Į mo­kyk­lą – kaip į ka­rą

„Mo­kyk­loms iki įtrau­kio­jo ug­dy­mo dar la­bai to­li“, – sa­ko de­vin­to­ko Ta­do ma­ma Ra­sa. As­per­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­tis sū­nus bu­vo pri­vers­tas pa­keis­ti ne vie­ną mo­kyk­lą, to­dėl ma­ma ži­no, kiek aša­rų bu­vo ir, de­ja, dar bus iš­lie­ta dėl skau­džių kla­sio­kų žo­džių ir net mo­ky­to­jų nu­si­sta­ty­mo. O juk ne­tru­kus vi­siems neį­ga­lie­siems ar spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams pri­va­lės bū­ti at­ver­tos du­rys į bet ku­rią bend­ro­jo la­vi­ni­mo ug­dy­mo įstai­gą. Tik ar mo­kyk­los tik­rai bus tam pa­si­ruo­šu­sios? Ra­sos pa­tir­tis ver­čia tuo abe­jo­ti.

Per 4 metus pakeistos 3 mokyklos

Viskas skamba gražiai popieriuje, strategijose, o ar negalią / sutrikimų turintys vaikai bus mielai priimami į ugdymo įstaigas, ar jiems bus suteikiamos tinkamos sąlygos ugdytis kartu su negalios neturinčiaisiais? Parodys ateitis, tačiau kol kas iššūkių ir skaudžių patirčių daugiau nei geranoriškumo iš mokyklų bendruomenių.

Su „Etaplius“ redakcija susisiekusi moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut past.) pasakoja, su kokiais sunkumais susiduria vienokių ar kitokių sveikatos ar elgesio sutrikimų turintys vaikai ir jų tėvai, kai atžalos turi galimybę lankyti ne specialiąsias, o bendrojo lavinimo ugdymo mokyklas.

„Mes nebeturime pasirinkimo, nebeliko aplinkui kitų mokyklų, kur galėtume leisti vaiką“, – liūdnai taria mama, pradėdama pasakoti sunkų savo sūnaus ir visos šeimos kelią vardan jo išsilavinimo. Rasa – šiaulietė, miestą prieš keletą metų iškeitusi į rajoną ir su šeima apsigyvenusi nedideliame miestelyje. Kaip sako ji, viskas dėl Tado gerovės. Jei ne prasta situacija vienoje Šiaulių mokykloje, kurią iki tol lankė sūnus, gyvenamosios vietos keisti nė nebūtų reikėję. Tačiau Aspergerio sindromą turintis berniukas ilgą laiką kentė patyčias mokykloje, kentėjo nuo mokytojų nusistatymo, priešiškumo. Dabar devintokas eina jau į trečią mokyklą.

Patyčių kaina – nuo ašarų iki savęs žalojimo

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, pasireiškiantis emocinio ryšio deficitu bei sunkumais, bendraujant su žmonėmis. Toks asmuo gali pasirodyti keistas, turintis bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto problemų. Gydymo būdų nėra, tačiau turintis sindromą asmuo gali sėkmingai integruotis į visuomenę.

Tiesa, mama pasakoja, kad iki pat dvylikos metų šis sindromas sūnui nebuvo diagnozuotas. Tiek patys tėvai, tiek pirmosios mokyklos bendruomenė suprato, kad Tadas kažkoks kitoks, keistas, bet būdavo sunku paaiškinti, kodėl jis įdomiai elgiasi, kas jam yra negerai. „Mes tik prieš trejus metus išgirdome diagnozę. 12 metų mes kankinomės ir kankinome sūnų“, – sako Rasa. Dar vaikystėje tėvai prašė gydytojų pagalbos, nujausdami, kad kažkas yra ne taip, tačiau sulaukdavo tik kantrybės palinkėjimo.

„Mes pirmoje klasėje vietoj 15 minučių namų darbus darydavome kokias 3 valandas, niekaip nepavykdavo sūnui išaiškinti užduočių, būdavo pykčių ir ašarų“, – mena pašnekovė. Tada ji kreipėsi į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), prašydama įvertinti Tadą, bet gavo atkirtį, kad berniuko intelektas aukštas ir tikriausiai pats išsidirbinėja, nenorėdamas mokytis.

