„Gyvuliai – mano draugai“

Ar šiais tokiais „sunkiais“ laikais galima įsivaizduoti, kad devynerių metų ir devynių mėnesių mergaitė eitų melžti karvių? Ne? Žinoma, ne. Tokiam vaikui reikia lankyti mokyklą, jei mokykla kur toliau, jį reikia nuvežti į pamokas arba geltonasis autobusiukas tą padarys. O tada, kai mūsų tėvynė vadinosi LTSR, tokia istorija tikriausiai buvo ne vienintelė.

Toji mergaitė šiomis dienomis atšventė gražų aštuoniadešimtmetį. O buvo taip…

Molėtų rajone buvo įkurtas „Nemuno“ kolchozas. Karvių fermose labai trūko melžėjų. Mažoji Staselė, būdama devynerių metukų, jau mokėjo melžti. Palikusi nebaigtą pirmąją klasę, ėmėsi melžėjos darbo.

„Valdžia stebėjo mane ir laukė, kada man nusibos tas sunkus darbas ir paliksiu fermą, o aš laukiau, kada mane iš fermos išvarys, – prisimena Stasė Šeduikienė savo darbo biografijos pradžią. – Neišvarė. Nuo tada ir likau dirbti tikrąja melžėja. Pati, būdama nedidelio ūgio, pasirinkdavau į savo grupę karvutes trumpomis kojytėmis. Maniau, jei spirs, tai toli nenulėksiu, nes spyris bus nelabai stiprus. Vaikas yra vaikas, – pati Stasė juokiasi iš savo vaikiškų minčių. – Mano prižiūrimos karvytės buvo kaip įmanoma geriau prižiūrėtos, visas davinys, skirtas karvei, jai buvo sušeriamas, o suaugusios melžėjos pykdavo ant manęs, nes aš dirbau atidžiai ir sąžiningai, o jos buvo ne kartą pagautos, grobstant karvių pašarus. Nuo šėrimo labai priklauso primilžis. Tais laikais buvo melžiama rankomis. Anksti keldavau ir tris kartus per dieną melždavau ir šerdavau 24 karves. Mano karvutės man atsidėkojo ir, būdama keturiolikos metų, tapau geriausia Molėtų rajono melžėja. Už tokius pasiekimus buvau apdovanota kelione į Palangą. Įsivaizduojat, kokį įspūdį paliko pirmą kartą matoma jūra, tiltas, Birutės kalnas. Bet pirmiausia su drauge aplankėme Palangos bažnyčią ir suklaupusios pasimeldėme. Namuose visi mano broliai ir sesės buvo išmokyti sekmadieniais švariai nusiprausti, pagal galimybes pasipuošti ir eiti su tėvais į bažnyčią. Jei ateina svečiai – vaikai nedalyvauja suaugusiųjų pokalbiuose ar vaišėse. Dabar taip nėra. Tik nežinia, ar tai gerai.

Man patiko dirbti fermoje. Gyvuliai buvo ir yra mano geriausi draugai. Vienu metu spėdavau dirbti net trijose fermose: melžiau karves, reikėdavo išplauti bidonus, gumas, kontrolė tikrindavo, ar švarus pienas, šėriau kiaules ir dar žąsų fermą prižiūrėjau.“

Neįmanoma patikėti, kad smulkutė moteris taip daug sugebėjo aprėpti. Atrodo, kad turėjo daug uždirbti, gal net.

„Kiek uždirbau? – perklausė Stasė. – Nieko! „Nemuno“ kolchoze už mėnesį mokėjo 70 rublių. Kai melžiau rankomis 73 karves per dieną, mokėdavo po tris rublius. Dar nuo 100 litrų primelžto pieno per darbadienį priklausė priemoka – 3 litrai pieno ir 200 g papuvusių kviečių. 1982 metais, įkalbinta Dzeržinskio kolchozo vadovo, persikėliau iš Molėtų rajono į Širvintų. Persikraustyti kalbino ir mano brolis, tuo metu dirbęs šiame kolchoze. Kai reikėjo atsisveikinti su kaimynais – visi verkėme. Labai sugyvenau su artimaisiais kaimynais, aš jiems iškūrendavau pirtį, prikepdavau žagarėlių. Po pirties maloniai pabendraudavome. Iki šiol menu tuos malonius pasisėdėjimus.

