Gyvūnų imuniteto ypatumai

Baigiantis žiemai ir prasidėjus pavasariui pradeda siausti įvairios infekcinės ligos, nes orai šiuo metų periodu labai permainingi – vieną dieną šąla, o kitą jau lyja. Todėl net tik žmonės bet ir gyvūnai augintiniai yra linkę sirgti ne tik infekcinėmis ligomis, bet ir bendru peršalimu, ypač, esant nepastoviai oro temperatūrai.

Gyvūnų organizmas, kaip ir žmogus, kasdien susiduria su daugybe bakterijų, virusų, infekcijų. Šie patogeniniai mikroorganizmai visais įmanomais būdais stengiasi pakenkti sveikatai - sutrikdydami organizmo pusiausvyrą.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto, Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Ingrida Jacevičienė pastebi, kad pirmiausia virusus ir bakterijas pasitinka įgimti (natūralūs) apsauginiai organizmo barjerai: odos dangalai, gleivinė, šalinimo sistema. Suprantama, dėl jų didžioji dalis potencialių ligų lieka net nepastebėtos, nes infekcijų sukėlėjams nepavyksta prasiskverbti į vidų. Pavyzdžiui, nosies gleivinė yra galingas filtras, kurio dėka įvairių ligų sukėlėjai nepatenka į organizmą. Bet kartais dėl įvairių priežasčių imuninė sistema susilpnėja. Tokia nusilpusi gyvūno imuninė sistema yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių gyvūnų infekcijas. Todėl gyvūno imuninę sistemą būtina kuo greičiai sustiprinti. Rūpintis, ar ji nenusilpo?

Imunitetas – organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis – išsaugoti organizmą ir apsiginti nuo viso to, kas jam genetiškai svetima. Imuniteto veiklos pagrindas – atpažinti „sava“ ir „svetima“. Šias gyvūnų (ar žmogaus) organizmo apsaugines funkcijas atlieka speciali imuninė sistema, kuri ir lemia organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų audinių, ląstelių, baltymų bei kitų genetiškai svetimų medžiagų – antigenų. Organizmo imuninė sistema skirstoma į dvi grupes: įgimtą (natūralųjį) arba rūšinį ir įgytą imunitetą.

Kokie yra įgimto ir įgyto imuniteto ypatumai?

Įgimtas imunitetas – paveldėtas gyvūnų atsparumas tam tikros ligos sukėlėjui. Gyvūnus nuolat supa įvairūs mikroorganizmai, tačiau daugelis iš jų nėra pavojingi gyvūno sveikatai, nes vienus apsigynimo mechanizmus jis jau turi dar prieš kontaktuodamas su patogenais. Tai fizikiniai ir cheminiai barjerai, audinių ir kraujo fagocituojančios ląstelės – fagocitai, dalis limfocitų, įvairios kraujyje cirkuliuojančios molekulės. Šie apsaugos mechanizmai būdingi įgimtam imunitetui. Tačiau įgimtas (natūralusis) imunitetas nėra tobuliausia ir patvariausia atsparumo forma, nes, esant tam tikroms sąlygoms, šio imuniteto barjeras gali būti sulaužytas. Dar L. Pasteras įrodė, kad vištos, sumažėjus jų kūno temperatūrai, nugaišta nuo juodligės, kuriai šiaip jau yra atsparios.

Įgimtu (rūšiniu) imunitetu vadinamas negebėjimas susirgti tam tikromis ligomis, būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai, jis yra paveldimas, todėl kartais vadinamas geniniu. Tokio imuniteto pavyzdys yra tai, jog žmonės neserga ligomis, kuriomis serga gyvūnai ar augalai (pvz.: šunų arba kiaulių maras), o daugelis gyvūnų neserga ligomis, kurias sukelia žmonėms patogeniški organizmai (pvz.: skarlatinos, tymų, meningito ir virusinių hepatitų sukėlėjai).

Įgytas imunitetas yra nepaveldimas, jis skirstomas į natūralųjį (poinfekcinį) ir dirbtinį (po skiepų). Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę tam tikromis užkrečiamomis ligomis, nesusirgdavo, slaugydami arba bendraudami su ta pačia liga sergančiais ligoniais. Taigi, persirgęs žmogus ar gyvūnas tampa atsparus tai ligai, jis įgyja imunitetą. Toks imunitetas yra įgyjamas dviem būdais: persirgus tam tikra infekcija ir imunizuojant (vakcinuojant, skiepijant) nuo tos ligos. Kitaip sakant, įgytas imunitetas yra natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis po skiepų. Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus tam tikra infekcine liga arba vakcinuojant nuo tos ligos. Toks imunitetas išsivysto praėjus po vakcinacijos kelioms arba keliolikai dienų ir išsilaiko keletą mėnesių, o kartais ir keletą metų.

