Gyventi ir dirbti reikia Lietuvoje, o po pasaulį – tik keliauti

Taip sako gerai žinomas klarnetininkas ir pedagogas, moky­tojas ekspertas, knygos „Kaip pradėti mokytis groti klarnetu“ autorius, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus, gyvenantis netoli Elektrėnų esančiame savo gimtajame Peliūnų kaime (Pastrėvio seniūnija) ir net šiuo koronaviruso pandemijos laikotarpiu kiekvieną darbo dieną važinėjantis į Kauną.

Jis redaguoja muzikinį žurnalą „Akcentai“, yra tarptautinės organizacijos „Menas ir švietimas XXI a.“ narys, dažnai kviečiamas į tarptautinius konkursus kaip vertinimo komisijos narys.
Su Kęstučiu Bliujumi apie jo gimtąjį kaimą ir jo kelią į muziką, mokytojų svarbą žmogaus gyvenime ir gimtinės trauką kalbėjomės nuotoliniu būdu ir jo sodyboje Peliūnų kaime.

Gal pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Kokia ji buvo Peliūnų kaime?
Gimiau senelių Bernardo ir Emilijos Bliujų namuose. Šeimoje augau su trejais metais vyresne seserimi Gražina. Beje, senelių sodyba Peliūnuose stovėjo miškelyje, kuriame 1963 m. ir vėliau vyko kelios dainų šventės, vėliau persikėlusios į Trakus.

Kokie vaikystės vaizdai ypač įstrigo atmintyje?
Mūsų kaimo žmonės labai mėgo meno saviveiklą, kultūrinę veiklą. Skambėdavo dainos, Pastrėvyje buvo choras, šokių kolektyvas, statomi spektakliai. Labai ryškiai atsimenu pirmuosius kino filmus Pastrėvyje – ant kultūros namų ar ant fermos sienos pakabindavo baltą audinį, atveždavo kino aparatūrą, kone pusė kaimo susirinkdavo ir žiūrėdavome kinus.

Enciklopedijoje minimas iš Peliūnų kaimo kilęs ir knyg­ne­šys Vincas Bliujus. Kas jis Jums?
Prisipažinsiu, net nežinau. Bliu­jų Peliūnuose yra net 4 atšakos – ne giminių. Daug Bliujų yra brolių, pusbrolių ir tolimesnių giminių, bet toli gražu ne visi. Mano močiutė Emilija Bliujūtė ištekėjo už Bernardo Bliujaus, ne giminaičio. Senelio brolis vedė kitą Bliujūtę, bet ne giminaitę. Peliūnai galėtų vadintis ir Bliujų kaimu.

Kaip susidomėjote muzika?
Tėvas Jonas buvo Marytės Melnikaitės kolūkio inžinierius, savamokslis muzikantas, grojęs akordeonu, armonika, gitara, dainavęs saviveikliniame Pastrėvio kaimo chore. Jis vaikystėje ir smuiką bandė daryti. Mama Marijona dirbo Pastrėvio kaimo bibliotekos vedėja. Turėjo gražų balsą, mėgo dainuo­ti, dainavo Trakų rajono kultūros darbuotojų chore, etnografiniame ansamblyje. Su Pastrėvio kolūkio agronome Laima Tidikiene padainuodavo ir įvairiuose kolūkio renginiuose, kas davė pradžią ir Pastrėvio moterų etnografiniam an­sambliui „Vuolasta“. Abiejų tėvų meilė muzikai ir paskatino mokytis Vievio muzikos mokykloje.

Pabandykite pasverti, kokia vis gilesniam domėjimuisi muzi­ka buvo pedagogų, tėvų įtaka?
Manau, tolygi. Turėjau labai muzikalius ir dainingus tėvus ir labai gerus muzikos mokytojus, didelius savo darbo entuziastus. Jie rūpindavosi mokinių lavinimu ir gražumu, ir piktumu.

O kokie Jūsų pirmieji atsi­mi­nimai apie asmeninį muzi­ka­vimą?
Kai į namus ateidavo svečių, mama ir tėtis paprašydavo manęs padainuoti. Buvau kokių 3 metų, tėvai pastatydavo mane ant ta­buretės ir aš dainuodavau Balio Dvariono „Žvaigždutę“. Vėliau su seserimi Gražina koncertuodavom duetu: ji grojo akordeonu, aš – klarnetu. O link muziko profesijos labai pastūmėjo išvyka su Vievio muzikos mokyklos kaimo kapela į Vokietiją – man tada buvo 11–12 metų, paaugliui tai buvo labai įspūdingas dalykas ir apsisprendimo lūžis eiti muzikanto keliu.

