Į Afriką – būgnų ritmu

Prieš ketverius metus šiaulietė Goda Alsytė ėmė groti afrikietiškais būgnais. Prieš dvejus metus ji apsilankė savo svajonių regione – Vakarų Afrikoje. O štai ateityje net ir jos pavardė gali sufleruoti apie ypatingą ryšį su šia lietuvių mažai pažįstama, tačiau jai pačiai labai artima kultūra. „Afrika mane išmokė mylėti Lietuvą. Čia yra mano pats gražiausias atradimas“, – sako ji.

Alsytė ar Afrikytė?

Feisbuke surasti pašnekovės profilį nėra lengva – pagal tikrąją pavardę to padaryti nepavyks. Socialiniame tinkle ji – Goda Afrikytė. Mergina atskleidžia, kad ne vieną tai priverčia sutrikti. „Manęs dažnai klausia, ar čia mano tikroji pavardė, nes jei taip – tai tuomet yra stebuklas, sutapimas, kelias“, – šypsosi ji ir kartu ramina – tai tik slapyvardis, pasirinktas virtualioje erdvėje. Tiesa, tik kol kas. „Yra tokių minčių keistis pavardę, nes savo gyvenimą planuoju sieti su Afrikos kultūra, tad gali būti, kad oficialiai tapsiu Afrikyte“, – juokiasi pašnekovė.

„Aš supratau, kad kažkokie ženklai mane jau visą gyvenimą vedė link Afrikos, – sako mergina, prisimindama netikėtai tėvų namuose atrastą seną knygą apie Afriką arba senesniame kompiuteryje rastą dokumentą, kuriame – arabų kalbos abėcėlė. – Aš nesuvokiau to sąmoningai, bet mano vidus ieškojo, kur galėčiau rasti terpę įgyti išminties. Norėjau gilintis į jų kultūrą.“

O rimčiau Afrikos kultūra Goda susidomėjo prieš ketverius metus – studijuodama teatro ir kino pedagogiką. Prieš mokslus su muzika, kaip pati sako, nieko bendro neturėjo, tačiau per vieną paskaitą pagrojusi nedideliais būgnais, netrukus suvokė – groti jai patinka. Tuomet ėmė ieškoti, kur galėtų mokytis groti būgnais, ir atrado grupę „Afrikos būgnai“, vadovaujamą šiauliečio mokytojo.

9 000 km nuo namų

Grupėje ji susipažino su Tomu – su juo vėliau kartu leidosi į gyvenimo nuotykį. Dabar šansą pagyventi Afrikoje pašnekovė vadina stebuklu. Prasitaręs apie ketinimus vykti į Senegalą, jis kaip reikiant sujaukė merginos mintis. Goda suvokė: daugiau tokio šanso gali nepasitaikyti, tad, pasitarusi su mama dėl kelionės išlaidų, ji apsisprendė vykti į svajonių žemyną. „Afrika man bus pats didžiausias išsilavinimas, kokį aš galiu gauti per visą gyvenimą“, – tąsyk ištarė ji mamai. Motyvavo ir tai, kad pati norėjo išsiaiškinti, ar išties taip patinka Afrikos kultūra, ar tai tėra kažkokia iliuzija, apie kurią visiems nuolat kalba.

Prieš pat kelionę lietuvė buvo įspėta nesitikėti per daug, neturėti iliuzijų ten groti, nes gali skaudžiai nusivilti. Bet ji tikėjosi. Manė, kad viskas bus gerai. Kol aplinkinių dvejonės neprivertė pasiskaityti internete daugiau straipsnių. „Radau daug straipsnių, kur neiti Senegale, nes tave gali apvogti, kur daug nusikaltimų ir pan. – pasakoja Goda ir priduria. – Bet vėliau supratau, kad tokie straipsniai yra dezinformacija. Supratau, kad, nuvažiavusi ten, tikrai turėsiu papasakoti žmonėms, kaip nėra Afrikoje.“

Goda džiaugiasi, kad, likus trims dienoms iki kelionės, ji su Tomu apsistojo pas savo mokytoją senegalietį Mousse Drame Amsterdame, kuris jiedviem pažėrė svarbių patarimų. „Supratau, kad viskas bus taip, kokia būsiu aš – svarbu būti atvirai ir priimti visus žmones“, – prisimena pašnekovė.

