I. Ruginienė – už savanorišką kaupimą pensijai, 4 dienų darbo savaitę, ilgesnes atostogas

Pretendentė į socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą Inga Ruginienė teigia iš darbo profsąjungose į politiką atėjusi norėdama griežtesnės politinės valios priimant svarbius darbuotojams bei socialiai pažeidžiamiems žmonėms sprendimus.

I. Ruginienė interviu BNS sako esanti pasiryžusi keisti dabartinės Vyriausybės parengtą tvarką, kaip būtų galima pasitraukti iš antros pakopos pensijų fondų, tačiau teks rasti balansą tarp norinčiųjų likti ir norinčiųjų pasitraukti. Be to, ji mano, jog dalyvavimas šioje sistemoje turi būti savanoriškas, be automatinio įtraukimo.

Būsima ministrė taip pat žada didinti Trišalės tarybos ir kitų socialinių partnerių sprendimų svorį, stiprinti pačią tarybą, ji ketina kelti klausimą, ar Lietuvos bankas vis dar turi dalyvauti sprendžiant dėl minimalios mėnesio algos didinimo, taip pat inicijuos streikų sistemos liberalizavimą.

Ji žada ieškoti lėšų šaltinių papildomam neapmokestinamų pajamų dydžiui (NPD) už vaikus, taip pat NPD didinimui kasmet. Kaip ir anksčiau, I. Ruginienė pasisako už ilgesnes atostogas darbuotojams ir už keturių dienų darbo savaitę. Tačiau dėl visų sprendimų ji žada tartis su socialiniais partneriais. 

„Skatinsiu socialinius partnerius pačius susėsti ir surasti sprendimą. Čia bus esminis mano fokusas“, – BNS sakė būsima ministrė.

– Kodėl pasirinkote eiti į politiką?

– Man atrodo, kad tai yra natūralus žingsnis, nes pradirbus tam tikrą laiką profesinėse sąjungose ir inicijavus nemažai darbuotojams svarbių darbų, su kuo aš susidūriau, kad kartais tam tikriems klausimams reikia tam tikros politinės valios ir tos politinės valios dažniausiai mums pritrūkdavo. 

Sunkus buvo apsisprendimas, neslėpsiu, ir pareikalavo ilgų abejonių ir apsvarstymo, bet apsvarsčius visus už ir prieš, vis dėlto nusprendžiau imtis ir kito pobūdžio darbo, kur galėčiau formuoti tą politinę valią, kuri reikalinga ne tik profesinėms sąjungoms ir darbuotojams, bet ir kitoms socialiai jautrioms grupėms, kurios su nevyriausybinėms organizacijomis aktyviai dirba, kad žmonės jaustųsi šiek tiek oriau, ir manau, kad turi būti kairiųjų pažiūrų atstovas šioje srityje, kad padėtų jiems įgyvendinti visus sumanymus ir dar labiau apginti tuos žmones. 

– Buvote gana gerai įsitvirtinusi darbuotojų barikadų pusėje, tačiau dabar reikės atstovauti visiems. Kaip išvengsite interesų konflikto, ar jo nebijote?

– Visiškai nebijau, tiktai džiaugiuosi, nes dabar mano akiratis gerokai prasiplėtė ir jeigu aš tokioj ganėtinai siauroje sferoje dirbau, kaip darbuotojų atstovavimas. Tačiau be jų mes turime ir tuos pačius senjorus, jų teises, neįgaliuosius, turime didžiulį nevyriausybinių organizacijų tinklą, kuris kovoja su skurdu, – turime be galo daug organizacijų, kurios tiesiogiai kiekvieną dieną prisideda prie to, kad žmonės jaustųsi geriau, jie gyventų oriau ir tai be galo iš tikrųjų įdomu ir motyvuoja.

Jeigu kalbame apie socialinį dialogą, socialinę partnerystę, tai ir mano buvusiame darbe visi geri sprendimai buvo padaryti per dialogą, derybas ir kompromisų ieškojimą, todėl ir dabar, matyt, niekas nesikeis, nes tikrai noriu išlaikyti tą dialogo stilių ir veikti toliau kartu. 