Didesnių dvejonių dėl to nekilo?
Nuo to meto – ne. Neseniai teko susitikti su auklėtoja Leokadija Vyš­niauskiene, ji priminė, kad besimokydamas mokykloje vis rašydavau, jog suaugęs būsiu muzikantas arba tolimųjų reisų vairuotojas. Labai mėgau ir mėgstu važinėti tolimais atstumais. Esam su žmona nuvažiavę išgerti puodelį kavos į Amsterdamą – 1700 km. Toks ar didesnis atstumas nuvažiuoti pasiklausyti įdomaus koncerto – vienas niekis.

Prisiminkite metus Vievio muzikos mokykloje. Dabar pats esate Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos vadovas, tad mokymosi metus Vievio muzi­kos mokykloje turbūt prisimenate ir vis naujais aspek­tais.
Vievio muzikos mokykla tuo metu buvo pagrindinis Trakų rajono kultūros židinys, jai tuo metu vadovavo Aldona Pulauskienė. Čia dirbo žymiausi to meto mokytojai: A. Sielskas, A. Pulauskienė, L. Ginelevičienė, A. Gaubaitė, H. Bagdzevičius ir kiti, pagrindiniai rajono meno renginių organizatoriai, atsidavę ir mylintys savo darbą.

Kaip į Jūsų rankas pateko klarnetas? Kuo sužavėjo šis instrumentas, kad grojimas juo tapo Jūsų specialybe?
Tai jau Vievio muzikos mokyklos pedagogų nuopelnas. Kai tėvai seserį leido groti į muzikos mokyklą akordeonu, ir aš norėjau mokytis groti akordeonu. Atsimenu, atėjom į muzikos mokyklos priėmimą su mama, A. Pulauskienė patikrino mano klausą, pareiškiau pageidavimą groti akordeonu, mokytoja mane pakalbino groti klarnetu, aš nesispyriojau. Matyt, pamatė lūpas, pirštus – tinkami, reikėjo klarnetininkų, pasiūlė. Taip pradėjau groti klarnetu. Patiko.

Jūsų jaunystė buvo kupina muzikavimo?
Dar mokydamasis Vievio muzikos mokykloje grojau Vievio vaikų kaimo kapeloje. Vėliau buvau pakviestas groti Jurgio Gaižausko vadovaujamoje kaimo kapeloje „Galvė“. Teko koncertuoti Lietuvoje ir užsienyje. O 1980–1985 m. studijuo­damas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje grojau valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“. Su šiuo kolektyvu apkeliavau daug pasaulio šalių.

Gal galite išskirti, kokios­ gastrolės buvo įsiminti­niau­sios?­
Kaip įsimintiniausias „gastroles“ užsienyje išskirčiau … man neįvykusią kelionę į Graikiją. Prieš šią kelionę buvau pakviestas į KGB rūmus Vilniuje, tuometiniame Lenino prospekte, ir verčiamas pasižadėti, pasirašyti, kad kelionės metu rinksiu informaciją apie „prasikaltusius“ kolegas. Atsisakiau, todėl netekau galimybės išvykti į Graikiją kaip politiškai nepatikimas. Tai buvo labai skaudu, tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui supratau, kad pasirinkau teisingai.

Kaip klostėsi Jūsų darbinė biografija?
Baigęs prof. Algirdo Budrio klarneto klasę tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1985 m., gavau paskyrimą dirbti Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, tapusioje konservatorija. Tebedirbu joje iki šiol. Be pedagoginio darbo dirbau ir atlikėjo. Nuo 1987 m. pradėjau groti Kauno miesto pučiamųjų orkestre „Ąžuolynas“, o nuo 1989 m. ir Kauno miesto simfoniniame orkestre. 1992 m. įsikūrus Kaune Valstybinės konservatorijos fakultetui, dirbau ir ten. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje 16 metų vadovavau Pučiamųjų instrumentų skyriui. Su geriausiais mokiniais ne kartą dalyvavome tarptautiniuose konkursuose Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir pelnėme daug svarių apdovanojimų.