Senegale iš lėktuvo išlipo vidurnaktį: buvo tamsu, aplink – minios vietinių žmonių. Koks buvo pirmasis įspūdis? „Ta masė žmonių, rėkimas, triukšmas, purvas, smarvė, karvės, ožiai... Man buvo toks šokas, nors tikrai prieš tai domėjausi jų kultūra, bendravau su afrikiečiais. Bet ten yra absoliučiai kita respublika. Išlipome ir pagalvojau: „O Dieve, ir aš čia būsiu pusantro mėnesio?!“ Šiaip esu paprasta, mėgstu gamtą, bet kai išlipi už 9 000 km nuo namų...“ – mena ji.

Kad patirtų tikrąjį senegaliečių gyvenimą, juodu nusprendė apsistoti pas vietinius gyventojus, taip kelionės metu pakeitė nemažai nakvynės vietų. „Vakarų Afrikoje yra elementarus gyvenimas, kurį aš labai myliu ir gerbiu, nes supratau, kad gyventi kuo paprasčiau yra žmogaus siekiamybė, kad genialumas tikrai yra paprastume. Nes matai, kaip žmogus išgyvena paprastomis sąlygomis ir koks yra laimingas“, – teigia lietuvė.

„Mane ištiko kultūrinis šokas ne Afrikoje, o Lietuvoje“

Pirmoji savaitė Afrikoje praėjo sklandžiai: jiedviem vyriškis, pas kurį buvo savaitę apsigyvenę, papasakojo apie vietinių gyvenimą, kultūrą, supažindino su vietove. Netrukus Goda ėmė mokytis vietinių kalbos. Nors valstybinė kalba Senegale yra prancūzų, tačiau, mokant didžiausios etninės grupės – volofų kalbą, bendrauti su afrikiečiais kur kas paprasčiau – išmokus vos keletą jų žodžių, galima iškart sulaukti kitokio požiūrio į save.

„Jei nori pažinti kultūrą, reikia mokytis ne prancūzų, o jų kalbos. Volofų kalba yra gana paprasta. Nueini į turgų, paklausi „Kiek?“ vietine kalba ir tada jie galvoja: na, taip, tu jau nemokėsi dešimt kartų brangiau… Mano kelionės tikslas buvo ne tik susipažinti su Afrikos kultūra, bet parodyti jiems, kad yra svarbūs. Kad suprastų, jog važiuoju pas juos, nes yra labai įdomūs“, – tikina mergina.

Vakarų Afrikoje vietiniai bendrauja labai šiltai, šeimyniškai, yra atviri: „Ką pagalvodavau, tas materializuodavosi: ko panorėdavau, tas atsirasdavo.“ Kitoks pojūtis aplankė, vykstant į gimtinę: kuo arčiau tėvynės, tuo lietuvė jautė didesnį tautiečių uždarumą. Afrikoje Godą ypač sužavėjo tenykščių bendravimas su artimaisiais: „Pas mus vaikai, sulaukę 18 metų, nori gyventi savarankiškai, atsiskirti, o ten jie nori kuo greičiau užsidirbti, kad parneštų pinigų namo, kuo greičiau grįžti iš darbo, kad pabūtų su šeima. Tai man buvo stebuklas.“

Ši patirtis ypač pasijuto, grįžus gimtinėn. „Mane ištiko kultūrinis šokas ne Afrikoje, o Lietuvoje. Nesupratau, kaip žmonės gali būti tokie pikti, svetimi, nemylėti vienas kito, aplinkos…“ – prisipažįsta šiaulietė. Bet, prabėgus dvejiems metams po kelionės, ji sako suvokusi, kad ir čia galima atrasti savo Afriką.