– Tačiau Trišalėje taryboje neretai nepavyksta rasti bendro sutarimo, ką planuojate daryti kitaip?

– Turim ieškoti sprendimų, kad pavyktų susitarti. Taip, socialinis dialogas yra sudėtingas dalykas, gal ir nereikia tikėtis, kad visą laiką bus 100 procentų sutarimas. Mano bus pagrindinis tikslas per tuos keturis metus bus kaip įmanoma stipriau artinti darbdavius ir profesines sąjungas. Aš labai norėčiau kurti naują naratyvą, kad investicija į darbuotojus atsiperka ir darbdaviui ir atneša nemažą pridėtinę vertę ir kad ilgalaike prasme darbdaviai išloš nuo tokių investicijų. Labai tikiu, kad galėsime daugiau padiskutuoti būtent ta tema ir kad sutarimų bus daugiau. 

Ką aš esu nusimačiusi savo darbų plane, tai pirmiausia norėčiau stiprinti Trišalę tarybą, nes man atrodo, kad šis patariamasis organas yra vienas iš svarbiausių, formuoja esminius sprendimus ir labai norėčiau, kad Trišalė taryba nueitų nuo to susiformavusio įvaizdžio, kad jie nagrinėja tiktai Darbo kodeksą ir teisės aktus, kurie susiję būtent su Darbo kodekso normomis.

Man norėtųsi, kad mes į Trišalę tarybą galėtume atnešti ir esmines suplanuotas Vyriausybės reformas, kad tam tikru periodiškumu ir premjeras galėtų dalyvauti Trišalėje taryboje, taip sudarant galimybes socialiniams partneriams išsakyti arba turėti diskusiją tam tikrais klausimais tiesiogiai su premjeru. Tas dialogas ir socialinė partnerystė vienareikšmiškai turi būti stiprinama ir galbūt bus pasiekta ta aukščiausia svajonė ir noras, kad pagaliau nacionalinė kolektyvinė sutartis atsiras ne tik viešajame sektoriuje, bet ir privačiame.

– Šiemet sprendžiant dėl MMA jūs gana griežtai pasisakėte, kad Lietuvos banko skaičiavimų Trišalei tarybai nebereikia, nes jau yra sutarta dėl formulės ir pagal ją turi būti skaičiuojamas minimalus atlyginimas. Ar vis dar manote taip pat?

– Taip, Lietuvos banko skaičiavimai neteko prasmės tada, kai mes pasiekėme 50-ies procentų ribą nuo vidutinio darbo užmokesčio. Iš tikrųjų jeigu Lietuvos bankas ir toliau skaičiuotų, tai būtų daugiau negu 50, bet tas susitarimas, kuris buvo priimtas Trišalėje taryboje, jis mus riboja. Mes negalime išlipti iš tos 50 procentų ribos.

Tai reiškia, kad tolimesnis Lietuvos banko skaičiavimas kaip ir nebetenka prasmės. Dabar, matyt, bus aktyvios diskusijos, nes, man atrodo, kad susitarimų mes turime laikytis ir juos gerbti, bet lygiai taip pat girdžiu ir darbdavių nuogąstavimus, kai jie kalba apie vis sparčiau ir sparčiau augantį minimalų darbo užmokestį, bet mano didžiulis prašymas yra, kad nelauktų gegužės ar birželio mėnesio ir jau nuo metų pradžios tarpusavyje susitartų, kokius sprendimus ir kokias galimybes dėl formulės keitimo jie mato.

Ir man norėtųsi, kad tas sprendimas ateitų susitarus kartu su profesinėmis sąjungomis. Jeigu socialiniai partneriai susitars tarpusavyje, aš turbūt būsiu pirma, kuri pasveikins tokį susitarimą. 

– Esate sakiusi, kad Lietuvos darbuotojai turi turėti bent 22 dienas atostogų, nes Europos Sąjungoje 20 dienų  yra minimumas. Ką planuojate dėl to daryti?

