HOMO LUDENS 3D: Šiaulių menininkų žaidimai dailininkų sąjungos galerijoje S_IN

Šiaulių regiono menininkų eksperimentinės kūrybos paroda HOMO LUDENS 3D atidaryta gruodžio 16 dieną Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje S_IN (Aušros al. 41.). Ekspozicijoje su tūriniais kūriniais dalyvauja įvairių sričių vizualiojo ir taikomojo meno kūrėjai. 15 autorių pateikia 26 darbus, kviečiančius stebėti, prisiminti, šyptelti ir pamąstyti apie tai, kas griauna pasaulio logikos dėsnius, kaip kasdienybės virsmą ir lūžius išgyvena žaidžiantis žmogus.

Atgaivinta dailininkų ir architektų bendrystė

„Visi esame išsaugoję dalį vaikystės. Pirštų galiukuose dar yra žaidimų pėdsakų. Gyvename žaidžiančiame pasaulyje. Mus supa labai geri ir net labai blogi suaugusiųjų žaidimai. Šioje erdvėje pateikti trijų dimencijų kūrybiniai žaidimų rezultatai“, – sakė parodos iniciatorius, Šiaulių dailininkų organizacijos vadovas Bronius Rudys.

HOMO LUDENS 3D – tai pirmoji Šiaulių miesto menininkų, meno žaidėjų paroda-peržiūra. Kai kurie autoriai yra priimti į „žaidžiančiųjų“ sąjungas (Lietuvos architektų, dailininkų, tautodailininkų), kiti – nepriklausomi žaidėjai.

„Labai džiugu, kad jungtinės parodos idėją palaiko architektai, – kalbėjo Bronius Rudys. – Ši paroda yra savotiška alternatyva kalėdinių miniatiūrų bumui, užpildžiusiam visas šalies galerijas, kultūros centrus, mokyklas ir universitetus. Jei pavyks, galėsime kasmet prieš Kalėdas rengti ką nors panašaus.“

Galerijos šeimininkui pritarė ir Dalius Puzinas, Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas: „Džiaugiamės atgimstančia bendryste. Norime ją stiprinti. Atėjo laikas dalintis idėjomis, emocijomis, kūrybos rezultatais.“

Svarbu ne forma, o turinys

Jeigu einate į parodą ieškoti akis užburiančių vaizdų saldžių paveiksliukų, sukite pro šalį.

Jei atėjai, įsižiūrėk į virsmą – kaip paprastas daiktas, gal seniai niekam nebereikalingas, įgyja naują būvį, tampa gilia metafora, kuri žadina vaizduotę, kviečia polemizuoti su pačiu savimi. Jeigu tik sukelia šypseną – irgi gerai.

Ugnius. Ratnikas. „Šuns ėdalas katei“

Dailiai ant lentynos sustatytos smarkiai surūdijusios šešios skardinės, kurias autorius drauge su žmona parsinešė iš miško. Kiek metų jos ten gulėjo? Kodėl? Tos rūdys autoriui daug asociacijų kelia. Pavadinimas šiek tiek su tikrove susijęs. Kartą pažįstamas prasitarė, kad, perkant šuniui kačių maistą, pigiau išeina, mažiau suėda. O gal atvirkščiai? Ot ir mąstyk, žmogau, ne vien apie katės ir šuns nesantaiką – apie savo gyvenimo rūdis mąstyk. O Šiaulių dailės mokykloje dirbantis Ugnius Ratnikas pradeda mąstyti apie personalinę savo kūrybos parodą, eskizus ruošia.

Vilija Kasparavičiūtė. „Sparnai“

Gyvenime pirmąkart darau tai, ką seniai turėjau daryti. Laiko atsirado ir visos galimybės. Sparnai – lyg mano pačios gimimas. Daug metų tarsi buvau sulaikyta. Mokslus baigiau, bet kūrybai nesiryžau. Atstumas tolimas, jį reikėjo nueiti. Mano pašaukimas yra piešimas, grafika. Papuošalai, juvelyrika, kuriuos dariau anksčiau, irgi yra grafiški. Pieštuko linija mane įkvepia. Pabandžius vienoje kitoje parodoje sudalyvauti, energija ateina. Iki šiol kritika, savikritika baugino, o kai pabandžiau, atėjo toks jausmas – galiu. Bandysiu dar kažką.

Vytenis Rudokas. „Kelias“

Takas. Obeliskas. Ypatingos švaros pojūtis ir šviesos atspindžiai tobulose formose. Užrašas kvepia Biblijos išmintimi: „Nieko vertas kelias, jei neveda į šventovę.“ Panašius žodžius yra ištarusi senolė Tengizo Abuladzės filme „Atgaila". Neiškenčiu nepaklaususi autoriaus, ar tai kerštas, priekaištas nesupratingiems, Prisikėlimo aikštės nemylintiems šiauliečiams? „Ne, ne kerštas, veikiau akibrokštas. Norėčiau bakstelti pirštu ir pasakyti: pagalvokite apie tai, o tada pakalbėsim iš naujo, – šypteli architektas urbanistas Vytenis Rudokas. – Kai Bronius pakvietė, suklusau, juk viską turiu: seniai pas mane stovėjo tas obeliskas, mėtėsi plytelių likučiai. Kodėl iššūkio nepriimti? Šiaip ar taip mane kada nors pasodins ant šio kuolo... Visa įvertins laikas. Tokia filosofija gyvenimo. Turinys svarbu, ne forma.“

