Į menininkės piešinius sugula ir praeities simboliai

Tapyba ant stiklo ir šilko – užsiėmimas, užvaldęs molėtiškę Dalią Stalauskienę, teikia ne tik kasdienio džiaugsmo, bet ir kaskart leidžia prisiliesti prie mūsų tautos šaknų. Ne viena senovinė skrynia paliesta, ne vienas augalėlis prakalbintas, ne vienas liaudiškas motyvas perkeltas į kūrinius. Molėtų centre savo dirbtuvėlėse įsikūrusi menininkė pedagogės duoną iškeitė į laisvos menininkės darbą ir šiuo metu meistriškai kuria spalvingus paveikslus, dekoruoja vazas, butelius ar prisilietus joms rankoms permatomas šilkas tampa prabangiu šalikėliu.

Kada pajutote poreikį atsiduoti kūrybai?

Vaikystėje dar nežinojau, kuo būsiu ateityje. Nors mano tėveliai buvo paprasti kaimo žmonės, jie turėjo santykį su grožio pajautimu. Tačiau kažkaip manęs neskatino tuo domėtis. Lygiai taip pat ir mokykloje: jei pamokoje nupiešdavom kažką, tai ir gaudavom penketus. Menas, Dailės mokykla visąlaik mane domino.

Baigusi mokyklą stojau į tuometį pedagoginį institutą, kur buvo dailės studijų pakraipa. Po studijų dirbau ugdymo įstaigoje, tačiau jau antrus metus nebevarstau mokyklos durų. Sumažėjo krūviai mokyklose, o parodų ėmė daugėti. Tad nusprendžiau tapti laisva menininke, užsiimančia tik kūryba.

Jūsų meno darbai turi specifinių bruožų. Kokių?

Mano kūrybą pagal technikos žanrus sudaro piešiniai ant stiklo ir šilko. Piešimas ant stiklo gimsta grafiniu pagrindu. Tai savotiška grafika, kuri yra nuspalvinta. Menininkai visa tai vadina autorine technika. Spalvingumą teikia vitražiniai dažai. Iš pradžių prie ryškių spalvų nebuvo lengva priprasti. Tačiau ilgainiui įsižaidžiau ir šiandien jau smagiai dėlioju spalvas.

Savo gimtajame regione Žemaitijoje rinkau senovinius skrynių raštus, kurie yra autentiški. Juos ir sudėjau į savo paveikslus, kuriuose – daug simbolikos. Labai įdomi latvių ornamentika, tad turiu nusipirkusi nemažai latviškų knygų.

Papasakokite, kaip vyksta piešimo ant stiklo procesas?

Visų pirma pasiimu popieriaus lapą, ant kurio sudėlioju patį piešinį. O tada ant viršaus dedu stiklą ir ant jo piešiu dažais. Paskui spalvinu, paryškinu piešinio kontūrus. Įdomiausias darbas – paveikslo rėminimas.

Užsiminėte apie skrynių raštus, kuriuos perkėlėte į savo kūrybą. Vadinasi, Jūs važinėjote po regionus, prisilietėte ir prie protėvių istorijos?

Būtent studijų metais aš dainavau folkloriniame ansamblyje, mokėjau daugiau nei 300 liaudiškų dainų, o diplominį darbą rašiau taip pat lietuvių liaudies tema. Ėjau per kaimus, lankiau žmonių namus, muziejus, rinkau visą reikiamą informaciją apie liaudiškus meno motyvus, tačiau jie ilgą laiką gulėjo stalčiuje, o vėliau atgimė mano kūryboje.

Esate aplankiusi ne vieną parodą?

Tikrai taip. Mano darbai viešėjo Utenoje, Molėtuose, Ignalinoje, Anykščiuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Vilkijoje, Kaune, Šilutėje ir kituose miestuose, kur buvo rengiamos parodos. Išties nesu organizatorė: paprasčiau būna, kai man pasiūlo dalyvauti.

Kuo lengviau būti: mokytoja ar laisva menininke?

Jeigu pakalbinsime mokytoją, kuris turi pedagogo pašaukimą, veikiausiai į šį klausimą atsakyčiau labai trumpai: mokytoja. Tačiau dirbdama mokykloje iš vaikų nemokėdavau daug reikalauti, todėl tas krūvis kaupdavosi ant mano pečių. Nesu mėgėja mokyti kitus. Esu tikras artojas: man geriau patogiai atsisėsti ir dirbti, nes aš žinau, ko noriu ir ką darau. O paliepti kažką kurti kitam išties sunku. Galbūt žmogui gyvenime rūpi visai kiti dalykai.

Ar laisvam menininkui sunku išgyventi?

Jei gyvenčiau viena, tvirtai pasakyčiau, kad nėra nei lengva, nei sunku. O dabar, kai studijuoja dukros, vis dažniau pagalvoju, jog galėtų būti ir geriau.

Kokio netikėčiausio darbo pageidavo Jūsų užsakovai?

Oi, nesakysiu (juokiasi). Netikėčiausias, tai galbūt linksmiausias. Esu dabinusi išskirtinius piešinius ant butelių. Taip pat piešiau sunkvežimį, motociklą… Nepatinka man tokie piešiniai, tačiau juk žmogui negali pasakyti „ne“. Dažniausiai žmonės nori to, kas gražu ir sentimentalu. Kažkas prašė nutapyti sodybą, kiti atsiunčia nuotraukas su žmonių veidais... Tačiau mano piešimo technika kiek kitokia.