Metams bėgant, situacija blogėjo, teko ieškoti psichologų pagalbos, samdyti spec. pedagogą, padedantį atlikti namų darbus, o patyčių daugėjo – ne tik iš mokinių, bet ir mokytojų pusės, prastėjo ir pažymiai. Iš mokyklos berniukas grįždavo apsiverkęs, nebenorėdavo kitądien eiti, ėmė bijoti klasės draugų, tapo užsidaręs savyje. Kasdien jo emocinė sveikata blogėjo. Nepaisant tėvų pokalbių su mokyklos administracija, mokytojais, vaikais, kurie tyčiojosi, situacija nesikeitė, o sūnus net ėmė save žaloti.

Nauja aplinka atgaivino viltį

„Tai man buvo paskutinis lašas. Prašiau gydytojos kažką daryti. Gavome siuntimą vykti į Vilniaus klinikas pas psichiatrą“, – teigia Tado mama. Gydytojas, tėvams atsakius į keletą klausimų, iškart pasakė – Aspergerio sindromas.

Dėl geresnės emocinės būsenos buvo rekomenduota sūnui parinkti tokią mokyklą, kurioje mokytųsi nedaug vaikų, o klasėse kiekvienam mokiniui atitektų daugiau mokytojų dėmesio. Miestelio mokykla buvo puikus pasirinkimas: klasėje tik 11 vaikų, o bendruomenė labai tolerantiška.

„Pagalbą labai jautėme ir mūsų vaikas labai atsigavo. Džiaugėmės, negalėjome paikėti tokiu perversmu, juolab kai buvome atvažiavę po traumų, patirtų Šiauliuose“, – kalba Rasa, pabrėždama, jog ryškūs pokyčiai pastebėti ir emocine, ir mokslų prasme. Įgytas pasitikėjimas padėjo susirasti draugų, o pažymiai pagerėjo. „Bendruomenė buvo labai vieninga, sūnus buvo populiarus, turėjo draugų, buvo lyderis, jį visoje mokykloje žinojo kaip šaunų paauglį, netgi dalyvavo konkursuose ir laimėjo prizines vietas“, – prisimena pašnekovė.

Trečia mokykla vėl sukėlė nerimą

Neilgai galėjo džiaugtis pasikeitusia situacija. Aplinkybės privertė darsyk pereiti į kitą mokyklą. Deja, kartojosi ankstesnė patirtis – stresas, ašaros... Skaudžiausia mamai, kad, artėjant įtraukiojo ugdymo pokyčiams, mokyklos toli gražu nepasiruošusios priimti vaikų, turinčių sutrikimų, tų, kuriems reikia daugiau individualaus dėmesio, aiškinimo.

„Tadas geba mokytis, gali lankyti bendrojo lavinimo ugdymo įstaigą, tik jam reikia specialaus priėjimo, kitokio užduočių paaiškinimo – ne verbalinio (autizmo sindromą turintys asmenys dažnai nesupranta verbalinės kalbos), o grafinio, lentelių, diagramų pavidalu, kitaip tariant, vaizdžiai parodyto“, – atkreipia dėmesį mama. Deja, atsidūręs kitoje regiono mokykloje, paauglys vėl susidūrė su priešiškumu, nesulaukė pagalbos iš mokytojų, iškilo bendravimo problemų su naujais klasės draugais, kartojasi ašarų kupinas scenarijus.

Nors prieš mokslo metus mama buvo patikinta, kad mokyklos bendruomenė susidoros su iššūkiais, visgi tikrovė kitokia. Visų pirma mokytojai nebuvo girdėję apie tokį sindromą, juolab susidūrę, o antra – nemoka prisitaikyti prie kitokių poreikių turinčių vaikų. „O juk iki 2024 m. įtraukusis ugdymas turi būti realybė. Bet jie tikrai dar nepasirengę, regionų mokyklos ypač“, – pastebi Rasa.