– Aš tikrai manau, kad atostogų yra per mažai, nes šiai dienai darbuotojai vis dažniau ir dažniau dirba didesniu krūviu ir kai mes žiūrime darbinę sveikatą, darbinį amžių, tai, deja, gerų rezultatų tikrai nematome tam tikrose vietose, ypač ten, kur yra įtemptas, sunkus darbas. Matome, kad virš 50 metų amžiaus dirbantis žmogus yra jau visiškai praradęs sveikatą, tai to leisti mes negalime.

Dėl to turime investuoti į darbuotojus ir saugoti jų sveikatą per gerų darbo vietų, sąlygų sukūrimą ir kokybišką poilsį. Bet aš labai džiaugiuosi, kad šiuo klausimu Trišalėje taryboje, kai aš ir pati dalyvavau, socialiniai partneriai jau buvo pradėję pirmus žingsnius ir darbus dėl visų poilsio dienų, visos bendros sistemos peržiūros ir labai norėčiau, kad jie padarę analizę, kartu susėdę prieitų tam tikrus bendrus susitarimus. Labai norėčiau išgirsti jų nuomonę, o iš to tada galėtų jau išplaukti tolesni sprendimai. 

– O kaip dėl keturių dienų darbo savaitės?

– Aš tą tikrai palaikau ir neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad aš nepalaikyčiau šitos idėjos. Tai vėlgi yra tie patys argumentai, susiję su kokybišku poilsiu ir darbo vietų transformacija – mes turime vis labiau skaitmenizuotas darbo vietas, aukštos technologijos ateina į darbą.

Suprantama, kad galbūt jau rytoj mes šito modelio dar tikrai neišvysime, bet žinant ir matant, kaip transformavosi darbo vietos per pastarąjį šimtmetį, tai tikrai mūsų, kad ir kaip mes galėtume neigti, ateitis yra trumpesnė darbo diena. Jau dabar mes tokį modelį matome tam tikrose įstaigose, įmonėse, tai susitarimų dėka žmonės turi daugiau nuotolinio, laisvesnio darbo, kai susitarimų dėka žmonės turi vieną dieną per savaitę laisvą.

Po truputį, po truputį darbdaviai jau mato šito modelio pliusus ir pradeda diegti. Jeigu galėsiu prisidėti, kad paskatinčiau  keturių darbo dienų savaitę nemažinant atlyginimo , tai tikrai mielai prisidėčiau prie šitų sprendimų.

– Kaip planuojate spręsti problemas dėl senėjančios visuomenės? Šie metai yra pirmi, kai pensininkų yra daugiau nei dirbančiųjų – iš kur paimti pinigų pensijoms, jų didinimui? 

– Demografinė padėtis tikrai nedžiugina, dėl to ir ateities Vyriausybės programoje skiriama nemaža dalis šeimos politikai. Kalbame apie tai, kad turi būti skatinama ir suteikiama pagalba šeimoms, kurios augina vaikus ir kartu turime galvoti apie senjorus. Šiai dienai mes turime įvairių variantų. Ne paslaptis, kad „Sodros“ rezervas didėja. Kodėl mes negalime jo intensyviai naudoti?

Kai mes pralaimim per kitus biudžeto rodiklius, tai vis didėjantis „Sodros“ rezervas, jis kaip ir sudaro tą fiskalinės drausmės balansą, kad mes, ne paslaptis, gražiai atrodytumėm Europos lygmeniu ir atsiskaitant Europai. Jeigu žiūrėsime statistiką, Europos vidurkį, tai mes gerokai su pensijų finansavimu atsiliekame nuo Europos vidurkio. Tai vėlgi dėl tų pačių problemų, kad „Sodros“ rezervas turi balansuoti fiskalinius rodiklius. Tai yra neteisinga. 

– Pokalbyje su prezidentu sakėte, kad pirmasis jūsų darbas bus antrosios pensijų pakopos problemos. Kokius galimus sprendimo būdus matote čia?

