dalykas. (...). Jei tu nori tą požiūri keisti, jei tu manai, kad Europa nuėjo negerais keliais kurti gerovę ir investuoti į infrastruktūrą, į viešąsias paslaugas, o ne į gynybą... Tada reikia labai rimtai derėtis su savo sąjungininkais ir pasakyti: jūs turite tiek laiko ir mes turime susitarti, kaip užpildyti šį vakuumą. Bet kada tai įvyksta tokiu būdu, jog spragteliu pirštais ir sakau, kad gal jūsų neginsiu, gal jūs per mažai išleidžiate... Faktas, kad per mažai išleidžiame, bet Europos Sąjunga, kai jaučia realią grėsmę, ji geba judėti. Ir tas judėjimas vyksta.

– Tik labai lėtais žingsniais.

– Todėl, kad neseniai pradėta.

– Bet ar šis etapas, visgi, verčia Lietuvą permąstyti savo koncepcijas? Taip, nebūtų logiška sakyti, kad nuo šiol nebebūsime proamerikietiški, kad būsime išskirtinai proberlyniški ar proparyžietiški. Ar, jūsų manymu, Lietuvos politinis elitas tinkamai įsivaizduoja ir tinkamai ruošiasi galimybei gyventi Europoje, kurioje nebėra Amerikos?

– Aš noriu tikėti, kad ruošiasi ne kaip tikimybei, bet kaip scenarijui, kuriam reikia ruoštis, nes geresniam visada būsi pasiruošęs.

– Bet, jūsų manymu, kiek toks scenarijus tikėtinas, ar tai nėra tik vadovėlyje aptarta tikimybė, kuri niekada neatsitiks?

– Nenorėčiau to kvantifikuoti procentais. To neįmanoma padaryti, nes neįmanoma šiuo klausimu organizuoti lažybų. Bet kad pasaulis bus kitoks, nei mes buvome įpratę įsivaizduoti – tokia tikimybė yra didelė. Kita vertus, labai sunku įžiūrėti, kur yra vertė tai pačiai Amerikai.

– Vertė kur?

– Neturėti sąjungininkų. Nes jei Kinijos grėsmė vis dar suvokiama taip, kaip mes ją visada įsivaizdavome, tai, manau, yra gerai turėti sąjungininkus Europoje, o ne sukurti situaciją, kada gali atsirasti nemalonūs pasirinkimai Europai. Prekybos karo akivaizdoje tai jau buvo matyti – atsirado iniciatyvos iš Kinijos, kad gal mes galime kartu prieš Trumpą draugauti.

– Kazys Pakštas apie Lietuvos suverenitetą tarpukario metu rašė kaip apie akimirkai blykstelėjusį meteorą. Kad geopolitinė situacija tokia pavojinga, todėl reikia galvoti apie atsarginę Lietuvą. Ar nesame panašioje fazėje dabar? Buvusios Vyriausybės užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įvedė armagedono sąvoką, ragindamas kalbėti apie juodžiausius scenarijus. Ar turime toliau kalbėti G. Landsbergio kategorijomis?

– Yra ta pati logika. Kažkuria prasme, tai intelektualinis pratimas: o kas, jei kitaip atrodo pasaulis, kad jis yra bauginantis. Tai tiesiog verčia pagalvoti apie mažiau komfortišką situaciją. Aš noriu tikėti, kad kažkokiu lygmeniu apie tai yra galvojama. Kalbant su visuomene turbūt nėra reikalo ją bauginti, bet yra reikalas visuomenę įtraukti. Ir aš to pasigendu, nes bet kas, kas kalba, kad reikia atsišviežinti savo mąstymą, jis iš karto kaltinamas, kad nepasitiki sąjungininkais. Ne. Juk reikia galvoti apie mažiau komfortiškas situacijas. O kai sakai, kad „žmonės niekuo nesirūpinkite, kad viskas yra gerai, kad mano kadencijoje mūsų niekas nepuls“ – na, tada nereikia ir stebėtis, kad daug žmonių net neatsidaro informacijos, kaip reikia būti pasiruošus ekstremalios situacijos atveju.