Kvietimas sudalyvauti jungtinėje parodoje architektui priminė jaunystės laikus, kai su dailininkais siejo bendri darbai, tikslai, draugystė ir bohemiški vakarėliai. „Šiandien mus gyvenimas sumaigė, sulamdė. Rezultato pasiekiam tik tiek, kiek išdrįstam pralįsti pro plyšį ir pasakyti garsiai. Taip sudarytas pasaulis, kuriame trinamės. Mes ne gyvenam – mes trinamės, – svarstė Vytenis Rudokas. – Supratimas, kad vėl galime būti kartu, kurti, dalintis, pakelia. Kaip aš galiu nebūti?“

Dalius Puzinas. „Architekto duona kasdieninė“

Paklaustas, ar nepretenduoja tapti mažiausio parodos eksponato – savotiško rekordo – autoriumi, Dalius Puzinas atsako juoku. „Ne gabaritai lemia, o prasmė. Mano mintis galvoje nešiota ilgai. Didelė architekto atsakomybė. Negali atsiriboti nei darbe, nei namuose. Mažas sakralus duonos gabaliukas. Ką pamatot jame jūs, meno vartotoja?“ – lyg kerštaudamas užduoda klausimą man, klausinėtojai. Bandau suktis iš padėties: mažutis statinys iš duonos tarsi konfrontuoja su didžiule architekto-kūrėjo atsakomybe, drauge pabrėžia jo darbo svarbą. O gal kalba apie tai, kad neįvertiname architekto veiklos, lygiai kaip duonos nebelaikome šventa. O gal...

„Kūrybinė jėga gali išaugti į didelį rezultatą, tik reikia išmokti dalytis, – apibendrina architektas Dalius Puzinas, išgelbėdamas mane iš sapalionių. – To siekiame ir šiais darbais, ir visa paroda.“

Jonas Vaitkevičius. „Kepalas“

Apšviestas naminės duonos kepalo formos kūrinys primena švytintį ežį – visas preciziškai prismaigstytas medinių dantų krapštukų. Idėja autoriui kilo įsižiūrėjus, kaip gražiai šviesa persišviečia per krapštuką. Taigi pirmesnis buvo krapštukas, forma atsirado vėliau. Ilgai reikėjo dirbti – prisipažįsta akmentašys, skulptorius, medžio drožėjas, rašytojas filosofas Jonas Vaitkevičius. Galima grožėtis, bet gali ir filosofinės gelmės paieškoti.

Sudalyvauti parodoje Joną Vaitkevičių paskatino tai, jog prisiminė jaunystėje skaitytą žymaus šveicarų rašytojo Makso Frišo romaną „Homo Faber“. „Pagrindinį veikėją Valterį Feiberį žmona vadindavo Faberiu (gamintoju), nes jis buvo pragmatiškas inžinierius, visiškas technokratas, pasitikintis tik mokslu ir logika. Savo žmoną jis vadino Homo Ludens, nes ji buvo tikra priešingybė – muzikos kritikė, vadovavosi emocijomis, nuojauta. Kai gyvatė įgėlė jų dukrai, vyras sakė, kad jaudintis nėra ko, nes tik vienas atvejis iš dešimt tūkstančių gali būti mirtinas. Motina negalėjo nesijaudinti, nes ji turi vieną dukrą, o ne dešimt tūkstančių. Vis dėlto dukra mirė. Ne nuo gyvatės, o dėl gydytojų klaidos, nepastebėjus laiku darinių galvos smegenyse. Gyvenimas mėgsta žaidimus, kartais labai žiaurius“, – pasakojo J. Vaitkevičius. Valteris Feiberis netikėjo atsitiktinumais ar likimu, tačiau tapo aplinkybių auka, jo gyvenimas, vertybės griuvo. Pasak Jono Vaitkevičiaus, Homo Ludens gyvenime neretai būna stipresnis, nes iš gyvos žmogaus sielos kyla gebėjimas kurti, tai yra žaisti. Žaidžiantis žmogus kuria džiaugsmą sau ir kitiems.

Be apžvelgtųjų, parodoje savo įdomius darbus eksponuoja tautodailininkas Kazys Bimba, architektė Rūta Černiauskienė, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai Ričardas Garbačiauskas, Egidijus Godliauskas, Vaidotas Janulis, Sigitas Prancuitis, Bronius Rudys, sąjungoms nepriklausantys kūrėjai Kęstutis Bingelis, Rokas Šakys, Regina Vilimavičiūtė.

Taigi paroda „Homo Ludens 3D“ galerijoje S_IN laukia lankytojų, norinčių ieškoti naujų prasmių, į gyvenimą pažvelgti žaidžiančio žmogaus akimis.