– Planuoju ne pati pradėti diktuoti sprendimo būdus, bet vėlgi socialinių partnerių nuomonę išklausyti ir pasižiūrėti, ką galime kartu padaryti, kad subalansuotume šitą sistemą. Kas neabejotina, kad pokyčių bus ir tie pokyčiai bus ženklesni nei dabar yra paruoštas praėjusios Vyriausybės projektas. Tai reiškia, kad turiu pakankamai griežtą nuomonę dėl automatinio įtraukimo.

Man atrodo, kad bet koks dalyvavimas turi būti savanorišku pagrindu įdiegtas, ir turiu minčių apie įvairius sprendimus, bet norėčiau pradžiai palaipsniui, kadangi deklaracija mano buvo aiški – dialogas, tai norėčiau pradėti ieškoti sprendimo dialogo būdu, surasti geriausius sprendimus, kurie atlieptų lūkesčius tų, kurie laukia pokyčių.

Yra kelios iš tikrųjų grupės kaupiančiųjų – vieni pasitiki sistema ir nori kaupti, jie iš tikrųjų su baime ir tam tikru nerimu laukia tų pokyčių, tai reikia juos turbūt nuraminti ir suteikti jiems galimybę toliau kaupti. Bet yra ir kita grupė, kurie prarado pasitikėjimą ir norėtų pasiimti tuos pinigus ir išeiti. Tai reikėtų gerbti ir jų sprendimą. Tas interesų balansas turbūt ir bus vienas iš tokių sudėtingesnių klausimų, kurį jau kitais metais, pirmąjį pusmetį mes turėsime spręsti. 

– Ar manote, kad žmonės turėtų turėti teisę išeiti be rimtos priežasties? Dėl to, kad tiesiog nori?

– Aš visada deklaravau ir sakiau, kad tai yra žmonių pinigai, bet turime dar ir apsvarstyti daugybę dalykų, nes žmonės mokėjo į pensijų fondus turėdami mokestinę lengvatą, todėl diskusijų bus labai labai daug, ar reikia išeinant apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu, sugražinti tą apmokestinimą, ką daryti su valstybės prisidėjimu, skatinamąja įmoka – ar atiduoti su valstybės prisidėjimu, ar ne, ar iš viso palikti valstybinį prisidėjimą.

Tų diskusijų yra labai daug ir, kaip ir sakiau, norėčiau pradėti nuo dialogo, norėčiau ieškoti sprendimų, tuo labiau, kad noriu atgaivinti idėją ir dėl profesinių fondų, darbdavio prisidėjimo ir įmokų mokėjimo už darbuotojus, tai turiu kelis planus ir norėčiau juos aptarti ir žingsnis po žingsnio pradėti jau krutinti sistemą tam, kad ji atlieptų visų poreikius. 

– Esate sakiusi, kad jums nepatinka streikų paskelbimo tvarka, ką reikėtų keisti šiuo klausimu?

– Pirmiausia, kokia yra problema su streikų skelbimu, kad jie yra suvaržyti įvairiais terminais ir procedūriniais dalykais, kad profesinės sąjungos, norėdamos paskelbti streiką, turi praeiti didelius teisminius ginčus ir kaip matėm iš praktikos, tai po dvejų metų realiai gali skelbti streiką. Man atrodo tai nenormalu.

Visada skatinau darbuotojus ginti savo teises, bet tam turi būti pakankamai gerai sutvarkyta sistema, kad galėtų darbuotojai tą padaryti. Turiu minčių apie tai, turiu minčių apie streikų liberalizavimą ir tai yra irgi į mano dienotvarkę įrašytas klausimas, kurį norėčiau aptarti su socialiniais partneriais. Turiu vilties, kad galbūt ir pavyks.

– Kaip tas streikų liberalizavimas galėtų atrodyti?

– Pati turiu tam tikrą planą ir dėl terminų, ir dėl jų paskelbimo. Yra labai konkretūs Darbo kodekso pakeitimai. Bet nuo pat pirmų žingsnių nenoriu nurodinėti savo valios, labiau norėčiau išklausyti socialinius partnerius, jų nuomonę ir pasižiūrėti, kur susikerta jų interesai, taškai ir kur išsiskiria. Tada ieškosime bendrų sprendimų. 