– Gausiausios ankstesnio Seimo partijos lyderis sakė, kad nereikia bijoti kalbėti apie blogiausią scenarijų, tai dabartinės dominuojančios partijos lyderis, premjeras Gintautas Paluckas sako, kad nereikia pernelyg sureikšminti įvairių grėsmių arba apskritai nelabai nori įsijungti į kalbėjimą apie geopolitiką.

– Manau, kad tai natūralus dalykas. Galbūt iš ten ir ta nuostabi emocija, kuri transliuojama kalbant apie Prezidentūros ir Vyriausybės santykius... Aš galiu pasakyti, kad mano santykiai su ponu Gitanu Nausėda buvo absoliučiai darbingi ir nebuvo klausimų, kurių mes nebūtume galėję išspręsti. Bet šios Vyriausybės specifika yra tokia, kad premjerui yra neįdomi nei geopolitika, nei užsienio politika, nei gynyba ar saugumas, kaip temos. Ne kaip projektai, kur kas nors statoma ar perkama, bet kaip tam tikras prioritetas. Galiausiai, tai niekada ir nebuvo didelis tos partijos prioritetas.

– Premjeras trečiadienį sakė, kad kai kurių su grėsmėmis susijusių dalykų nesureikšmina, nes disponuoja plačia informacija ir, suprask, pati informacija, žinios kaip kokiam Platono filosofui leidžia išeiti iš olos ir pamatyti tikrąsias daiktų formas: čia nėra tikros grėsmės, tai tik šešėliai. Ar jus įtikina tas pasakymas, kad kai turi pakankamai informacijos, tai gali ir nesureikšminti penktųjų kolonų ir pan.?

– Kartais būna taip. Mes gyvename labai įaudrintoje aplinkoje ir natūralu, kai bet koks dalykas, bet koks įvykis, kuris įvyksta, kad mes iš karto tai praleidžiame per tam tikras prizmes. Juk kai nukrito lėktuvas netoli Viliaus oro uosto, pirmosios versijos buvo, kad negali tai tiesiog atsitikti. Bet būna, kad dalykai atsitinka. Kartais būna, kad premjeras tam tikrą informaciją turi privilegiją žinoti anksčiau nei kiti. Būna tokių situacijų, kai bananas yra tiesiog bananas. Bet mes kalbame apie bendrą vertimą ir tam nereikia susipažinti su slaptomis pažymomis, kurių aš tikrai esu mačiusi nemažai.

– Jūs manote, kad bendrų saugumo klausimų vertinimas, esamo geopolitinio konteksto sureikšminimas ar nesureikšminimas neateina dėl specifinės informacijos?

– Tam nereikia raudonų papkių, pakanka grėsmių ataskaitų, kurias mūsų institucijos pateikia viešai. Pagrindinė strateginė mintis, kuri skamba iš visų tų ataskaitų, yra tai, kad ten sėdi žmogus, kuris yra nusiteikęs ilgalaikei priešstatai prieš demokratinį pasaulį Europoje. Taip, dabar jis labai užimtas kariauti Ukrainoje, labai užimtas. Galbūt premjero lūkestis yra, kad gal ne jo kadencijos metu kažkas atsitiks. Taip, galima tokį lūkesti turėti, jei esi kažkoks didelis Nemuno šalies optimistas, bet, man atrodo, kad nepriklausomai nuo lūkesčio, tu turi eidamas miegoti jaustis, kad padarei viską, ką galėjai, kad tavo valstybė būtų pajėgesnė.

– Jūsų manymu, premjeras nepakankamai apie tai galvoja? Ne itin sunku atrasti paaiškinimą, kodėl jis nekritikuoja Remigijaus Žemaitaičio, bet kitas dalykas yra požiūris į geopolitinę realybę.

