„Henrikui Radauskui – 115: kelionė į šviesias kūrybos versmes“

Balandžio 28 d. literatūros ir poezijos mylėtojai, ištikimi bibliotekos skaitytojai, Panevėžio Trečiojo amžiaus universiteto literatų klubo „Sietuva“ nariai susibūrė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje į gyvą susitikimą su žodžiu, prisiminti vieną žymiausių lietuvių modernizmo poetų – Henriką Radauską, kurio gimimo metinės šiemet žymi 115-ąją sukaktį.

H. Radauskas – poetas, kurio kūryba garsėja intelektualumu, estetiniu jautrumu bei muzikalia kalba, jo eilės žavi ir įkvepia tiek skaitytojus, tiek kūrėjus iki šių dienų.

Renginį „Henrikui Radauskui – 115: kelionė iš Panevėžio į šviesias kūrybos versmes“ vedė Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus narė, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė, knygų bei mokslinių, metodinių straipsnių autorė – Lionė Lapinskienė, už lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą šiemet pelniusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos „Sraigės“ apdovanojimą. Viešnia prasitarė, jog būtent H. Radauskas yra jos mėgstamiausias lietuvių poetas.

L. Lapinskienė pateikė platesnį literatūrinį istorinį kontekstą, pristatė pagrindinius poeto biografijos faktus, aptarė H. Radausko kūrybos bruožus, jo indėlį į lietuvių literatūrą. Pasak pedagogės, tai aukščiausios prabos poetas, intelektualas, menų žinovas, literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius, bibliotekininkas (2 m. dirbo VDU bibliotekoje, 10 m. Kongreso bibliotekoje). Taip detalė po detalės, faktas po fakto, L. Lapinskienė savo įžvalgomis įkvėpė susirinkusiuosius giliau pažvelgti į H. Radausko šviesias kūrybos versmes, kurių grožis ir gilumas neišblėsta dešimtmečiais.

Pasirodo, kad H. Radauskas gimė Krokuvoje, o jaunystę praleido Panevėžyje, Plukių gatvėje. Lankė Panevėžio gimnaziją (dabartinė Juozo Balčikonio gimnazija), vėliau mokytojų seminariją. Turbūt tik nedaugelis žino, jog jis pradėjo literatūrinį kelią būtent čia, Panevėžyje. Pirmasis jo debiutas spaudoje – žurnale „Jaunoji Lietuva” 1929 m. su korektūros klaida išspausdintas eilėraštis „Tyluma“. Tuo tarpu, paskutinis – „Vienaragis“, parašytas 1970 m. Čikagoje, pasak L. Lapinskienės, yra vertas atskiros paskaitos. „H. Radauskas per 40 kūrybinių metų yra parašęs apie 263 kūrinius, vidutiniškai vos po kelis eilėraščius per metus. Tai autorius „nekepęs“ teksto po teksto, o ypatingai daug dirbęs, nušlifuodavęs savo eiles, jo kūryba itin išieškota, – teigė L. Lapinskienė.“

Itin svarbus šio renginio akcentas – poeto eilėraščių skaitymas. Jų skambesys ne tik priminė H. Radausko kūrybos muzikaliąją prigimtį, bet ir atskleidė jo poezijos šviesą, grožį bei gelmę, padėjo atrasti poeto tekstus naujai. Susirinkusieji skaitė pasirinktus H. Radausko eilėraščius – kiekvienas skaitymas buvo tarsi asmeninė duoklė kūrėjo dvasiai, kupina pagarbos ir įsijautimo, suteikusi renginiui papildomos kūrybinės šilumos. Tai buvo puiki galimybė ne tik paminėti poeto atminimą, bet ir patirti eilių grožį bendrystėje su kitais poezijos mylėtojais.

Renginio atmosferą subtiliai papildė dailininkės Irenos Milaševičiūtės-Paulavičienės tapybos darbų paroda „Sąmoningi netikėtumai“. Švelnūs, akvarelės technika sukurti abstraktūs paveikslai tarsi pratęsė H. Radausko poeziją vizualiais vaizdiniais. Kūriniai kvietė kiekvieną akimirkai sustoti, pasvajoti ir pasinerti į jautrią kūrybos tėkmę: jausmų, minčių ir netikėtumų pasaulį.

Ši poezijos popietė – prasminga duoklė talentingam kūrėjui, kurio žodžiai ir toliau skamba bei jungia skirtingas kartas, tapo dar vienu įrodymu, kad H. Radausko poezija ir toliau gyva ir gyvuos – ji kalba tiems, kurie ją skaito, jaučia, myli.