Gyventojai jaučiasi esantys patvory

„Didžiausias visuose Lazdijuose kiemas“, – pabrėžia buvusi mokytoja Nijolė Štarolienė, gyvenanti Kauno gatvėje, 13 name, jau 40 metų. Trijų namų kiemas, čia pat bažnyčia, ligoninė. „Tokioje sankryžoje gyvename, atrodytų, lyg ir svarbūs turėtume būti“, – sako ji. Moteris jau ne vienus metus, o dešimtmečius rūpinasi trijų namų vidiniu kiemu nenuleisdama rankų, nors kartais norom nenorom jos svyra, mat niekas nesiima darbų. „Esame patvory“, – žodžių į vatą nevynioja senjora.

Dėl savojo kiemo ji ir merus aplankiusi: ir buvusį, ir esamą

„Ir pas buvusį merą buvau, lankiausi jau ir pas dabartinę merę, kuri žadėjo nepalikti šito reikalo, – pasakoja pašnekovė svarstydama, kad viskas, ko gero, atsiremia į didelius pinigus, o, pakvipus pinigais, taip niekas ir nepajuda iš mirties taško. – Esame ne kartą rinkę gyventojų parašus su prašymais mums padėti.“

Tai ko jie prašo, kad niekas nesugeba pagelbėti? „Mes norime, kad išasfaltuotų mūsų kiemuką. Kad neapdulkėtų viskas, kas padžiaunama, kad balos neteškėtų. Mūsų kiemą supa trys namai, kurie visiškai apgyvendinti. Automobilių būna iki 20. Ir patys gyventojai jų turi, o jei ne jie, tai jų vaikai atvažiuoja su automobiliais – 10 kasdien stovi. Kai palyja, mūsų kieme teška balos, purvynas“, – pasakoja ji tikindama, jog gyventojai supranta, kad išasfaltuoti kiemą – didelis darbas, reikalaujantis lėšų, bet jau tikrai tai padaryti vieną kartą reikia.

Gyventojams norisi, kad būtų gražu, švaru, nebūtų tų didžiulių balų. Pasak gyventojų, kiemas labai pagražėjo pastačius naujas šiukšliadėžes. „Sužibo viltis“, – tarsteli senjora vis dar tikėdama, kad ir kiti darbai pajudės.

Lazdijų nesibaido

Buvusiai mokytojai rūpi ją supanti aplinka. „Juk gražiausios ir blogiausios dienos čia prabėgo“, – svajingai kalba 82 metų buvusi mokytoja N. Štarolienė, dar giedanti bažnyčios chore, dainuojanti Lazdijų kultūros centro kameriniame chore „Gaustas“.

Mažytę, trejų su puse metukų, ją tėvai išsivežė į Vokietiją, tuomet šeima neturėjo kito pasirinkimo – arba Vokietija, arba Sibiras. Ten ji lankiusi mokyklą, kalbėjusi tik vokiškai ir 1948 metais su mama sugrįžo į Lazdijus. Jos tėtis – nuo Kučiūnų, šakninis dzūkas, mama – kuršė. Nors lietuviškai Nijolė išmokusi greitai, tačiau vokiečių kalba ją lydėjo visą gyvenimą – 48 metus dėstė vokiečių kalbą, to mokė moksleivius mokykloje.

Ponia Nijolė – tiesi, vokiško sukirpimo, kaip pasakytų pagyvenę žmonės, drąsiai išsako nūdienos skaudulius. „Reikėtų ir mumis susirūpinti, juk mes gyvename čia, mes gyvi, nesibaidome Lazdijų. Esame senbuviai. Štai Gintas Baranauskas čia nuo vaikystės gyvena“, – sako mokytoja.

Baisios laiptinės, grėsmę kelianti stogų būklė

„Mes jaučiamės apleisti ir diskriminuojami“, – sako ji. O problemų, kaip gyventojai sako, kone seniausiuose Lazdijų namuose apstu. Dainavos, Vilties, Kauno gatvių namų laiptinių ir stogų būklė apgailėtina. Laiptinės sienos išbyrėjusiu tinku, apsilupusiais dažais prašyte prašosi remonto. Užėjęs pasijunti lyg sovietmečiu – puiki vieta kino filmui apie tuos laikus.