Įdomi Jūsų biografijos detalė – respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso organizavimas. Papasakokite plačiau apie jį.
Šis konkursas vyksta jau beveik 50 metų. Kurį laiką jis vykdavo rotacijos būdu kasmet skirtinguose šalies miestuose. Kai pradėjau dirbti Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, apie 1992-uosius, konkursas persikėlė į Kauną – patogi geografinė padėtis, reikiamos patalpos, pakankamas mokytojų entuziazmas. Šis konkursas – tai mokomojo proceso sudedamoji dalis, apima visas mokymo grandis: vaikų muzikos mokyklų, konservatorijų ir aukštųjų mokyklų. Vyksta ir tarptautinis Juozo Pakalnio vardo jaunųjų atlikėjų konkursas, rengiamas kas ketverius metus Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiemet šis konkursas Kaune vyko jau 28-tą kartą.

Kita Jūsų visuomeninio darbo sfera – muzikinio žurnalo „Akcentai“ redagavimas ir lei­dyba. Papasakokite ir apie jį.
Šis muzikinis žurnalas yra periodinis, bet leidžiamas nesistemingai, kartais jį išleidžiame kartą, kartais – du kartus per metus, tai priklauso nuo surinktos informacijos ir finansavimo. Dabar informacija labai greitai pasensta. Kai surenkam pakankamai aktualių temų, tada išleidžiame.

Nuo 2007 m. esate Kauno J. Gruodžio konservatorijos direktorius. Šios pareigos ir administracinis darbas labai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Kolegų paragintas dalyvavau konkurse Kauno J. Gruodžio konservatorijos direktoriaus pareigoms užimti ir jį laimėjau. Nuo tada tenka kovoti dėl visos institucijos egzistencijos. O šios pareigos tikrai stipriai pakeitė mano darbo specifiką. Gyvenimo periodas iki 2007 m. buvo apdovanotas daugybe koncertų, konkursų, festivalių, gastrolių, nuo tada jų vis mažėjo, dabar atlikėjo darbo visai neliko, tik administracinis. Dabar direktoriams net neleidžiama dirbti jokio kito darbo, kažkodėl galvojama, kad direktoriai privalo atsisakyti savo profesijos.

Manote, kad tai neteisinga?
Kai neleidžiama direktoriui dirbti atlikėjo ir pedagoginio darbo, jis praranda kvalifikaciją, padaromas tarsi santechniku. Dėl to trūksta direktorių, talentingi žmonės nenori eiti vadovauti mokymo įstaigoms, nes jiems kyla pavojus prarasti profesinius gebėjimus. Vadovauti gali eiti tik niekur netinkantys avantiūristai, apsišaukėliai. Atsakomybė didžiulė, o atlyginimas nemotyvuoja…

Taip prastai manote apie save ir kitus mokyklų vadovus?
Kai pradėjau dirbti, tai dar nebuvo draudžiama, kas manau, didelė skriauda. O kas tada tas direktorius, jei jam nė dirbti pagal profesiją neleidžiama? Gerai, kad aš senyvas, man nebaisu – neleidžia, tai kad ir skaudama širdimi atsisakiau, o jauni žmonės dažniausiai apsisprendžia kitaip.

Pedagoginį darbą dirbate jau 35 metus. Kas ypač džiugina bei liūdina pedagoginiame darbe?
Aš toks žmogus, kad mane daugiau kas džiugina negu liūdina. Lietuvoje išplėtotas muzikos mokyklų tinklas, labai daug gabių jaunų žmonių. Lietuvių tauta daininga, daug orkestrų, chorų, daug mėgėjų ir profesionalių meno kolektyvų. Galiu pasidžiaugti mūsų konservatorijos koncertų sale, pačia geriausia iš šalies muzikos mokyklų salių. Joje stovi koncertiniai vargonai, du koncertiniai fortepijonai, čia labai gera akustika. Mūsų mokyklos salėje, kai Kauno filharmonija užimta, vyksta svarbiausių šalies orkestrų koncertai, koncertavo ir tokios įžymybės kaip Sviatoslavas Richteris. Ir įrašų studija puiki – ne tik mokomoji bazė, pritaikyta profesionaliam orkestrų ir chorų įrašinėjimui. Tokios didelės studijos neturi nė viena kita konservatorija Lietuvoje.

Pasidalinkite savo mintimis, ką muzikinis išsilavinimas, muzika duoda žmogui…
O kas tai yra žmogus? Kuo jis skiriasi nuo kito gyvulio – valgo ir žolę, ir mėsą. Jis tampa žmogumi tik todėl, kad turi tam tikrus poreikius ir suformuoja tam tikras savybes – ką nulemia kultūra, mokslas ir menas. Antraip jis tik fauna, gyvis. Džiugu, kad valstybės žmonės supranta, kad muzikinis lavinimas yra labai svarbus ir todėl jis privalomas. Juk žmogus žmogumi tampa dėl kultūros, mokslo ir meno. Jei žmogus, tauta nedainuoja, nekuria – neturi ateities.