„Po dvejų metų supratau, dėl ko ieškojau tos terpės, šeimos, Afrikos, šeimyniškos kultūros – kad per palyginimą man ateitų suvokimas, kad kaip Afrikoje, taip yra ir Lietuvoje. Po to suvokimo labai pradėjau mylėti Lietuvą, viską, kas yra čia, visus žmones. Kelionė, sakyčiau, buvo ne tiek į Afriką, kiek į save“, – atskleidžia mergina.

Tiesiai pas karalių

Vakarų Afrikoje lietuvę sužavėjo maistas ir valgymo kultūra. „Ten nėra maisto kultūros. Jiems reikia tiek, kiek reikia, kad išgyventų. Maistą ruošia visą dieną, todėl jis yra išskirtinis, – sako pašnekovė. – Ir dar skanesnis maistas dėl to, kad šeima valgo kartu iš vieno padėklo.“

Nors kelionė suteikė teigiamų įspūdžių, sutikta daug gerų žmonių, neapsieita be išgąsčio. Goda pasakoja apie įvykį viename mažame miestelyje. Sutiktas gidas pasidžiaugė, kad jie atvyko į mažai kam iš turistų žinomą vietą, ir prasitarė turintys karalių. Tiesa, tarp kaimų yra susitarimų neiti vieniems į kitų valdas, o turistams ten galima tik su gidu. Apie tai buvo įspėti ir juodu, bet lietuviai įspėjimų nepaisė. Įėję į vietinių valdas miške, pamatė sėdinčius du vyrus. Kaip sako pašnekovė, pirmiausia šie nužudė atvykėlius žvilgsniu: „Jau tada supratau, kad bus negerai...“

Ir „linksmybės“ prasidėjo. „Ant mūsų pradėjo rėkti: kaip mes drįsome ateiti, ar einame ir pas savo prezidentą tiesiai ir pan. Pirmą kartą tuomet išsigandau, pradėjau verkti“, – pasakoja mergina.

Kad galėtų ištrūkti, Godai su Tomu buvo liepta atlikti tam tikrą ceremoniją, t. y. nupirkti kiaulę, vištą, palmių vyno ir dar daug kitų dalykų, kurie ten labai brangūs. Rėkimas, anot Godos, tęsėsi keletą valandų, tad ji nebeištvėrusi ėmė prieštarauti ir rėkti ant tų vyrų pati: kartojo, kad šie elgiasi ne kaip senegaliečiai, nes dauguma jos sutiktų žmonių buvo geri. Galiausiai po trijų valandų lietuviams pavyko laimingai ištrūkti.

„Supratau, kad reikia gerbti kitą kultūrą. Jei kažko apie ją nežinai, tai nedrįsk kištis arba aiškinkis iki galo. Pagarba turi būti visur“, – tvirtina ji.

Po šio įvykio vėl suspindo šviesa. Mergina, prieš išvykdama iš to žemyno, išvydo tai, ko ir tikėjosi iš Afrikos. Jie su Tomu galėjo stebėti vietinę ceremoniją, kurios metu skambėjo būgnų garsai, buvo minios žmonių, geriamas palmių vynas, šaudoma iš patrankų.

„Po to didelio smūgio pamačiau tai, ką norėjau. Labai norėjau išgirsti tradicinę muziką ir man tai pavyko. Ir įdomiausia, kad tai pamačiau jau kelionės pabaigoje, kuomet nieko nebesitikėjau“, – šypteli pašnekovė.

Afrikietiškais būgnais grojanti Goda Senegale juos turėjo pamiršti. Tačiau būgnų iš rankų ji nepaleidžia jau ketverius metus, priklauso minėtai „Afrikos būgnų“ grupei, su kuria koncertuoja, lankosi užsienio šalyse. Nors lietuvių susidomėjimas kol kas nedidelis, po truputį jis auga ir tai tik motyvuoja siekti tikslų ir svajonių, susijusių su Godos aistra – Vakarų Afrikos muzika ir kultūra, tradicijomis.