Gyventojai rodo ne tik baisias laiptines, stogą, kuris jau, ko gero, kelia grėsmę gyvybėms. Kadangi jaunesnieji dirba biudžetinėse įstaigose čia, Lazdijuose, tad linkę patylėti, nors sako, kad jau atėjo laikas kažką daryti – kitaip neįmanoma.

„Ir laiptinės sienos apsilupę. Buvo lyg ir žadėta, bet... Kitų namų gyventojai patys ėmėsi ir susiremontavo. Pas mus nyku. O ir geltonais dažais, kurie vis dar matosi, mes patys prieš kažkiek metų buvome išsidažę, dabar jau nepajėgūs“, – apie savo namo laiptinę kalba ponia Nijolė.

Viduje butus jaunesni gyventojai apsišiltina. „Ir aš taupau, kad nors vieną sieną apšiltinčiau“, – prisipažįsta ji. Pasak mokytojos, kiek jų jėgos leidžia, jie tvarkosi, apsišluoja. „Mes tikrai mylime savo namuką“, – tvirtina buvusi mokytoja. Daugiau negu pusšimčio metų senumo namui reikia renovacijos. „Ir mums reikia stogo dangos, nes, žiūrėk, jau ima kur virtuvėje ir varva. Pasenęs, skylėtas. Jei aptinkuotų sienas, ir tai būtų šilčiau“, – vis kalba apie nūdienos problemas ji.

Reikia pajudėti iš mirties taško

Ramus, švarus, senas miestas – taip Lazdijus charakterizuoja buvusi mokytoja N. Štarolienė. Čia, Lazdijuose, vasaromis savo atostogas leidžia jos dukra, anūkė. Anot jos, jų visa šeima prisirišusi prie Lazdijų, o ir daugelis šių namų gyventojų – ir jaunesni, ir vyresni – įleidę šaknis gimtinėje. „Neišvys mūsų iš Lazdijų nei tas neasfaltuotas, dulkinas kiemukas, nei apsilupusios laiptinės“, – teigia senjora. Tačiau, anot jos, kol kojos neša, galva dirba, reikia kažką daryti.

„Iš mirties taško norisi pajudėti. Dabar esame patvory“, – į vatą žodžių nevynioja buvusi mokytoja N. Štarolienė, save priskirianti prie veiklesnių piliečių.

Susidariusią situaciją paprašiau pakomentuoti UAB „Lazdijų vanduo“ daugiabučių namų administratoriaus Rimanto Andžilaičio. „Taip, šių gatvių namų gyventojai kas mėnesį kaupia lėšas namų renovacijai, atnaujinimui. Kaupiamosios lėšos skaičiuojamos nuo buto kvadratūros. Susikaupus didesnei pinigų sumai, bus kviečiamas gyventojų susirinkimas, klausiama, tariamasi, ko jie pirmiausia norėtų, kas būtina tvarkyti jų name: laiptines, stogą. Jei lėšų trūks, ar sutiks primokėti.

Tačiau šiandien tų lėšų nėra pakankamai prikaupta, nėra daug. Juk tik metai laiko, kaip mes esame administratorius“, – susidariusią situaciją komentuoja UAB „Lazdijų vanduo“ daugiabučių namų administratorius R. Andžilaitis.

Anot jo, buvo rengti susirinkimai su kai kurių namų gyventojais, tačiau išgirdę, kiek kainuos kad ir laiptinės remontas, gyventojai išsigąsta, sako tiek mokėti nepajėgūs, o sukauptų lėšų nepakanka. „Vilties gatvės 15 namo stogą remontavome, prie kamino stipriai bėgo, keitėme šiferio lapus ir iš gyventojų nieko neėmėme“, – patikina administratorius.

Jo teigimu, gyventojai ir patys nieko nedarė, nesirūpino, neremontavo ne vienus metus, tad „dabar turime, ką turime“.

„Už savas lėšas įmonė gyventojams neprivalo remontuoti“, – sako R. Andžilaitis. Ir dar specialistas pataria lazdijiečiams pirmiausia su raštišku prašymu kreiptis į juos, t. y. į UAB „Lazdijų vanduo“, o ne į laikraščio redakciją.