Į naują parodą „Suiten“ kviečianti scenografė R. Valčik: „Kūrybinį raumenį man padeda auginti atskiras nuo teatro gyvenimas dailėje“

Už geriausią spektaklių scenografiją keturis Auksinius scenos kryžius pelniusi Renata Valčik sako, kad šalia šio komandinio darbo jai būtina ir savarankiška meninė veikla. Naujausias jos sumanymas – ryšį tarp meno objektų ir muzikos tyrinėjanti paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ – eksponuojamas sostinės galerijoje „Arka“. Apie sankirtos taškus kūryboje ir  geriausias sąlygas atsiskleisti – pokalbis su menininke Renata Valčik.

Renata, didžiausi jūsų nuopelnai – scenografijos srityje, tačiau jūsų naujausiame meno projekte „Suiten“ sukate kita kryptimi?

Pagrindinė veikla tebėra scenografija, bet visada norėjau grynųjų menų ir paraleliai jais užsiimu. Jau keletą metų dalyvauju menininkų rezidencijose. Kita mano veikla – instaliacijos, piešiniai, skulptūros.

Kiekvienas scenografas turi savo nišą, kur atsigauna kaip dalininkas, kur jau būna pats sau Dievas ir prisiima visą atsakomybę už autorystę.

Dirbdama atskirai aš visada pasikraunu, nes visus ten patirtus atradimus ir idėjas paskui nešu į teatrą. Dėl to ir teatre kuriama scenografija įgauna pačias įvairiausias formas: esu kūrusi ir kuriu spektaklius–žaidimus, spektaklius–instaliacijas, spektaklius–istorijas, paties įvairiausio formato, nes tai skatina nesustingti.

Kūrybinį raumenį man visąlaik padeda auginti atskiras nuo teatro gyvenimas dailėje.

Kokią žinią norite perduoti žmonėms savo naujausia paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“?

Tai – atradimas man pačiai, ir noriu atkreipti kitų dėmesį, kad menas turi būti suvokiamas holistiškai – vientisai, visaapimančiai.

Man patinka šie laikai, kai trinasi ribos tarp literatūros, muzikos, dailės ir visa tai jungiasi į viena. Tai sustiprina holistinį pojūtį. Meno sritis mus ir skiria nuo kitų gyvų būtybių tuo, kad ji leidžia fantazuoti, patirti tą nematerialų pasaulį, kvantinį lygmenį, kuriame mes galime jausti tai, ko nėra. Holistinė menų kombinacija tai sustiprina. Kas įdomu, kad tai provokuoja mūsų suvokimą. Nes šitos pačios parodos meno objektus pateikus su kita šviesa ir kitais garsais, bus visai kitoks įspūdis, mintys ir kitokia papasakota istorija.

Ir dabar iš lankytojų gaunamo grįžtamojo ryšio matome, kad kiekvienam paroda surezonuoja skirtingai. Dažnas nenori išeiti. Kiti įsijautrina, praeidami paverkia laimės ašaromis. Matyt – paroda atpalaiduoja kažkokias emocijas. Vieni pradžiunga, kiti tarsi išskrenda ir pamiršta laiką, įsitraukia į meditatyvią būseną. Smagu, kad parodoje žmonės nors kelioms minutėms užmiršta realybę.

Su studentais iš Vilniaus Dailės Akademijos atlikome eksperimentą. Jie apžiūrėjo visą parodą kartu su muzika, o paskui muziką išjungėme ir jie dar kartą apėjo visus eksponatus. Komentarai buvo įdomūs, jiems atsirado neišbaigtumo ir trūkumo jausmas.  Mūsų, autorių, tai nestebino, nes garsai yra kaip kūrinių sudedamoji dalis. Trūkumo jausmas ir turėjo atsirasti, nes trūko kūrinių dalies – garso. Juk garsinės kompozicijos buvo kuriamos konkretiems dailės kūriniams arba kūriniai buvo kurti garsinei kompozicijai. Mūsų parodos atveju, garsas ir vaizdas tampriai susiję.