Ar galėtume sakyti, kad muzikinis lavinimas Lietuvoje yra pakankamas ar turėtų būti platesnis? Jeigu taip, kaip tai pasiekiama.
Optimalus – kiekviename miestelyje yra muzikos mokykla vaikams, yra 3 pagrindinės vidurinės grandies konservatorijos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje ir keletas kitų formalių meno ugdymo mokyklų bei aukštoji mo­kykla – Lietuvos teatro ir muzikos akademija, kuri paruošia aukštos kvalifikacijos muzikantus ir muzikos pedagogus. Tinklas ir sistema veikia kuo puikiausiai.

Papasakokite apie savo šeimą. Vaikai muzikuoja ar nepasekė Jūsų pėdomis?
Su žmona Laimute, taip pat muzike, smuiko mokytoja, grojančia Kauno simfoniniame orkestre, susituokėme dar studentai. Užauginome dukrą Eglę ir sūnų Mindaugą. Jie abu gavo muzikinį išsilavinimą, baigė muzikos mokyklas, tačiau nepasekė tėvų pėdomis – pasirinko kitokį gyvenimo kelią. Dukra dirba Kauno klinikose onkologijos gydytoja, sūnus baigė studijas KTU ir tapo inžinieriumi-konstruktoriumi, konstruoja elektrinius automobilius ir motociklus. Galiu pastebėti, kad mano darbas Kaune – tai meilės kaunietei išdava. Svarbiausią vaidmenį mano gyvenime vaidina mano šeima. Su šeima dalinuo­si sėkme ir nesėkmėmis. Nors laiko stoka ir neleidžia skirti visiems tinkamo dėmesio, tačiau gerų norų tam netrūksta. Labai džiaugiuosi tuo, kad vaikų darbštumas ir talentas leidžia jiems rasti „vietą po saule“ Lietuvoje, jog pats turiu galimybę gyventi ten, kur gimiau.

Kas žmogui ir konkrečiai Jums yra gimtinė?
Tai taip pat sunku pasakyti, kaip ir atsakyti į klausimą, kas yra meilė – reikia ją jausti. Gimtinė tai kažkas, be to negali būti, prigimtinės traukos vieta. Kai kalbėjome su vaikais apie jų ateitį, jie net negalvojo apie emigraciją, neįsivaizdavo gyvenimo svetur. Neįsivaizduoja ir dabar. Pagrindinė to priežastis, manau, gimtinės trauka.

Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?
Kartą esu sakęs, kad svarbiausi mano pomėgiai – žvejyba, namų statyba. Tik kad laisvalaikio beveik neturiu, žvejoju kartą per 20 m., labai norėčiau tai daryti, bet laisvalaikio neturiu. O namą stačiau apie 10 metų, kiekvieną vasarą vietoj išvykos į mūsų ar tolimesnį pajūrį užsiiminėjau statyba. O kai namą pasistatai, statybos nesibaigia, gal kiek pakinta darbai, gali juos kiek pristabdyti.

Ar lieka laiko atostogoms? Kaip geriausiai pailsite? Ką mėgstate veikti per atostogas?
Esu toks žmogus, kurio darbas ir laisvalaikis yra labai persipynę. Be to, gyvenu tokioje vietoje, kur aplinkui ežerai, miškai – važiuoti kažkur atostogauti lyg ir nebūtina. Nors kaip mėgėjai važinėti su šeima savo automobiliu esame išmaišę Europą ir Vidurinę Aziją, o su meno kolektyvais – ir daug plačiau. Tačiau esu įsitikinęs, visiems ir visada sakau ir sakysiu, kad keliauti po pasaulį reikia, tačiau gyventi ir dirbti reikia Lietuvoje.

Ar daug pasikeitė Jūsų gyvenimo tempas šiuo koronaviruso pandemijos atneštu karantino metu?
Truputį sulėtėjo. Mokykloje tuščia, dirba tik ūkio dalis, kuri daro remontus, mokiniai ir mokytojai dirba nuotoliniu būdu. Labai džiugina mokinių atsakingumas. Manėme, jie galvos: „Manęs nemato, tai darysiu ką noriu.“ Ne, to nėra, atsakingai mokosi ir tikrai stengiasi. Visas konservatorijos kolektyvas atsakingai žiūri į šią situaciją.

Koks Jūsų gyvenimo motto?
Gyvenk ir dirbk taip, kad tau nebūtų dėl to gėda. Daryk žmogui gera. Tai pagrindinės mano gyvenimo nuostatos.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo