Gyventi taikoje, galvojant, kad karo nebus – iliuzija

„Kai sako, kad „protu Rusijos nesuprasi“, tai jo reikia biškį turėt. Ir suprasi. Nieko ten sudėtingo nėr“, – dėstė karo istorikas profesorius Valdas Rakutis, knygos apie pasaulio karus ir taikas pristatyme Šiauliuose. Ne kartą privertęs klausytojus nustebti ar nusišypsoti, V. Rakutis vėl pakartojo socialinius tinklus dabar drebinančią frazę: „Ant priešų nereikia pykti, juos reikia nušauti“ ir paaiškino, kodėl.

Visi karai panašūs

Vasario 5 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Karai ir taikos šiuolaikiniame gyvenime“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Renginyje dalyvavo karo istorikas prof. dr. Valdas Rakutis, kuris pristatė jo ir Žilvinės Petrauskaitės knygą „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“.

V. Rakutis pasakojo, kad parašyti apie karą jam pasiūlė leidykla „Alma littera“ po to, kai išleido jo knygą „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“. Kaip tik buvo prasidėjusios kovos Ukrainoje. Karo istorikas tuomet pamanė, kad kai parašys knygą, jos jau bus pasibaigusios. Žmonės nebenorės skaityti apie karą, nes jau bus taika. Todėl nutarta rašyti ir apie viena, ir apie kita.

„Mano supratimu, didžiausia knygos vertė – įdiegtas suvokimas žmonėms, kad karas ir taika yra to paties reiškinio priešingi poliai. Negali būti taikos be karo. Nes jei nebūtų karo, nebūtų žodžio „taika“. Tai būtų savaime suprantama būsena“, – sakė jis, paaiškindamas, kad karo metu žmonės svajoja apie taiką, o taikos – galvoja, kaip kitas karas atrodys. Paprastiems žmonėms gal nekyla tokių klausimų, bet kariuomenėje – visą laiką. Juk ką daro kariuomenė? Ruošiasi karui. Toks jos darbas.

V. Rakučiui karų teko nagrinėti nemažai. Ne tik kaip mokslininkui. Jis dalyvavo Karo akademijos kapitonų kursų karo meno istorijos seminaruose. Karininkai kiekvienas atskirai ar po du tyrinėdavo kokį nors mūšį.

„Kai labai daug tų įvykių matai, staiga supranti, kad jie panašūs. Lygiai taip pat žmonės galvoja, kad karo nebus, lygiai taip pat jis netikėtai prasideda. Kai prasideda, visi galvoja, kad greit baigsis. Po to paaiškėja, kad greit nesibaigs ir t. t. ir t. t. Viskas taip pat, kaip šiandien vyksta Ukrainoje, vyko daugybę kartų. Kai matai tiek įvykių, supranti, kokia didžiulė iliuzija – gyventi taikoje, galvojant, kad karo nebus. Tada supranti, kad čia yra problema. Ir ji yra esminė“, – pasakojo vyras.

Šiandien Lietuvoje gyvename taikoje, bet pasaulyje kyla vis daugiau karų. Vis atsiranda vadovų, kurie ima kalbėti, kaip jėga pertvarkys pasaulį. „Tai kyla ne vienoje kultūroje, o visiškai skirtingose vietose. Kas čia yra? Dalykus „kas gi čia yra“ ir bandėme knygoje paaiškinti. Kokia vidinė logika vyrauja, kaip veikia kariuomenės, kaip sudaromos taikos, kokios jos yra tvarios, kokios visai ne, kokios sudarytos, bet neveikia“, – kalbėjo profesorius.

Priešai yra reikalingi

Lietuvos valstybė turėjo daug priešų, o priešai, pasak V. Rakučio, – rimtas reikalas. Karo akademijoje jis mėgo frazę, kuri turi gilią prasmę, bet labai bjauriai skamba: „Ant priešų nereikia pykti, juos reikia nušauti. O mes pykstam, bet nešaudom.“

„Galit dabar šią frazę viešai įdėti, ir mane iškart išmes iš Seimo. Bet šis pasakymas turi ir gilią esmę. Vakarų pasaulyje ilgą laiką buvo toleruojamas blogis. Jis užaugo ir pasidarė toks galingas, kad vyksta griūtys, visi ginasi, traukiasi. Tai priešai, kurie kartu ir labai reikalingi. Nes jei priešų nėra, gali įvykti kultūrinė destrukcija, kaip yra atsitikę ne vieną kartą. Ilgalaikė taika valstybes sugriauna, jos subyra, pasidaro silpnos“, – komentavo istorikas.