– Yra keli dalykai. Pirma – tai asmeninės savybės. Juk ponas G. Paluckas niekada nebuvo žmogus, kuris garsėtų kaip žinomai susirūpinęs Lietuvos saugumu, Lietuvos ekonomikos pažeidimais. Jei palygintume tokius LSDP politikus kaip ponas G. Paluckas ir ponia Dovilė Šakalienė – akivaizdu, kad jie yra nesulyginami. Nesulyginami savo įsitikinimų deklaravimu, savo politiniais veiksmais. Ponui G. Paluckui dar prieš pat Rusijos invaziją į Ukrainą pasitaikė pasakyti dalykų, kuriuos iki šiol volioja tariami taikos balandžiai: neriekia duoti ginklų, nes tada karas pasibaigs. Aš manau, kad dėl visuomenės ir gal dėl šiek tiek pono G. Nausėdos spaudimo jis priėmė poziciją didinti išlaidas gynybai. Bet aš nemanau, kad jis nuoširdžiai yra nusiteikęs tam angažuotis. Tuo labiau, kad žmonėms nepatinka, kad nuolat kalbama apie grėsmę, kai galima kalbėti apie kitus dalykus. Manau, kad premjeras įsitikinęs, jog jam politiškai neapsimoka kaitinti atmosferą.

– Apibendrinkime premjerui dažnai užduodamu klausimu: ar R. Žemaitaitis, „Nemuno aušros“ pirmininkas, yra melagis, ar penktoji kolona? Klausiu taip, nes pati viename televizijos siužete į šį politiką referavote: labas, melagi.

– Tai tiesiog faktas. Nes tiek netiesos, kiek yra to pono paskelbta... Aš nežinau, ar yra daug žmonių, kurie jį perspjautų šiuo klausimu. Tai tokia taktika. Ji labai aiški – viduriuoti žodžiais turint tikslą juodinti visus kitus. Pasakysiu taip: jo veikla yra naudinga toms institucijoms, kurios nėra suinteresuotos Lietuvos valstybingumu. Tai faktas. Visa Kremliaus metodikų logika yra labai paprasta: tu turi kelti abejones visais esminiais valstybingumo dalykais, institucijomis, įstatymais, sprendimais, turi sėti amžiną abejonę, turi kurti situaciją, kur niekas nežino tiesos. Socialinių tinklų terpė tam labai dėkinga. Kitas dalykas – tai sprendimai, kurie konkrečiai pasitarnauja tiems interesams. Projektų dėl energetinės nepriklausomybės kvestionavimas, jūros parkai. Bet kuriuo atveju, ta veikla ir politikos suvulgarinimas yra tai, ko reikia Putinui. 

– Nerkime giliau į vidaus politikos buitį. Užsiminėte apie prezidentą ir pasisakymus, kaip jis vertina dabartinį premjerą ir Vyriausybę. Taip, jis sakė, kad mėgaujasi darbu su centro kairės Vyriausybės pirmininku. Akivaizdu, kad to nepasakė per ketverius metus jūsų vadovautai Vyriausybei. Priešingai. Neseniai minėjo, kad jam teko susidurti su nuolatiniais išsidirbinėjimais. Kokie tie išsidirbinėjimai?

– Aš pasakysiu taip. Aš taip pat mėgaujuosi, kaip ir ponas G. Nausėda, bet mėgaujuosi tuo, kad nebeprivalau komentuoti pono G. Nausėdos pasisakymų. Matyt, aš čia tai ir paliksiu. Nes pasitaiko kokią antraštę pramesti akimis, bet – labai nuoširdžiai – nelabai gilinuosi į kažkokius pasisakymus ir jų turinį, nes aš žinau, kaip buvo. To man visiškai pakanka.

– Prezidentas teigiamai vertina, jo žodžiais tariant, G. Palucko ambicijų nedemonstravimą ten, kur jų nereikia. Čia pagyra ar kritika premjerui?

– Žiūrėkite, kas atsitiko. Vyriausybės užsienio politikoje praktiškai nėra.

– Jūs ne viena tai sakote.

– Jos tiesiog nėra.

– Premjeras neseniai buvo Albanijoje.

