Į kla­sės su­siti­ki­mą – po 55 me­tų

Šį ru­de­nį jo­niš­kie­tė ver­tė­ja Dzint­ra El­ga Sta­niu­lie­nė sku­bė­jo į ypa­tin­gą su­si­ti­ki­mą, ku­riuo ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti ne kiek­vie­nas. Ne kiek­vie­nam nu­si­šyp­so pro­ga po 55 me­tų ap­ka­bin­ti tuos, su ku­riais kar­tu ke­liau­ta į gy­ve­ni­mą. Praė­jus dau­giau nei pus­šim­čiui me­tų, į su­si­ti­ki­mą rin­ko­si bu­vę kla­sės drau­gai, kaž­ka­da sė­dė­ję tuo­me­tės Šiau­lių 9-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los suo­le, o po pa­mo­kų mo­kyk­los va­ka­rė­liuo­se šo­kę siau­tu­lin­gą tvis­tą.

Kas penkerius metus

Klasės susitikimas po 55 metų nebuvo pirmasis. Joniškyje gyvenanti žinoma vertėja, literatė, buvusi pedagogė Dzintra Elga Staniulienė su klasiokais susitinka kas penkerius metus visada tame pačiame mieste – Šiauliuose.

„Per tiek laiko pasiilgstame vieni kitų, tad norisi susitikti, prisiminti senus laikus, aptarti dabartį. Šiemet į susitikimą atvyko devyni buvę klasės draugai (klasėje buvo 28 mokiniai, anapilin iškeliavo 5, – aut. past.) iš Vilniaus, Kauno, Ukmergės, Klaipėdos, Šilutės, Joniškio ir buvusi anglų kalbos mokytoja Irena Labanauskienė, kuri nepraleidžia nė vieno šios klasės susitikimo“, – pasakoja vertėja.

Deja, į klasės susitikimą nebesuspėjo ateiti buvusi auklėtoja Danutė Jakutienė, kuri šių metų sausį paliko šį pasaulį. „Tai žmonės, su kuriais kartu augau, kuriuos daug metų pažįstu. Prieš penketą metų, kada minėjome klasės baigimo penkiasdešimtmetį, susitikome savo mokykloje, kuri per tiek metų labai pasikeitė“, – kalba Dz. E. Staniulienė.

Biografijoje – trys mokyklos

Pašnekovės biografijoje – trys mokyklos. Būsimosios vertėjos kelias į mokyklą prasidėjo tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Ten ji mokėsi nuo 5 iki 8 klasės ir iki šiol mena jaukią, šiltą atmosferą. Mokyklą lankė nemažai žydų tautybės vaikų, kurie buvo be galo gabūs.

„Nors mokykloje buvo kuriama mokiniui draugiška aplinka, joje mokėsi įvairių tautybių vaikų – lietuvių, žydų, rusų, latvių, tačiau aš, būdama latvių tautybės mergaitė, ilgą laiką kompleksavau dėl savo kalbos ir tautybės. Kadangi latvių kalba – mano gimtoji kalba, tekdavo talkinti mokytojams, bendradarbiaujant ir draugaujant su Latvijos mokyklomis. Mokiausi stipresnėje klasėje, kur ypač didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai. Istorijos, geografijos ir kitose pamokose tekdavo atsiskaitinėti žodžiu. Man buvo nelengva, tačiau, bėgant laikui, persilaužiau. Esu dėkinga savo mokytojams, kurie padėjo stiprius lietuvių kalbos pagrindus“, – sako moteris.

J. Janonio vidurinėje mokykloje tuo metu buvo labai stipri mokinių saviveikla. Vyko užsiėmimų, kuriuose mokiniai mokėsi šokti valsą, polką, lietuvių liaudies žaidimų. Tuo metu mokyklai vadovavo Jonas Petrauskas. Dzintra vardija klasės draugus, kurių vardai šiandien yra daug kam puikiai pažįstami ir žinomi: buvęs Šiaulių universiteto rektorius, profesorius, pedagogas Vincas Laurutis, inžinierius, diplomatas Neris Germanas, mediko dukra, vertėja Rūta Knizikevičiūtė, juristė Virginija Vosiliūtė, pedagogė Vaida Savickaitė ir kiti. Padėkos žodžiai skiriami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Jonui Krivickui, mokytojui J. Dambrauskui, klasės auklėtojai Beinoravičiūtei, anglų kalbos mokytojai Stanislovavičiūtei.