Jos teigimu, priimti ypatingesnių poreikių turinčių vaikų bijoma, o jei, kaip šiuo atveju, to išvengti nepavyksta, dedama per mažai pastangų vaikui sudaryti geras ugdymosi sąlygas, prie jo prisitaikyti. „Vėl prasidėjo prasti pažymiai. Pasirodo, net klasės auklėtoja nebuvo informuota, kad berniukas turi Aspergerio sindromą“, – nusistebi Tado mama.

Ji sako širdy pajutusi nerimą, kuris persidavė iš mokytojų: „Vietoj to, kad nuramintų, aš pajutau didžiulį nerimą, nes nežinau, į kokią instituciją leidžiu sūnų, kur nežino apie tokius sutrikimus, kurių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau.“ Juolab mamai skauda širdį dėl akyse blogėjančios Tado emocinės būklės, priepuolių, žinant, kad pagalbos jis nesulaukia. Ir gal net nesulauks.

Problema daugiasluoksnė

„Aš esu žmogus, suprantu ir mokytojus, kad jiems sudėtinga ir šiaip su vaikais, o dar su ypatingesniais. Suprantu, kad, turint 20 ar net daugiau ugdytinių klasėje, kaip mokytojams reikia prieiti prie kiekvieno? Bet ir mes esame akligatvyje, neturėdami kito pasirinkimo, tik šią regiono mokyklą. Nebegalime keltis gyventi vėl į kitą vietą, juolab kad turime dar vieną vaiką, kuris ir taip jau nukenčia...“ – sako nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi pašnekovė.

Rasa savo šeimos istorija dalijasi norėdama parodyti, kaip lėtai einama link to, kad tam tikrų sutrikimų turintys vaikai galėtų lankyti mokyklas su negalios neturinčiaisiais. „Nedideliuose regionų miesteliuose mokyklos net nėra susidūrusios su tam tikromis problemomis, jiems įtraukusis ugdymas dar toli gražu sunkiai prieinamas įgyvendinti… Juolab situacija sudėtingesnė paaugliams, kurie padėjėjų, kaip norima suteikti įstatymu, net nesutiktų turėti...“ – svarsto pašnekovė.

Be abejo, problemų, ko gero, neišvengs ir didmiesčių mokyklos, kur mokinių skaičius klasėse gerokai per didelis, norint užtikrinti geras mokymosi sąlygas dar ir daugiau dėmesio reikalaujantiems mokiniams. Situacija, panašu, kol kas labai miglota.

Svar­bus švie­čia­ma­sis dar­bas su tė­vais
Prof. Jo­nas Ruš­kus, JT Neį­ga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­to vi­ce­pir­mi­nin­kas:
 

– Lietuvos valstybė žengė svarbų žingsnį, panaikindama diskriminacines Švietimo įstatymo nuostatas ir, Seime priimdama atitinkamas įstatymo pataisas, įsipareigojusi iki 2024 m. užtikrinti negalią turinčių vaikų teisę mokytis drauge su visais vaikais. Švietimo misija yra ugdyti visus vaikus be diskriminacijos, nesvarbu, kokios jų savybės, traktuoti negalią kaip žmonijos įvairovės dalį. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtas veiksmų planas leidžia tikėtis, kad Lietuvos mokyklose įvyks reikšmingų pokyčių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad bus labai sunku, kadangi reikės išmokti dirbti kitaip, atsižvelgiant į individualius vaikų mokymosi poreikius. Ugdymo sąlygų pritaikymas kiekvienam vaikui bus didžiausias iššūkis, nes ugdymosi poreikiai yra įvairūs. Tam reikia labai daug investuoti į atitinkamą mokytojų rengimą ir mokymus, pedagogo padėjėjo pareigybė turi tapti norma, ne išimtimi, mokytis naujų mokymosi metodų, kaip dirbti heterogeninėje, įvairoviškoje klasėje. Būtina suprasti, kad ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje padeda pagrindus jo ar jos gyvenimui, o negalią turinčio vaiko atveju tai yra ypač svarbu, nes tai juos įgalins gyventi savarankiškai užaugus ir prisidėti prie visuomenės gyvenimo.