Šią parodą inicijavote kartu su Japonijos garso menininku Tomoo Nagai?

Tai jau septintas mūsų darbas kartu su kompozitoriumi, pavadinčiau netgi garso architektu – Tomoo Nagai. Man labai įdomi ta sritis tarp garso ir objekto – kaip meno kūrinys, estetinis, turintis tik formą, gali kisti atsiradus garsui.

Mane domina ta efemeriška dailės sritis, kai sukuri ne tik patį meno objektą, bet ir nuotaiką, atmosferą, turinčią emocinį poveikį. Būtent muzika yra tas raktas. Garsas, muzika iš karto gali žmogų nukelti į tam tikrą emocinę būseną. Tai gali būti maloni būsena arba atvirkščiai – nejaukumas, įtampa.

Todėl ir pasikviečiau Tomoo Nagai. Mūsų bendradarbiavimas tęsiasi nuo pažinties menininkų rezidencijoje Islandijoje prieš 6 metus, kur kaip objektą naudojome švyturio modeliuką ir tyrėme jo sąveiką su garsais.

Sujungus garsą ir objektą, aš staiga atradau, kaip vaikas, kad – oi, čia labai įdomūs metafiziniai dalykai vyksta!

Tas santykis tarp garso ir objekto nenustoja stebinti, yra neišsemiamas. Pavyzdžiui, visiškai skirtingas patyrimas, kai esi objekto viduje ir kai stebi objektą iš viršaus. Garsas gali padėti jausti mastelį. Taigi, be emocinių potyrių atsiranda ir erdvės pojūčiai.

Anksčiau su Tomoo savo instaliacijas eksponavome „ Sofijos festivaliuose“ Kuliuose, Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejuje, Art Diagonele‘21 Austrijoje. Šiuo metu „Arkos“ galerijoje vykstanti garso architektūros ir vizualinių metų paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ yra tęsinys mūsų tyrinėjimų tarp garso ir objekto ir šį kartą nusprendėme pasikviesti visą būrį kitų sričių Lietuvos menininkų.

Kaip parodos koncepciją „suiten“ apibūdinote kolegoms menininkams?

„Suiten“ taškas kaip koncepcija atsirado, nes Tomoo kūrė muzikinę instaliaciją garsaus japonų gamtininko ir etnologo Minakata Kumagusu muziejui.

Jis toks kaip japonų Vydūnas, tyrinėjo priežastingumą – vardan ko, kodėl ir kaip mes čia esame. Sankirtose su aplinka mūsų suvokimas kinta, mes bandome pažinti save, aplinką, visatos dėsningumus. Kai apčiuopi ir pagauni  tuos susikirtimo taškus su kitais objektais – tai yra dovana, nes tada žmogus save patį pradeda geriau suvokti.

Kaip Kumagusu sakydavo – kiekvienas mes esame kaip burbulas, ar tai būtų energija, ar suvokimas, ar mūsų magnetinis laukas. Mes visi susidedame iš bangų.

Suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą. Jo sukurtas naujadaras „suiten“ yra sankirtos taškas. Mane tai be galo sudomino – kas vyksta tarp muzikos ir objekto. Muzika ir objektas turi savo ciklus ir tarp jų įvykstančios sankirtos keičia suvokimą.

Lietuvos menininkus pasikvietėme tikslingai – žinojau jų kūrybą, filosofiją, skonį. Sąmoningai norėjome, kad tai būtų po vieną ryškų atstovą iš skirtingų sričių – skulptūros, tapybos, grafikos, keramikos, medijų, stiklo meno – ir taip jungtis, „suiten“, tarp skirtingų žanrų, sričių, kūrinių, išsiskleistų visais įmanomais keliais.

Jie visi irgi užsidegė šia „suiten“ idėja ir jų pristatomi kūriniai yra sukurti „suiten“ tema konkrečiai šiai parodai.