– Tai įdomesnis dalykas, nes, aš esu tikra, kad manęs ponas prezidentas tikrai nebūtų išleidęs į Albaniją važiuoti vietoje savęs. Tai arti EVT (Europos Vadovų Tarybos – ELTA) formato.

– O kodėl jis, visgi, pasiūlė tai, ko jums negalėjo.

– Manau, kad pasiūlė todėl, nes pats gal labai tingėjo važiuoti ir buvo visiškai ramus, kad nebus didelių naujienų iš to nuvažiavimo. Faktas, kad mūsų Vyriausybė ir Tėvynės sąjunga užsienio politikoje turėjo tam tikrų tikslų jau ateidama į valdžią. Tie patys klausimai, susiję su Taivanu ir Indijos – Ramiojo vandenyno regionu... Mes turėjome matymą, ką norėtume nuveikti. Tai galbūt ir poną G. Nausėdą vertė judėti sparčiau, nei jis natūraliame režime būtų nusiteikęs. Dabar niekas neateina su įvairiomis idėjomis ir nesiūlo kažkokių dalykų, kuriuos būtų galima padaryti: gal kažkam skambinti, su kažkuo kalbėti, kažkokius klausimus spręsti. Šia prasme yra ramu, bet ramu ir ta prasme, kad Lietuvos tarptautinėje žiniasklaidoje, tarptautiniame debate apie geopolitinę situaciją bent jau aš nebematau.

– Bet aktyviai dalyvauja ponia D. Šakalienė ir ponas Kęstutis Budrys, jis yra mėgstamas užsienio redakcijų kamerų.

– Tai, matyt, lėmė didelės Lietuvos išlaidos gynybai – tai davė tokio papildomo matomumo. Bet, paradoksalu, tai, kas yra šių dviejų ministrų kalbama tarptautinei žiniasklaidai, labai sunkiai rišasi su tuo, ką kalba jų vadovas Lietuvoje.

– Bet gal tai nėra nesuderinama. Jūs sakote, kad G. Paluckui neįdomi užsienio politika. Bet štai žmonės, kuriems įdomu.

– Bet negali būti neįdomu.

– Gal į EVT pavyks prezidento leidimu išvažiuoti?

– Baikit, jokių galimybių, kad toks sprendimas atsitiktų kaip nors kitaip, negu kada nors tai sureguliavus įstatymu. Aš nemanau, kad apie tai bus diskusija, nemanau, kad G. Paluckui tai įdomu.

– Pakalbėkime apie mokesčių reformą – tai vienas pagrindinių klausimų dabartiniame Lietuvos diskurse. Ar reforma pavyks valdantiesiems? Jūs bandėte, nepavyko. Prezidento teigimu, dėl per silpnų jūsų Vyriausybės dantų, o G. Paluckui – gal seksis geriau. Kaip vertinate perspektyvas?

– Kalbant apie dantis, reikia prisiminti, kad buvusi koalicija turėjo 71 plius balsų ir tikrai negalėjo pasigirti tokia dauguma, kokią turi dabartinė valdžia. Tad čia susilaikysiu nuo pono G. Nausėdos epitetų vertinimo. Visi žino, kad jis turi gražbylystės dovaną. Tačiau objektyviai situacijos yra nepalyginamos. Klausimas yra, kaip atrodys tie susitarimai su koalicijos partneriais. Akivaizdu, kad pats procesas, kai nekilnojamojo turto projektas keitėsi turbūt 6 kartus per labai trumpą laiką, tai rodo, kad diskusijos yra gana intensyvios, o tai, kaip dabar „Nemuno aušros“ viršininkas dega savo socialiniuose tinkluose už tai, kad balsavo už nekilnojamojo turto mokestį, reiškia, kad ta diskusija taip lengvai nesibaigs. Kažkokius pakeitimus, neabejoju, Seimas priims, o kokie jie bus – dar per anksti pasakyti.

