Holokausto laikų Šiauliai – iš pirmųjų lūpų

Sau­sio 27-ąją mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė Ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mo die­na. Nors nuo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, vy­ku­sio 1939–1945 m., jau praė­jo aš­tuo­ni de­šimt­me­čiai, Ho­lo­kaus­to lai­kus ir au­kas vis dar at­si­me­na tie, ku­rie tai ma­tė sa­vo aki­mis. Vie­na iš jų – Ire­na Eleo­no­ra Ru­dzins­kie­nė, šiau­lie­tė kraš­to­ty­ri­nin­kė, ką tik, sau­sio 21 d., at­šven­tu­si 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

Du getai

Iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyvenančių žydų bendruomenė buvo viena didžiausių Lietuvoje – čia gyveno daugiau kaip 8 500 žydų. Pirmosiomis karo dienomis apie tūkstantis spėjo pasitraukti į Rusiją. 1941 m. birželio 26 d. miestą užėmė vokiečių kariuomenė, o netrukus imta persekioti žydus.

Pirmosios Šiaulių žydų žudynės įvykdytos birželio 29 d. prie Kužių esančiame Luponių miške – apie 12 km nuo Šiaulių. Tų metų vasarą ten buvo nužudyti keli tūkstančiai žmonių – žydų ir komunistų. Nuo liepos mėnesio žydai taip pat buvo šaudomi prie Pročiūnų kaimo. Iki geto įsteigimo sušaudyta iš viso apie tūkstantį Šiaulių žydų.

Be areštų ir šaudymo, buvo vykdoma įvairialypė žydų diskriminacija, atimamos jų pilietinės teisės, konfiskuojamas turtas. Taip pat jie privalėjo nešioti Dovydo žvaigždę, kaip skiriamąjį ženklą, naktimis negalėjo rodytis viešai, vaikščioti gatvėmis, naudotis radijo aparatais, samdyti kitų tautybių asmenų, o vėliau iš jų atimta ir teisė valdyti savo turtą.

1941 m. liepą pradėta rūpintis Šiaulių geto steigimu, o rugpjūčio viduryje jau buvo užbaigtas žydų perkėlimas į getus. Apie 4 500 žydų buvo apgyvendinti dviejuose getuose – „Kaukazo“ priemiesčio (tarp Rėkyvos ir Vilniaus gatvių) ir Trakų–Ežero gatvių. Netilpę į getus buvo nužudyti prie Bubių, Gubernijos miške prie Normančių. Nedarbingi žydai perkelti į Žagarę, kur vėliau taip pat sušaudyti.

Karo pabaigos sulaukė mažuma

Po 1941-ųjų metų masinių žydų žudynių Šiaulių gete prasidėjo palyginti ramus laikotarpis. Gyventojai buvo varomi dirbti į karinį oro uostą Zokniuose, Rėkyvos, Radviliškio ir Bačiūnų durpynus, Linkaičių ginklų dirbtuves, Pavenčio cukraus fabriką.

1943 m. spalio 1 d. geto valdymą perėmė SS, jis tapo koncentracijos stovykla. Spalio viduryje panaikintas „Kaukazo“ getas, dalis žydų perkelta į Daugėlių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas. Lapkričio 5 d. Šiaulių gete įvykdyta itin žiauri akcija: vaikai ir nedarbingi žmonės išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir nužudyti – iš viso 570 vaikų ir 260 senelių.

1944 m. liepos 15 d., artėjant frontui, prasidėjo Šiaulių geto uždarymas. Keli tūkstančiai Šiaulių žydų buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios vyrai nugabenti į Dachau, o moterys ir vaikai liko ten. Koncentracijos stovyklose likusius gyvus Šiaulių geto žydus 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvino amerikiečiai, tačiau karo pabaigos sulaukė tik 350–500.