V. Rakučio teigimu, kai šalis gyvena ilgalaikiame strese, gali labai sustiprėti. Ukraina ne veltui sako, kad jos kariuomenė yra stipriausia pasaulyje. Ukrainiečiai su ribotais resursais sugeba sulaikyti tokią didelę kariuomenę...

Panašiai yra buvę ir Lietuvos valstybei. Lietuviai laimėjo „Žalgirio“ mūšį. Kodėl? 200 metų vykęs karas su kryžiuočiais privertė sustiprėti. Kai vyksta karai, negali būti silpnas, išglebti, negali nesirūpinti karyba, privalai užaugti.

„Didelis išbandymas valstybes, tautas padaro labai stiprias. Manęs paklausia, kaip atsitiko, kad Lietuva įveikė kryžiuočius, buvo stipri 200 metų, o XVI a. neatlaikė Maskvos puolimo, traukėsi, nebegalėjo išsiversti be Lenkijos. Tas ir atsitinka – taikos metu nesirūpinama valstybės gynyba. Ilgainiui atsiranda silpnumas, ir visada atsiras priešų, kurie tuo pasinaudos“, – komentavo V. Rakutis.

Generolai turi ypatingą jausmą

Karo istorikas kalbėjo ir apie vadų reikšmę bei paminėjo Šiaulių apskrityje 1860 m. gimusį Lietuvos kariuomenės vadą, generolą Silvestrą Žukauską.

„Mažai kas žino, kad Silvestras tris kartus buvo atleistas iš kariuomenės. Jo daug kas nemėgo, žmogus pasižymėjo bjauriais, atgrasiais būdo bruožais. Nebuvo šiltas, „pūkuotas“, politkorektiškas. Jis – tikras karo vadas, turėjęs kelias esmines savybes – mokėjo tinkamai įvertinti situaciją ir nepakentė netvarkos šalia. Jei kas nepatiko, visi 200 kilometrų atstumu suprato, kad Silvestrui kažkas ne taip. Jį gerbė ir bijojo vienu metu. Tai buvo žmogus, kuris nemokėjo lietuviškai žmoniškai kalbėti ir rašyti. Lietuviškai taip ir neišmoko, jo įsakymus versdavo į mūsų kalbą. Bet joks kitas asmuo tiesiog negebėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei karo metu. Tai nėra lengvai išmokstama. Sunkiu metu reikia gebėti suvaldyti situaciją ir kovoti su oponentu, kuris irgi yra kietas. Nesvarbu, kas teisus, svarbu – kas stiprus“, – pasakojo V. Rakutis.

Kai eilinį kartą S. Žukauską atstatydino, kilo Aukštosios Panemunės karių sukilimas. Nebežinodami, ką daryti, valdžios atstovai skambino Silvestrui. Jis buvo įsižeidęs dėl atstatydinimo, bet paklausė, kiek yra šarvuočių.

Visi trys šarvuočiai buvo pasiųsti pyškinti per kareivinių langus kulkosvaidžiais. Pakilo baltos vėliavos. Karas baigėsi. Niekas nežuvo.

„Tai kas yra generolas? Jis supranta kareivių mąstymą. Generolai, perėję visus karo baisumus, turi gyvulišką jausmą, kaip pasielgti – stipriau pasakyti ar draugiškai pakalbėti. Dėl to karo vadai ir gerbiami, visiškai suprantant, kad jie nebuvo „pūkuoti“ ir jų biografijose gali rasti tamsių kampelių. Nieko kitaip nebūna“, – komentavo profesorius.

Karo metu nelabai veikia teisė

V. Rakutis kalbėjo ir apie garbės kodeksą, komentuodamas, kad karo metu teisė nelabai veikia, išskyrus tą, kuri palaikoma abipusiu tyliu sutarimu.

Pavyzdžiu gali tapti situacija dėl karo belaisvių: paimto į nelaisvę žmogaus niekas negina. Jį gali nušauti vietoje ir niekas nieko nepadarys. Kartais taip nutinka. Bet jei šiandien nušausi, gal rytoj pats pateksi į nelaisvę. Tada tave nušaus. Todėl belaisviai uždaromi, turint tikslą jais pasikeisti.

„Karų su kryžiuočiais metu, vyko prekyba belaisviais. Galėdavai juos giminėms parduoti. Romos popiežius turėjo specialų fondą krikščionių belaisvių išpirkimui iš musulmonų“, – sakė karo istorikas ir paklausė – kodėl karininkai privalo laikytis garbės žodžio?“

Tam, kad būtų galima susitarti ir, reikalui esant, nutraukti karo veiksmus. Istorija mena atvejų, kai, vadams susitarus, upėje per karščius išsimaudydavo tai vienos, tai kitos kariaujančios pusės kariai. Būdavo susitariama ir nekariauti per Kalėdas.

„Karininko garbės žodis yra aukščiau nei rašytinis įsipareigojimas, jei abi pusės laikosi duoto žodžio“, – paaiškino V. Rakutis.

Esminis dalykas šiandienos karuose – netikima Dievu

Kalbėdamas apie karą Ukrainoje, V. Rakutis sakė, kad istorikui juoką kelia apibūdinimas – modernus karas. Niekas taip greit nepasensta kaip modernumas.

„Karas Ukrainoje yra šių laikų karas, kurio žiaurumai paremti keliais svarbiais dalykais. Visų pirma, – žmonės netiki Dievu. Tai esminis dalykas. Kariaujant krikščioniškoms šalims egzistavo taisyklės, yra žinoma atvejų, kai Romos popiežius nutraukdavo Viduramžiais kilusius karus ir nurodydavo, kad kelias savaites nebūtų kariaujama. Turėjo bendrų vertybių, tad būdavo kiek lengviau“, – komentavo istorikas.

Dar vienas karo ypatumas – nebaudžiamumas. Rusija žino, kad ukrainiečiai nelabai gali kuo nors atsakyti, o kai pajunta, kad gali atsakyti, kitaip ir elgiasi. Ir šiais laikais vyksta apsikeitimas karo belaisviais, jie atrodo nekaip, bet jie – gyvi.

„Kiekviena nauja technologija kelia iššūkių, kurie sunkiai suvokiami, atrodo, kaip taip gali būti?! Po I pasaulinio karo, pagal jūrų teisę, povandeninis laivas, norėdamas atakuoti priešo prekybinį laivą, privalo iškilti. Įsakoma visiems lipti į valtis. Kapitonas, tik įsitikinęs, kad visa įgula į jas sulipo, gali paleisti torpedą į laivą ir jį nuskandinti. Įsivaizduokite, II pasaulinio karo pradžioje vokiečiai laikėsi šių taisyklių. Užteko, kad vienas britų lėktuvas užpultų tokį iškilusį povandeninį laivą ir jį nuskandintų, niekas nuo tos dienos priešų nebeperspėdavo“, – pasakojo istorikas.

Pasak profesoriaus, Karo akademijoje yra toks posakis, kad jeigu kažkas kažkur kalba apie didvyriškumą, tai už to slypi generalinio štabo klaida. Taip yra, nes kai viskas gerai suplanuota, didvyriškumo nereikia. Tereikia padaryti tai, kas priklauso.

„Strategijas kuriantys žmonės privalo turėti numatymo dovaną – atspėti, koks bus kitas karas. Gal ne atspėti, o išmąstyti ir nujausti. Mokslininkų, karo vadų, ekspertų pagrindinis uždavinys – tą padaryti. Dabartinis Europos pasimetimas – politinis, ekonominis, karinis – yra dėl to, kad nebuvo išspręsta ši problema. Neatspėjo, kas vyks. Nematė. O kai jau matė – užsimerkė, kad nematytų. Taigi seniai buvo aišku, kas ta Rusija, kaip ji auga ir koks pavojus kyla. Mažino kariuomenes, griovė sistemas“, – sakė istorikas.