Naujoje vietoje – naujas gyvenimas, nauji bendradarbiai, kiti reikalavimai, tačiau ir čia mane valdžia palaikė. Labai gera buvo fermos vedėja Veronika Gelūnienė. Smagu ir linksma buvo dirbti. Mėgau savo darbą ir visur gerai jaučiausi. Gerai prižiūrėtas, stiprus man priskirtas arkliukas atveždavo ne vieną pilnutėlį vežimą žolės. Nesilaikiau nurodytų šėrimo normų. Mano karvės visada buvo sočios, priėdusios miegodavo, o kitų melžėjų kažko ieškodavo po ėdžiomis. Kai atlikdavo kontrolinius melžimus, mano karvutės visada duodavo daugiausiai pieno. Turiu gausybę pagyrimo lapų, ne kartą nuotrauka buvo įdėta į garbės lentą. Per kovo 8-osios šventes gaudavau dovanų, per metinius ataskaitinius susirinkimus vadovai niekada nepamiršdavo manęs, esu gavusi rankinį laikroduką „Zvezda“, premijų po 50 rublių, medžiagų suknelėms, kiekvieną ketvirtį įteikdavo pereinamąją gairelę. Vykdavau su kolchozo delegacija į kito rajono fermas patirtimi pasidalinti. Buvau išrinkta apylinkės deputate, teismo tarėja, priklausiau ir dalyvavau kolchozo draugiško teismo veikloje. Darbas darbą vijo fermoje, o dar namie laukė nemažas ūkis.

Vyras neatlaikė mano gyvenimo tempo, persikėlė kitur gyventi. Viena užauginau sūnų ir dukterį. Deja, sūnų pačiame jėgų žydėjime po autoavarijos teko palaidoti.

Namų ūkyje laikiau karves, auginau jaučius, kiaules. Maisto niekada netrūkdavo, niekas iš mano namų neišeidavo nepavaišintas.

Dabar jau mažinu savo ūkį. Gaila atsisakyti savo išaugintų, išpuoselėtų karvučių, tačiau jėga jau ne ta. Turėsiu daugiau laiko pabendrauti su savo geromis kaimynėmis. Labai myliu proanūkį, kuris kur buvęs, kur nebuvęs vis atbėga pas mane. Anot jo, mama nemoka iškepti tokių skanių blynų ar bulvyčių. O man smagu su juo pasikalbėti.“

Stasė turi savo nuomonę ir apie jaunimą, keliaujantį ieškoti darbo svetur. Pasak jos, ir Lietuvoje galima savo laimę atrasti: „Ką jaunimas mato tame užsienyje? Svetimi išspaudžia iš jų visas jėgas ir paliegusius grąžina atgal. Jei ten taip gerai, tai kodėl gydytis jie atvažiuoja pas mus? Nėra ten gydytojų? Brangu? O juk giriasi, kad daug uždirba. Visur gerai, kur mūsų nėra? Ne!

Mūsų Lietuvoje dabar labai gera gyventi, tik nereikia dejuoti, reikia dirbti, o ne tingėti ir laukti pašalpų ar labdaros. Mano vaikystės ir jaunystės laikais apie jokią pagalbą ar pašalpą net pagalvoti negalėjai.

Dirbome už darbą nieko negaudami.

Nenoriu anų sunkių laikų, tačiau buvau jauna, sveika ir visus sunkumus įveikdavau. Prisimenu praeitį ir „..rodos, ir vargo nebuvo…“.

Mūsų prisiminimų pokalbį su draugiška, geraširde Stase Šeduikiene nutraukė atėjusi jos aplankyti miela kaimynė Lina. „Ne Lina, o Linutė“, – pataisė mane Stasė. Linutė, sužinojusi apie ką kalbame, pakreipė mūsų pokalbį ne apie praeitį, o apie pačią Stasę: „ Tai labai darbšti, atsakinga, maloni, nemokanti ištarti pikto žodžio, puiki moteris. Geriausius atsiliepimus girdžiu iš visų jos pažįstamų. Deja, yra ir tokių, kurie naudojasi jos gerumu.“ Nieko nereikia daugiau sakyti. Tokia yra Stasė Šeduikienė.

Valda PATINSKIENĖ