Girdėdavo šūksnius

Irena 1933 m. gimė žydų ligoninėje, buvusioje prie Šiaulių vandentiekio bokšto, senajame poliklinikos pastate. Šeima gyveno kaimiškos architektūros mediniame name Pagyžių (dabar Vytauto) gatvėje. Kraštotyrininkė pasakoja, kad daug vėliau, rinkdama duomenis, aptiko ją nustebinusią informaciją: „Sename Šiaulių laikraštyje buvo skelbimas, kad žydų bendruomenė renkasi į susitikimą Pagyžių g. 150. Pakraupau – juk tai mūsų namų adresas. Susisiekiau su mama ir sužinojau, kad tas žydų namas yra už vieno sklypo – vienu metu keitėsi numeracija.“

Tai buvo pailgas medinis dviejų galų namas, pastatytas galu į gatvę. Jo kieme – aukštas medinis aptvaras. Būdami vaikai ir eidami pro šalį, dažnai girdėdavo šūksnius, tačiau jiems paaiškino, kad tame aptvertame kieme – silpno proto vaikinas.

„Tarpuvartėje pamatydavau nediduką berniuką. Jau vokiečių metais pastebėjau, kad ant jo rankelėse esančios duonos riekelės užteptos tik skylutės. Nuėjau tikrai verkdama – žinojau, kad juos jau renka į getą“, – prisiminimais dalijasi Irena ir paaiškina: tuo metu getas buvo ant kalnelio, priešais iškilmingus Ch. Frenkelio rūmus ir Ežero gatvės pakraštyje.

Duonos riekės

Suvarytus į getą žydus paskui vesdavo gatve pro jų namus. „Tuo keliu praėjo ir buvusios mamos bendradarbės. Paskui buvo kalbama, kad sušaudė Kužių miške. Visos mezgėjos eidavo prie lango, išgirdusios tokias „iškilmingas“ eiseinas Kuršėnkelio link, – sako kraštotyrininkė. – Eidavo ir rusų belaisviai, kaukšėdami medinėmis klumpėmis, uniformuoti dryžuotomis pižamomis. Mama kartą švystelėjo pro langą juodos duonos riekių...“

Tada sugriuvo visi vidury eisenos, o vokiečiai juos ėmė daužyti šautuvų buožėmis. Moterys išsigando – kas bus? Kitą dieną Irenos mama buvo iškviesta į gebitskomisariatą, ėjo su mezgykloje dirbančia vertėja. „Ją matydavau sėdinčią virtuvėje prie lango, prie stalelio, priešais jauną vokietuką, kurio labai bijodavau. Tik jos dėka mamos nepasiuntė sušaudyti ir mūsų trejetas neliko našlaičiai. Vertėjos paaiškinimas išgelbėjo...“ – pasakoja Irena.

Jos mama Sofija Ručinskaitė (vėliau – Dambrauskienė-Janulienė), būdama 18 metų, pramoko mezgėjos amato ir įsidarbino Šmuelio Stolerio mezgykloje, buvusioje Tilžės ir Pagyžių gatvių kampe. Medinis gyvenamasis namas buvo prie pat gatvės Tilžės gatvės pusėje, o naujas mūrinis, skirtas mezgyklai, – jau Pagyžių gatvėje, ten, kur dabar „Santarvės“ gimnazija, priešais Antano Gricevičiaus ir žmonos Juzefos saldainių fabriką „Rūta“. O Š. Stolerio žemės sklypo vietoje dabar stovi odos ir avalynės fabriko „Elnias“ bendrabutis, kurio pirmame aukšte – parduotuvės.

„Visaip teko verstis Š. Stoleriui, nes vasarą megztinių beveik nemegzdavo. Pamenu, vasarą mama net po kelis mėnesius su mumis atostogaudavo. Mezgėjas rudenį ir vėl priimdavo naujam sezonui –
taip būdavo geriau atsiskaityti ir Mokesčių inspekcijai, nes sezoninis darbas būdavo kitaip apmokestinamas“, – pasakoja Irena.

Bankrotas

I. Rudzinskienė senoje spaudoje rado straipsnį, kad 1934 m. buvo paskelbtas Š. Stolerio bankrotas: kovo 8 dieną Šiaulių apygardos teismas viešame posėdyje Š. Stolerį paskelbė neišsimokančiu skolininku. Jo pareiškimu, jis turi 60 000 litų skolą, o savo turtą įvertina taip: nėrimo mašinos – 40 000 litų, prekės – 8 000 litų. Teismo antstolės, aprašydamos Stolerio turtą, be mašinų ir baldų už 608 litus, kito turto nerado – trūko beveik 20 000 litų.

„Klausiau mamos, kaip ten buvę, kodėl. „Vežė dukrą gydyti po užsienius ir liko be pinigų. Po to bankroto vėl susirinko visas įkeistas mašinas, mes ir vėl dirbome“, – atsakė“, – prisimena kraštotyrininkė.

