Gyvo kalno kerai

Į Dalios ir Dimitrijaus Jakovlevų sodybą „Gyvas kalnas“ Kruonio seniūnijos Stebeikių kaime kelius jau pramynę šimtai mažų ir didelių smalsuolių. Čia patiriami įspūdžiai ne tik perduodami iš lūpų į lūpas – apie „Gyvo kalno“ kerus ne kartą rašyta spaudoje, rodyta per televiziją. Tad ir šiųmetinio „Metų ūkio“ konkurso rajono komisija, lankydama konkurso dalyvių ūkius, paskutine savo maršruto stotele pasirinko Stebeikius.

„Linkime gero laiko mūsų šeimos ūkyje!“ maloniai pasitinka užrašas prie tako į sodybą, apsuptą žaluma. Čia visus atvykstančius paprastai sutinka sodybos šeimininkai, prie kurių neretai prisijungia ir orus Sevastopolio žąsinas Povilas. Keletas žingsnių – ir iš kiemo gilumos atsklindančių garsų iš karto supranti, kad sodybos pavadinimas – ne šiaip sau, kalnas iš tiesų gyvas.

Ne tik iš betoninių miesto džiunglių, bet ir iš kaimo sodybos atvykusį žmogų visa ši kleketuojanti, burkuojanti, mekenanti, ulbanti, gagenanti ir kitokia „kalba“bendraujanti gyvastis gali smarkiai nustebinti savo rūšių ir pavidalų, spalvų įvairove. Kelių dešimčių rūšių balandžiai, egzotiškai skambančiais pavadinimais: nuo perukinių, peleninių povinių, iki vokiečių burbulių – sodybos šeimininko Dimitrijaus Jakovlevo pasididžiavimas. Pirmiausia jis atveria vieno iš balandžių būsto vartelius, kur šilkaplunksniai draugiškai gyvenamuoju plotu dalinasi su triušiukais.

Balandžiai patikliai glaudžiasi prie gerų akių šeimininko rankų... Apskritai, visi Jakovlevų gyvūnai nė kiek nesibaido žmonių, kurių čia praeina dešimtys – akivaizdu, jog iš jų yra patyrę tik gėrį, nors čia nėra draudimų paglostyti, paliesti. Pažintis su Jakovlevų „paukštynu“ iš pagrindų keičia mums įprastą tradicinį nusistovėjusį supratimą apie vištas, kalakutus, balandžius. Kokių tik čia nėra! Koduotų, pentinuotų, su įmantriomis plunksnų apykaklėmis, visokio margumo sparnų raštais, net levandų spalvomis švytinčių. Žiūrėtum ir žiūrėtum...

Dideliame aptvare iš tolo šviečia baltas gagenantis pulkas, tai – vištinių žąsų bendruomenė. Priėjus arčiau žąsys skuba prie tvoros, tiesia savo grakščius kaklus pasiruošusios bendrauti.

Dalia Jakovleva pasakoja, jog tai – ne tik labai šnekios, bet ir istoriškai ypatingos žąsys, vienintelės tikros lietuviškos. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje Lietuvoje turėjome dviejų veislių žąsis: vištines ir pulkines, tačiau išliko būtent vištinės, nes išpopuliarėjo dėl vertingų plunksnų bei pūkų, greitesnio brendimo. Šios baltos žąselės per sezoną vidutiniškai sudeda apie 30 kiaušinių, kurių vienas gali sverti nuo 170 iki 180 gramų. Pasak šeimininkų, sodyboje yra apie 300-400 paukščių. Ir visus juos reikia prižiūrėti, tvarkyti narvus, rūpintis, kad niekam nieko netrūktų.

Vien pašarų per mėnesį šį „armija“ sudoroja maždaug toną. Sodybos šeimininkai yra Lietuvos dekoratyvinių ir veislinių paukščių augintojų draugijos nariai, Dalia Jakovleva šioje draugijoje eina reprezentacijų ambasadorės pareigas, Dimitrijus – vištų dedeklių sekcijos vadovas. Draugija vienija žmones, užsiimančius dekoratyvinių ir veislinių paukščių veisimu, populiarinančius grynųjų naminių paukščių auginimą. Rengiamos įvairios parodos, seminarai, susitikimai, kuriuose draugijos nariai ne tik papildo žinias, bet ir į savo ūkius parsiveža naujų rūšių paukščių, parduoda turimus.

„Gyvas kalnas“ – puiki alternatyva zoologijos sodui, nes čia gyvūnai laisvi ir laimingi. Be paukščių, po erdves pievas laigo dailūs arkliukai, ganosi gražios avys ir ožkos. Visi draugiški, patiklūs, mielai leidžiasi paglostomi. – Iš pradžių gyvūnus laikėme savo džiaugsmui. Bet kai vis daugiau žmonių iš tolo nuo autostrados pamatę mūsų augintinius pradėjo prašytis pažiūrėti, ėmėme organizuoti laisvalaikio pramogas, - sako Dalia ir Dimitrijus Jakovlevai.

Patys kurdami džiaugsmą savo šeimai, dabar tuo džiaugsmu Jakovlevai dalijasi su kitais. Sodyboje ne tik laukia pažintis su gyvūnais iš arti, bet ir įvairūs žaidimai, užsiėmimai, ekskursijos. Buvimas sodyboje atpalaiduoja tiek vaikus, tiek suaugusius, kiekvienas čia atranda mielų užsiėmimų kvėpuodami nuostabiu pušyno oru. Štai ir tądien, kai sodybą lankė „Metų ūkio“ komisija, čia linksmai šėlo darželinukai iš Kauno.

„Gyvame kalne“ svečiuojasi ne tik didesnės ekskursijų grupės – leisti laiką čia itin mėgsta šeimos. Kol vaikai žaidžia žaidimus, bendrauja su gyvūnais, tėveliai mėgaujasi gražios gamtos vaizdais bei jos teikiama ramybe. Didžiulėje baltoje palapinėje galima surengti vaišes, smagiai atšvęsti gimtadienius – dažniau – vaikų; čia atvykstančių ekskursantų itin mėgiamas basakojų takas.

–Dabar yra lengviau – į išvykas, parodas Lietuvoje ir užsienyje mudu su vyru išleidžia mūsų merginos, - apie jau išaugusias savo keturias dukras sako Dalia Jakovleva. Viskas, kas čia yra, sukurta ir kuriama savo šeimos rankomis. Jau trečią dešimtį savo gyvenimo metų Stebeikiuose skaičiuojantys Jakovlevai iš buto Kauno priemiestyje į Stebeikius atsikraustė su dviem dukromis, o dvi jaunesnės gimė čia, vienkiemyje.

Įdomu, kad visų šeimos narių vardai prasideda raide „d“: Dalia, Dimitrijus, Diana, Džestina, Daina, Deimantė. Dabar pačiai jauniausiai jau 17, o viena iš dukrų, baigusi turizmo vadybos studijas, „Gyvajame kalne“ pasitinka ekskursijas, organizuoja pramogas. Apleistą sodybą grožio ir gėrio oaze pavertusi šeima, nors darbų turi daug, džiaugiasi savo veikla. Ir tas džiaugsmas, meilė tam, ką darai, kuo gyveni, sukuria gerą aurą, todėl bent kartą apsilankius čia norisi sugrįžti vėl ir vėl.

Autorės nuotr.