Štai ką reiškia garbės žodis

Ir kario priesaika – labai svarbus dalykas. Žmogus, kuris davė priesaiką, gali būti baudžiamas. Pavyzdžiui, jei paprastas žmogus užmigtų darbo vietoje, tai tesukeltų kolegų juoką. Bet jei karys užmiega sargyboje karo metu, jis gali būti sušaudytas. Dėl to gali žūti daug žmonių.

Pasak karo istoriko, kai žmogus duoda priesaiką, jam ima galioti kario teisės ir pareigos. Jis save padovanoja valstybei. Viduramžiais arba Naujaisiais amžiais visa Lietuvos teisinė sistema laikėsi „ant priesaikos“. Jei padarei viską, kas parašyta, negali būti kaltinamas, nes elgeisi pagal priesaiką. Karo belaisvis natūraliai galvoja apie pabėgimą, nesvarbu, ką rašo kalėjimo taisyklės.

V. Rakutis prisiminė Vytauto Landsbergio tėvo – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, – kuris buvo artilerijos kapitonas, istoriją, kai šis pateko į lenkų nelaisvę: „Pamatė, kad jis bajoras, liepė pačiam nuvykti į prie Krokuvos esančią karo belaisvių stovyklą. Ir ką jūs galvojate? Jis nuvažiuoja, prisistato. Stovykloje visi nustebę, puola ieškoti, ką čia daryti ir jį užmiršta koridoriuje. Jis ant kulnų – ir dingo. Štai ką reiškia garbės žodis. Jam niekas nieko negalėjo prikišti. Jis prisistatė stovyklai, kaip priklauso, pagal garbės žodį.“

Reikia turėti proto

V. Rakutis pasakojo, kad karo teisės ir taisyklės veikia tol, kol esi tam tikroje kultūrinėje aplinkoje. XVIII a. buvo daug taisyklių, jos veikė, bet, pavyzdžiui, kariaujant su indėnais – ne. Jie lupo skalpus pagal savo taisykles.

Ir Rusija kariauja pagal savo taisykles, ne mūsų. Problema ta, kad mes nesuprantame, jog kitas pasaulis turi savas nuostatas. „Už tai reikia juos nušauti“, – sakė profesorius.

Karo istorikas užsiminė apie valdovų įsipareigojimą tautai – „Pacta conventa“, kurį jie pasirašydavo. Pavyzdžiui, viename jų įsipareigojama „prarastas žemes atkovoti, naujas užkariauti.“

„Tas pats ir Putino galvoje. Jo tikslas – pasakyti, kad jis atkūrė didžiąją Sovietų Sąjungą. Jo idėja čia esminė, jis gana atvirai apie tai kalbėjo. Va ir visa logika“, – paaiškino knygos autorius.

Jo nuomone, Rusijos mąstymo formoje didelių pokyčių nuo kokių 1453 metų neįvyko. „Ten vyrauja labai konservatyvus modelis. Kai sako, kad „protu Rusijos nesuprasi“, tai jo reikia biškį turėt. Ir suprasi. Nieko ten sudėtingo nėr. Paprasta viskas“, – teigė istorikas.

Pasak V. Rakučio, paprastas rusų mąstymas susijęs su klajoklių kultūra. Tai ir skiria mus nuo jų.

„Tie, kurie tarnavo sovietų kariuomenėje, visada suprato, kad yra esminių skirtumų tarp jų ir mūsų. Mes esame žemdirbių ir miškų zonos gyventojai, o jie – klajoklių palikuonys. Klajokliams teritorija nesvarbi, kiek jau pavyks užimti – tiek. Jie neturi suvokimo, o mes sakome: „Čia mūsų žemė, čia mūsų tvora!“. Tai fundamentalūs prigimtinės kultūros dalykai. Jie daro mus stiprius. Kas beatsitiktų, mes išgyvensim.“