– Apie nekilnojamojo turto mokestį užsiminėte. Projektas keitėsi daugybė kartų, panašu, kad dar bus pokyčių. Seimo pirmininkas neseniai mestelėjo mintį, kad turės būti poslinkių. Viena iš šio mokesčio stūmos jėgų yra Europos Komisija (EK) ir jos dispozicija skirti RRF (Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano – ELTA) lėšas. Lietuvos atveju, mainais reikalaujama išplėsti mokėtojų bazę, tačiau paskutiniame nekilnojamojo turto mokesčio projekte gali kilti klausimas, ar nėra daroma atvirkščiai, ar, savivaldybėms turint manevro laisvę, kažkas apskritai jį mokės. Koks meras norės plačiai apmokestinti rinkėjus? Ar EK gali sukritikuoti tokį projektą?

– Toks variantas, kuris yra dabar – jis tą klausimą gali kelti. Ar vyksta diskusijos ir koks sprendinys būtų įvertintas, kaip tinkamas – reikėtų klausti Finansų ministerijos. Jie toje diskusijoje dalyvauja. Tai, kas dabar siūloma, turi rizikos susilaukti situacijos, kai 57 savivaldybės nuspręs, kad nėra nekilnojamojo turto mokesčio už būstą. Tokiu atveju ir likusios 3 nustatys tą patį. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie moka nekilnojamojo turto mokestį už savo turtą, kuris viršija 150 tūkst. eurų ir kuris yra dažniausiai didžiuosiuose miestuose ar kurortinėse vietovėse, tai net jie bus atleisti.

– Ir būtent šia prasme bazė bus susiaurinta.

– Bazė realiai bus susiaurinta, nes diskrecija, kuri suteikiama savivaldybėms, yra tokio masto, kad ji iš esmės eliminuoja patį mokestį.

– Gal čia gudrus politinis manevras ir jį reikėtų vertinti ne per eurobiurokratų standartus ar viešojo valdymo parametrus, bet per politinę logiką. Štai projektas kažkaip bus pakankamas RRF lėšoms gauti – padedame varnelę. Toliau Vyriausybė išsklaido savo atsakomybę dėl gyventojams tekusio mokesčio – galutinis sprendimas tenka savivaldybėms. Ir galiausiai rinkėjų virbalų susilauks R. Žemaitaitis – taip galimai bus susilpnintas konkurentas nesiveliant į tiesiogines grumtynes.

– Nelįsiu į pono G. Palucko galvą, ką jis iš tikrųjų apie tai galvoja. Bet man atrodo, kad tas projektas, kuris dabar atsirado, tai jis atsirado kaip tam tikras atsakas į pakeliui reikštas pretenzijas. Iš esmės pirmi projektai, kurie buvo sudėlioti, tai buvo labai aiškiai miestiečius apmokestinantys projektai. O vėliau socialdemokratai parodė neįtikėtiną pasitikėjimą savivalda. Aš nemanau, kad čia esama aiškios strategijos. Tiesiog reaguojama į viešas diskusijas.

– Dar grįžkime prie prezidento malonumo turėti reikalų su dabartine Vyriausybe. Visgi, vienas iš ministrų jau susilaukė kritikos. Pats prezidentas pažymėjo, kad jo kritika buvo gana griežta. Tai finansų ministras Rimantas Šadžius. Kai kam jis atrodo balta varna šioje koalicijoje. Jūs, kaip buvusi premjerė ir buvusio Vyriausybės kabineto sergėtoja (sakau sergėtoja, nes nuožmiai gynėte ministrų galvas), matote galimybę, jog R. Šadžius pakartos Arūno Dulkio istoriją.

– Matau. Tas faktas, kad ponas R. Šadžius tapo finansų ministru, rodo šį bei tą apie socdemų atsarginių suolelį. Didelių pasirinkimų nebuvo, kai kurios socialdemokratų primadonos nenorėjo šios atsakomybės, nes puikiai suprato, kur eina. Aš drįstu spėti net kur yra priežastis šios nesimpatijos. Kažkada kaip pagrindinį šios koalicijos privalumą (prezidentas – ELTA) savo interviu paminėjo, kad ji vykdo užgaidas. Taigi, Seime yra toks projektas – sugrąžinti atgal neapmokestinamą pajamų dydį (NPD) už vaikus, kurį iniciavo Prezidentūra.