Vieną lietingą ir šaltą rudenį Dzintra kartu su savo klasės draugais mokytojų pavedimu išvyko darbuotis į tuometį kolūkį – gelbėjo nuo drėgmės linus. Mergaitė sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Pusmetį gydėsi Lietuvoje. Vasarą gydytojai davė siuntimą į vieną sanatorijų, esančią Kryme. Ten mergaitė gydėsi ir praleido nemažai mėnesių. Laikas svečioje šalyje neprailgo – baigta 8 klasė. „Krymo sanatorijoje baigiau 8 klasę. Grįžau į Lietuvą, tačiau sugrįžus teko keisti mokyklą. J. Janonio mokykla liko tarsi praeitame mano gyvenimo etape, kai žengiau į tuometės Šiaulių 9-osios mokyklos (dabar Šiaulių Ragainės progimnazija, – aut. past.) 9 klasę“, – prisiminimais dalijasi Dz. E. Staniulienė.

Išskirtinė klasė

„Mūsų klasė, prieš 55 metus baigusi tuometę 9-ąją vidurinę mokyklą, turi savo himną, kurį užtraukia kiekvieno susitikimo metu, ir dalyvavo 1964 m. vykusioje pirmojoje moksleivių dainų šventėje!“ – su pasididžiavimu apie savo klasės išskirtinumą pasakoja Dz. E. Staniulienė. Tuo metu moksleivių dainų šventės dalyvių iškilmingos išlydėtuvės į šventę vyko Šiaulių dramos teatre. Šis prisiminimas iki šiol ryškus ir gyvas moters atmintyje.

Šokiuose dominavo tvistas

Pašnekovė pamena, kad devintoje ar dešimtoje klasėje tarp moksleivių sparčiai ėmė plisti tvistas, bet mokykloje jį buvo draudžiama šokti. „Mokykloje vykdavo šokių vakarai, kiekviena klasė paruošdavo meninę vakaro programą. Kadangi mokykloje muzikinę veiklą vykdė mokinių orkestrėlis, jaunimas šokdavo grojant gyvai muzikai. Kartais ir muzikantai norėdavo pašokti, tuomet gyvą muziką pakeisdavo muzikos įrašai“, – pasakoja moteris.

Ji prisiminė jaunimo papokštavimus šokių metu, kurie švenčių metu tęsdavosi iki 23 ar 24 val. Anot joniškietės, merginos šokiuose išlikdavo santūresnės. Kai salėje nebūdavo budinčio mokytojo, vaikinai šokdavo tvistą, o norėdami pasirodyti vienas už kitą vikresni, atlikdavo įvairių judesių triukų, pavyzdžiui, tiltelį. Juk kaip kitaip atkreipsi patinkančios merginos dėmesį į save, jei ne išskirtiniu šokiu? Tokios ir panašios jaunuolių „mandrystės“ sulaukdavo šokiuose budinčių mokytojų pagrūmojimo.

Už patriotiškumo idėjų sklaidą – bausmės

Dz. E. Staniulienė prisiminė vieną istoriją, nutikusią prieš pat Vasario 16-ąją. „Artėjant minėtai datai, vienas klasės draugas ant mokyklos sienos iš kiemo pusės užrašė: „Už laisvą Lietuvą.“ Už tokią patriotiškumo raišką jis buvo pašalintas iš mokyklos. Štai tokie laikai buvo“, – pasakoja pašnekovė.

Mokykloje buvo ypatingai švenčiama Kovo 8-oji – Moters diena. Tą dieną vaikinai klasėse dengdavo stalus ir pasivaišinti kviesdavo klasės merginas. Dz. E. Staniulienė sako, kad vienais metais, minint Kovo 8-ąją, neapsieita be incidento.

Vienas klasiokas sugalvojo šiek tiek kitaip pasveikinti merginas nei įprasta – atnešė į klasę naminio vyno. „Mokytoja turbūt nedrįso įvardyti svaigaus gėrimo tikruoju jo vardu ir, pamačiusi, kas papildė vaišių stalą, liepė tuoj pat išpilti „surūgusį kompotą“, – juokiasi Dzintra.

Moteris prisiminė, kaip 9-ojoje vidurinėje mokykloje prieš matematikos kontrolinius darbus vienuoliktoje klasėje vaikinai giedodavo giesmę „Pulkim ant kelių visi vargšeliai“. Vieną kartą pro šalį ėjusi direktoriaus pavaduotoja išgirdo giesmės žodžiais išsakytas mokinių raudas ir, pravėrusi klasės duris, atkreipė giesmininkų dėmesį, gana tyliai kalbėdama, kad nieko negirdėjo.