Yra ir bus daug iššūkių. Reikės priimti, kad vaikai nėra vienalytė jaunų individų masė, tačiau jaunų, unikalių ir besivystančių būtybių įvairovė. Be to, reikės savyje įveikti stipriai įsigalėjusius stereotipus apie negalią, kaip apie blogį, nelaimę, sutrikimą, kurios reikia vengti, padėti į šalį. Reikės priimti, kad kiekvienas negalią turintis vaikas turi teisę mokytis su visais vaikais, kad yra asmuo ir vien tuo gražus ir gabus, kam atskleisti reikės individualaus pedagoginio požiūrio ir pastangų. Taip, negalią turinčiam vaikui ir įvairoviškai, heterogeninei klasei reikės daug pagalbos, taip pat – mokytis papildomų ir alternatyvių bendravimo formų, tokių kaip ženklai ir simboliai, supaprastinta ir lengvai suprantama kalba – kiekvienam vaikui gali prireikti skirtingos pagalbos ir skirtingų bendravimo formų. Klasės mokytojo ir specialisto darbas turės būti suderintas ir papildantis vienas kitą, o ne atskirai, negalią turintis vaikas atskirtame kamputyje. Taip, pagalba pedagogui ir pedagoginiam darbui yra įtraukiojo ugdymo sąlyga ir reikia tikėtis, valstybė įgyvendins savo įsipareigojimus.

Negalia nėra nesveikata, yra negalią turinčių žmonių, kurie yra visiškai sveiki, ir yra žmonių, neturinčių negalių, bet nesveikų. Negalima priešinti negalios ir sveikatos, yra žmonių, tarp jų vaikų, įvairovė.

Šviečiamasis mokyklos darbas su visais tėvais yra labai svarbus, kad būtų įveiktos negalios baimės, stereotipai. Tam būtinas nuolatinis mokytojų, administracijos ir tėvų dialogas. Įtrauki mokykla yra galimybė visiems vaikams, nes iš ugdymo individualizavimo, tinkamo ugdymosi sąlygų pritaikymo naudą gauna visi, nesvarbu, turi ar neturi negalios.

Negalią turinčių vaikų tėvai yra jautrūs, nes jau patyrę stereotipinį neigiamą aplinkinių požiūrį, todėl, kaip minėjau, svarbus palaikantis dialogas mokykloje. Taip, įtraukusis ugdymas pareikalaus ne tik pedagoginio darbo metodų pasikeitimo, bet ir mokyklos bendruomenės dialogo. Įtraukųjį ugdymą reikia matyti kaip esminę švietimo vertybę ir siekiamybę, nes švietimo ir mokyklos vaidmuo yra padėti visiems, o ne kai kuriems, vaikams socializuotis ir puoselėti individualius talentus.

Tinkamai diegiamas įtraukusis ugdymas niekada nepadarys meškos paslaugos, nes tai yra pagarbios, įvairoviškos ir kiekvieną asmenybę puoselėjančios mokyklos bendruomenės kūrimas. Tas kūrimas niekada nesibaigia, nes vaikų įvairovė yra labai didelė, kaskart reikia pritaikyti ir individualizuoti ugdymo sąlygas, kiekvienas vaikas turi teisę, kaip minima Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kad jo asmenybė, talentai, protiniai ir fiziniai gebėjimai būtų ugdomi kuo visapusiškiau, o negalią turintis vaikas gyventų pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų jo ar jos orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Kaip minima šioje konvencijoje, ugdymas turi ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, o negalią turinčio vaiko visavertė įtrauktis mokykloje prisideda prie šių vertybių ir valstybės įsipareigojimo tarptautinėms žmogaus teisių normoms realaus įgyvendinimo. Įtraukus, kokybiškas ir lygiateisis ugdymas – toks yra pasaulinis švietimo tikslas, suformuotas UNESCO ir Darnaus Vystymosi darbotvarkėje.