– Ir kuris brangiai kainuoja?

– Ir kuris, mano supratimu, yra visiškas nesusipratimas bendrame kontekste. Aš suprantu, kad žmonės dažnai turi labai trumpą atmintį, bet prisimenant, kada buvo panaikinta ši priemonė – 2018 m. „valstiečių valdžios“. Dėl gerų priežasčių buvo pereita prie visuotinių vaiko pinigų, nes ne visi gali NPD pasinaudoti, ne visi turi pajamų. Tad padaryta, kad visi vaikai gautų išmokas, nepriklausomai nuo tėvų pajamų. Ir per tą laiką, kai buvo pakeistas 30 eurų NPD į 30 eurų vaiko pinigus, dabar mes turime 120 eurų vaiko pinigų. Tai vaiko pinigai per tą laikotarpį padidėjo 4 kartus. Bet, visgi, jis (prezidentas – ELTA) yra nusprendęs, kad tokios priemonės nori. Tačiau, kad ta priemonė išleidžia iš biudžeto apie 100 mln., kuriuos reikia surinkti kitais mokesčiais, kad ji nedera bendroje logikoje – jam yra visiškai nesvarbu. Manau, kad finansų ministras supranta, kad tai nėra labai logiškas sprendimas.

– Jūs sakote, kad tai bus išbandymas R. Šadžiui?

– Tai yra tokia užgaida, kuri brangiai kainuoja, kuri neįsipaišo į logiką, bet kadangi ponas G. Nausėda pasakė, kad jis taip nori, niekas kitas su juo nesiginčija – išskyrus finansų ministrą, greičiausiai.

– Ar peržengs šį slenkstį R. Šadžius, nusilenks prezidento valiai, ar liks principingas?

– Yra istorinių pavyzdžių. Yra buvusi tokia situacija. Tada, kai Rusija okupavo Krymą, buvo priimtas sprendimas, jog privalu staigiai padidinti krašto apsaugos finansavimą. Tada finansų ministras buvo ponas R. Šadžius, o biudžeto patikslinimą teikė ponas Juozas Olekas.

– Pastarasis krašto apsaugai vadovavo.

– Ką tai rodo? Aišku, kad tai buvo su didele parama prezidentės bei pozityviu spaudimu. Tada buvo spaudimas, kad reikia priimti sprendimą. Bet tada biudžeto pakeitimą teikė krašto apsaugos ministras. Tai tarsi turėjo rodyti, kad finansų ministro nuomonė yra kitokia, bet jis va tokiu būdu nusiplovė rankas.

– Bet šuo atžvilgiu, jei J. Oleko manevrą kartotų ponas R. Šadžius, ar jis taptų A. Dulkio taką minančiu ministru? Kitaip tariant, eitų trumpiau nei suplanuota?

– Nesiimsiu spėlioti. Viskas priklauso nuo to, kiek ponas G. Nausėda bus nusiteikęs demonstruoti tai, kiek jis gali kam nors kirsti galvas, ir kiek premjeras manys, kad jo ministrus keisti gali prezidentas. Pamatysime. Bet tokia situacija manęs nestebina.

– Baikime pokalbį banaliai. Neseniai Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad savo šūvį prezidento rinkimuose jau iššovė ir daugiau nebebandys. Ar Ingrida Šimonytė, pailsėjusi, kaip sakote, nuo prezidento komentavimo, gali bandyti šauti trečią kartą?

– Aš taip pasakysiu: aš tiek kartų gyvenime esu pasakiusi „ne“ ir paskui nusprendusi kitaip – dėl man svarbių priežasčių, ne dėl to, kad būčiau melavusi, kai sakiau „ne“, tiesiog tada nuoširdžiai maniau, kad nedalyvausiu. Tačiau paskui susiklostydavo aplinkybės taip, kad aš apsispręsdavau savo sprendimą pakeisti. Kadangi nebenoriu tokioje situacijoje atsidurti, tai tiesiog nieko nesakysiu.