Jie turėjo visišką laisvę kurti savo srityje, tik įspėjome, kad jų kūriniai taps bendros instaliacijos dalimi. Aš formavau visą parodos architektūrą, galvojau istoriją. Mus jungė stiprus pasitikėjimas vieni kitais ir jaučiu didelį dėkingumą jiems už tai.

Kuo jus nustebino kartu parodoje dalyvaujančių Lietuvos menininkų darbai?

Didelio mastelio, dramatiški, emocionalūs, juodu tušu lieti Dianos Radavičiūtės darbai, regis, vaizduoja Didįjį Sprogimą, visatą, mums nepažintą „ten(ai)“. Jie tarsi padiktavo parodos naratyvą, eksponuojami parodos pradžioje ir natūraliai lėmė, kad unikaliai skambanti japoniška anglis atsirado būtent prie Dianos darbų.

Toliau iš Didžiojo Sprogimo materijos jau pasireiškia žmogaus ženklai – atsiranda instrumentų gamyba, pakeitusi tiek žmonių išgyvenimo, tiek kovos galimybes. Skulptoriaus Sauliaus Valiaus „Lankai“ parodoje kuria įtampos momentą ir skrodžia kiaurai sienas. Sąmoningai norėjome pergudrauti „Arkos“ galerijos architektūrą, kuri atrodo jau pažįstama, ir išsieksponuoti visiškai kitaip – staiga suprasti, kad siena mums ne kliūtis. Darbai gali prasitęsti net kieme.

Rūtos Šipalytės kompozicijose „Silicio namai“ ir „Mano gimtasis rajonas“ keramika išsidėsto sukurdama pasakojimą kaip miesto apreiškimą. Net specialiai šiam kūriniui sukurtoje muzikoje jau girdime žmonių balsus, įrašus iš Vilniaus miesto, sumaišytus su Japonijos Fudži kalno šlaite esančios traukinių stoties garsais.

Dalios Truskaitės stiklo kūrinys „Iš aukštai“ užima visą „Arkos“ galerijos palėpę ir žaidžia su jos šviesa. Būtent šviesa padiktavo, kad palėpės erdvėje atsirado įsikūniję spinduliai. Nors tų spindulių kūrinys tapo toks universalus, kad ten gali įžiūrėti ką nori – sustingusį šviesos spindulį ir apšviestą plotą arba atvirkščiai – tai gali būti lietus ir bala. Tai kūrinys apie dovanas iš aukštai. Man pasirodė įdomu ir tai, kad atšvaitai nuo veidrodžio tampa kaip vitražo fantomas, o Dalia ir yra baigusi vitražą, nors iš stiklo kuria konceptualų šiuolaikinį meną.

Medijų menininkų Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus duetas „Dualhead“ parodoje apgyvendino šokančius mechaninius metronomus, kuriuos prisukus jie tiksi nesutampančiu ritmu, bet per skirtingą laiką patys susisinchronizuoja ir ima groti vienu ritmu, o palietus švytuoklę jų ritmas vėl išsiderina. Šis kūrinys yra puikus pavyzdys, kaip tiksliai mokslo dėsniai gali atspindėti žmogaus egzistencijos modulį.

Mūsų su Tomoo Nagai instaliaciją „Zawa-Zawa“ (liet. šnaru šnaru), kuriai jau prilipo pavadinimai „Popieriaus miškas“, „Įsčios“, Labirintas“, padiktavo popieriaus šnarėjimo garsas ir kepimo popieriaus medžiagiškumas. Šiame darbe materija padiktavo muziką ir vizualiąją instaliacijos pusę. Menininkui tai be galo svarbu – įsiklausyti, ką jam sako ir kur veda materija. Mūsų "dialogas" su popieriumi apsireiškė kaip labirintas, perskrodęs "Arkos" galerijos erdvę.

Šiems meno kūriniams T. Nagai sukūrė garsų kombinacijas, kompozicijas, taip plėsdamas architektūros suvokimą, todėl ir pavadinome šią parodą garso architektūros paroda.

***

Parodą „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Galerijoje „Arka“ paroda veiks iki spalio 8 d.