1940-ųjų metų rugpjūčio mėnesį valstybės nacionalizavimo komisija paskelbė įmonę nacionalizuota – tuo metu ji jau veikė Stolerienės vardu. Abu buvę savininkai po nacionalizavimo dirbo mezgėjais. „Nors darbui vadovauti kolektyvas pavedė energingiausiai, kaip teigė susirinkime, Sofijai Dambrauskienei, mama prasitarė: „Vis tiek viską tvarkė Stolerienė, jokių dokumentų aš netvarkiau: mes suaugusiųjų gimnazijoje mokėmės, tik vėliau lankiau rusų kalbos kursus...“ – pasakoja Irena.

Mezgykla veikė ir vokiečių okupacijos metais – tuo metu ją valdė vokiečiai, o Š. Stolerio šeima pateko į getą ir buvo sušaudyti. „Liko tik duktė – Lėja Stolerytė, Vilniuje ištekėjusi už advokato Pranculio, lietuvio, todėl išliko gyva“, – sako kraštotyrininkė. Jos mama įmonėje dirbo iki 1944-ųjų metų kovo mėnesio, kai persikėlė gyventi į Panevėžį.

Raštingi tik savo kalba

Praėjus kiek laiko po Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, Irena dešimt metų dirbo „Elnio“ odos ir avalynės gamykloje, kurioje sutiko daug žydų tautybės žmonių – išgyvenusių, netekusių artimųjų. „Tas klausimas nebuvo viešai diskutuojamas, bet pavardės atitikdavo. Jų buvo labai gausios šeimos. Jie labai geri amatininkai – nepaprastai: mokėjo savo gamybinį darbą, labai stropiai darydavo, galėdavo pamokyti kiekvieną“, – prisimena kraštotyrininkė.

Jos tuometis viršininkas buvo 60 metų žydas, netekęs dukros – ji buvo atimta, nužudyta. Jis, pasak pašnekovės, buvo labai geras, nuoširdus žmogus, išmokęs ją tikro gyvenimo, padėjęs įgyti patirties, supratimo. „Aš meistre dirbau. Jei darbininkas ko nors norėdavo, sakydavo: „Ko nors nori? Irena, paprašyk“, – pasakoja.

Bet dauguma žydų buvo raštingi tik savo kalba – viršininkas nemokėjo skaityti ar rašyti nei lietuviškai, nei rusiškai. „Reikėjo, kad būtų skyriuje, kas moka skaityti, rašyti, kad galėtų leisti žaibus: būdavo koks nors netikėtumas – ant didelio lapo piešiu žaibą, pakabiname ant sienos. Reikėjo sienlaikraščių – leidau sienlaikraščius“, – prisiminimais dalijasi kraštotyrininkė.

Kad nesidaugintų

Dirbdama „Elnio“ gamykloje, ji susipažino ir su Sara, žydų tautybės moterimi. „Vienu metu buvo kažkokia epidemija – neatsimenu kokia. Mes su gyvsidabrio termometrais rytais turėjome matuoti darbininkų temperatūrą. Buvo tokia Sara, kurios temperatūros man niekada nepritraukdavo. Aš sakydavau: „Būk gera, pakartok. Na, kodėl tavo tokia žema temperatūra?“ – pasakoja Irena.

Nors vėliau išsiaiškino, kad būna tokių žmonių, kurių temperatūra visada žemesnė nei įprasta, Sara tuo metu paaiškino kitą dalyką. „Sakė: „Kai aš buvau gete, mums, mergaitėms, suleido vaistų, kad negalėtume turėti šeimos, kad negalėtume gimdyti vaikų. Todėl mano temperatūra visą laiką labai žema. Meistre, nepergyvenk, užrašyk, kaip yra. Aš visą gyvenimą dabar turiu tokią temperatūrą“, – prisimena kraštotyrininkė.

Ji pasakoja, kad Sara turėjo draugą ar vyrą, kuris ją paliko, sužinojęs, kad negalės turėti vaikų. Vėliau giminės ją pasikvietė į Izraelį, kur Sara ištekėjo už vyro, kuriam tai nebuvo tokia didelė problema, kuris primygtinai nereikalavo vaikų.