Klasės draugai gamybinę praktiką atlikdavo naujai pastatytoje televizorių gamykloje, todėl kai kurie vaikinai savo tolimesnį gyvenimą susiejo su gamykla. „Mums labai pasisekė, kadangi turėjome labai aktyvią ir griežtą klasės seniūnę Dalią Skerytę-Norvilienę. Ji mus auklėja ir prižiūri net ir dabar. Ji yra pagrindinė susitikimų organizatorė, klasės siela“, – sako pašnekovė.

Mokytojų įtaka

Žinoma joniškietė prisipažįsta, kad jos laikų mokykla buvo it kelrodė žvaigždė, kuri nušvietė kryptį sėkmingam tolimesniam gyvenimui. Daugiau nei prieš pusšimtį metų dauguma baigusiųjų ugdymo įstaigą iki šiol jaučia ypatingą pagarbą mokytojui, mokyklai, visai mokslo bendruomenei, nes tuo metu mokykloje buvo formuojamas ypatingas ryšys tarp mokinio ir mokytojo. To pagarbos jausmo suvokimo šiais laikais pasigenda pašnekovė. Ji tikina, kad bene didžiausią įtaką besiformuojančioms asmenybėms padarė tuometis 9-osios vidurinės mokyklos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Egidijus Lapkus, direktoriaus pavaduotoja J. Cikanavičienė, auklėtoja Danutė Jakutienė, anglų kalbos mokytoja Irena Labanauskienė, muzikos mokytojas Jeronimas Žitkevičius, biologijos mokytoja Zinaida Varanavičienė, fizikos mokytoja J. Povilaitytė-Benokraitienė.

Į susitikimą susibūrę klasiokai šiauliečiai pedagogė Olivija Zubrickaitė, statybos inžinierius Algirdas Šidlauskas, odontologė Irena Šileikaitė, statybos inžinierė Irena Jameikytė, inžinierius Vygandas Ratnikas, chemikė Genutė Simaškaitė (Vilnius), pedagogė Irena Ramonaitė (Ukmergė), pedagogė, vertėja Dzintra Elga Irbytė (Joniškis), inžinierė Dalia Skerytė (Šilutė) ir anglų kalbos mokytoja Irena Labanauskienė prisiminė mokyklos bendruomenės atstovus ir su jais susijusias to meto mokyklos kasdienybės istorijas.

Latvių literatūros ambasadorė Lietuvoje

Pati meno kūrėjo statusą turinti Dz. E. Staniulienė yra daugeliui puikiai žinoma vertėja, literatė, pedagogė, o jei tiksliau sakant – latvių literatūros ambasadorė Lietuvoje. Nuo 2004 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, triskart Joniškio rajono savivaldybės stipendininkė. Pernai jai buvo paskirta savivaldybės stipendija už istorinio latvių rašytojo Aleksandro Gryno romano „Nameisio žiedas“ vertimą į lietuvių kalbą ir leidybą, šiemet – už latvių rašytojo Aldo Bukšo romano „Broliai“ vertimą į lietuvių kalbą.

Romanas ką tik išvydo dienos šviesą ir jei epidemiologinė situacija leis, jis bus pristatytas visuomenei. Knyga aktuali jaunimui, joje pasakojama apie nelegalų darbą, emigraciją, kovą su nelegaliais verslais. Vertėja apdovanota J. ir E. Šiulaičių literatūrinio fondo premija. Už romanų „Kuršių vikingai“, „Išravėta širdis“, „Kilpa“ ir apysakos „Širdelių salos“ vertimus jai paskirtos Latvijos kultūros kapitalo fondo stipendijos.

Dz. E. Staniulienės išverstų knygų sąrašas išties ilgas. Tai L. Muktupavelos romanai „Pievagrybių testamentas“ ir „Kilpa“, E. Martužos romanai „Išravėta širdis“ ir „Neprotingoji“, V. Rūmnieko ir A. Miglos istoriniai romanai „Kuršių vikingai“ ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri!“, M. Rungulio apysaka „Širdelių salos“, D. Dreikos kūrybos rinktinė „Vėjo juokas“, A. Aizpurietės kūrybos rinktinė „Plaukiotoja naktimis“, D. Dreikos romanas-rebusas „Tiesos iškasiniai“ ir daugelis kitų latvių rašytojų knygų.