– Kitų metų šalies biudžete dabartinė Vyriausybė nenumatė lėšų neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimui. Kaip manote, ar reikėtų tai keisti?

– Biudžete yra nenumatyta tokių dalykų, kurie ir džiugina, ir gąsdina. Kadangi tai ne mūsų Vyriausybės biudžetas, teks daryti turbūt neišvengiamas tam tikras korekcijas ir žiūrėti, išlaviruoti, kaip kitais metais gyventi. Labai tikiu, kad jau normaliai sudėliosim biudžetą 2026 metams, bet jūs teisi – NPD nėra kilimo ir tuo klausimu iš tikrųjų kalbėjau ir su prezidentu, ir mes kaip ir priėjom tokios vieningos nuomonės, kad turime ieškoti sprendimų, kaip galėtume sugražinti papildomą NPD už vaiką, turime ieškoti sprendimų, kaip galėtume didinti NPD kasmet, tačiau, matyt diskusijos karščiausios bus dėl tos spartos ir kiek mes turime didinti kasmet.

Atskirai ištraukti tokių rodiklių iš sistemos ir juos koreguoti būtų pakankamai sudėtinga, nes tie rodikliai turi komponuotis į visą mokestinės pertvarkos visumą ir ne paslaptis – tiek finansų ministras, tiek premjeras ne vieną kartą kalbėjo, kad mokestinė pertvarka tikrai yra numatyta dienotvarkėje ir ateis ant Vyriausybės ir Seimo stalo. Man atrodo, kad tokius dalykus, kaip NPD, mes turime diskutuoti bendram katile, nes darydami mokestines lengvatas mes lygiai taip pat turime užtikrinti ir kad biudžetas gaus papildomų pajamų. 

– O iš kur tų papildomų pajamų paimti?

– Keli šaltiniai, ir čia ne tik NPD reikės papildomų pajamų – socialinė apsauga yra skurdžiai finansuojama ir yra daugybė klausimų, kurie vis dar nėra išspręsti, nes net dienos centrai užsidaro, dėl ko man tikrai skauda širdį ir sunku žiūrėti į tokį pokytį. Tų šaltinių yra įvairių. Nuo to, kad ekonomikos prieaugį turime kiekvienais metais. Nepamirškime, kad blogiausiu atveju ir skolinimosi galimybę galėtume svarstyti. 

– Kalba vis eina apie mažiausias pajamas gaunančius, o kokius pokyčius planuojate vidurinei klasei?

– Būtent ir nenorėčiau užmiršti vidurinės klasės ir akcentą ne mažesnį dėti į tą, nes minimalių pajamų turėtojai, jie dar gali naudotis kitais paramos mechanizmais, o vidurinioji klasė dažniausiai nukenčia dėl to, kad turi mokėti už viską pilna kaina ir lieka jiems pinigų daug mažiau. Tai neabejotinai papildomas NPD turėtų šiek tiek sumažinti šitą situaciją, tada tam tikrų yra numatyta sprendimų dėl būsto politikos, būsto įsigijimo, tai noriu atgaivinti diskusijas ir ieškoti sprendimų įvedant sąvoką ne tik „socialinis būstas“ bet ir „savivaldybės būstas“.

Būtent šitas įrankis būtų labiau nukreiptas į vidurinę klasę. Nepamirškime dar svarbaus dalyko, kad minimalios algos augimas yra efektas ne tik minimalių pajamų turėtojams, bet ir vidurinei klasei, nes kai tiktai įsigalioja didesnė minimali alga, mūsų atlyginimai suplokštėja, bet po to, per pirmąjį pusmetį kiti atlyginimai irgi pradeda didėti nuo atspirties taško. Kaip aš visada juokavau, kad darbdaviai bijo būtent šito efekto – ne minimalios algos pakėlimo, bet būtent to šalutinio efekto, kuomet ir vidurinei klasei atlyginimai auga ir tas yra pakankamai svarbu. 

– Dėkoju už pokalbį.