Pasyvus natūralus imunitetas susidaro labai greitai, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų. Tokį pasyvųjį natūralų imunitetą turi naujagimiai, nes per placentą gauti antikūnai pirmuosius 3-6 mėn. saugo gyvūną nuo bakterinių ir virusinių infekcijų.

Kas alina gyvūnų imuninę sistemą?

Rodos, gerai prižiūrimas augintinis, kuriam skiriamas didelis dėmesys ir teisingas maitinimas vis tiek dažnai serga. Tai yra pirmieji požymiai, kurie parodo, kad nusilpusi gyvūno imuninė sistema, o priežasčių gali būti daug:

• Gyvūnų imuninė sistema labai jautriai reaguoja į aplink juos supantį pasaulį. Kaip bebūtų keista, tačiau netgi katės ir šunys gali sirgti depresija, kuri stipriai kenkia gyvūnų sveikatai.

• Žiemą, imuninė sistema gali susilpnėti dėl deguonies kiekio organizme sumažėjimo, nes, atšalus orams, gyvūnai rečiau išvedami pasivaikščioti į lauką.

• Bet kuriuo metų laiku, gyvūnų imuninė sistema jautriai reaguoja į temperatūros pokyčius. Tačiau ypač stiprus šaltis arba didelis karštis bei sausas ar drėgnas oras, neleidžia gyvūnų organizmo imuninei sistemai sėkmingai kovoti su pavojingomis bakterijomis.

• Neteisingas mitybos racionas. Gyvūnui kartais būtina pakeisti racioną, pridedant ir pašalinant iš jo, kai kuriuos komponentus. Šuns ar katės organizmui dažnai gali trūkti ląstelienos, ypač, jeigu šuo ar katė neturi galimybės išeiti į lauką ir paėsti žolės (ypač žiemos periodu).

• Žarnyno problemos ypač neigiamai veikia organizmo imuninę sistemą, o atstatyti jį reikia daug laiko.

• Niekas taip nesilpnina gyvūnų organizmo, kaip judėjimo trūkumas. Todėl labai svarbu išleisti gyvūną pasivaikščioti į lauką (ne rečiau kaip 2 kartus per dieną).

• Gyvūnų medikamentinis gydymas naudojant preparatus gali nusilpninti šuns ir katės imuninę sistemą. Ypač, jeigu preparatai duodami be recepto nepasitarus su veterinarijos gydytoju, o pagal draugų ar žurnale perskaitytus patarimus.

Ką daryti, kad imuninė sistema būtų stipri?

Gyvūnų imuninę sistemą būtina stiprinti ne tik baigiantis žiemai, bet ir ištisus metus. Visų pirma gyvūnus reikia dažniau vesti pasivaikščioti gryname ore, gerai vėdinti patalpas, keisti gyvūnų mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais ir vitaminais praturtintais pašarais. Žinoma, gyvūno imunitetui turi įtakos ir paveldėta sveikatos būklė, ir tai, kokie išoriniai faktoriai galėjo paveikti vystymąsi. Šie apsaugos mechanizmai vadinami įgimtu imunitetu. Jeigu gyvūno organizmo imuninės sistemos veikla nepakitusi, patogeninės bakterijos gali kurį laiką gyventi organizme, nesukeldamos infekcijos. Pasak dr. I. Jacevičienės, kad gyvūnų organizmo imuninė apsauga būtų gera, turi darniai ir sklandžiai veikti visos jo organų sistemos. Tuomet mikroorganizmai bus nepajėgūs sukelti ligos, nes nukenksminti jie bus pašalinti iš organizmo. Tačiau jeigu organizmo apsaugines funkcijas atliekanti speciali imuninė sistema nusilpusi, tada prasideda ligos. Todėl nereikėtų pamiršti gyvūnų vakcinacijos nuo infekcinių ligų, nes šuns ar katės organizmas bet kuriuo metų periodu yra imlus įvairioms specifinėms infekcinėms (virusinėms) ligoms. Vakcinos aktyvuoja imuninę sistemą ir padeda jai apsaugoti organizmą nuo mikroorganizmų.

Specialistė pabrėžia, kad infekcinių ligų imunoprofilaktika yra vienintelis efektyvus būdas, išvengti gyvūnų susirgimo infekcinėmis ligomis ir kontroliuoti infekcinių ligų plitimą (pasiutligės). Tačiau prieš imdamiesi radikalesnių priemonių (t. y. vakcinacijos) pirmiausia išsiaiškinkite, ar jūsų gyvūnas sveikas.

Stenkitės ne nuslopinti savo gyvūno organizmo apsaugos veiksnius, o juos stiprinti. Tuomet imuninė sistema atsakingai atliks savo darbą ir jūsų gyvūnas bus sveikas.