Gyvenimo prasmės paieškos atvedė prie A. Maceinos kūrybos

Vasario mėnesį Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo labiausiai savo šalies kultūriniame, moksliniame ir visuomeniniame gyvenime nusipelniusius asmenis. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžiumi apdovanota prozininkė, eseistė, vertėja, aktyvi iškilaus Prienų krašto žmogaus filosofo Antano Maceinos kūrybos tyrinėtoja Tatjana Maceinienė.

Pati T. Maceinienė teigia, nemėgstanti pasakoti apie save, nes yra įsitikinusi, kad apie žmogaus gyvenimą byloja tik jo darbai, o kalbėti apie ją – visų pirma, kalbėti apie A. Maceiną, todėl neatsitiktinai šis pokalbis prasideda ir baigiasi klausimu apie vieną reikšmingiausių Lietuvos filosofų.

– Gerbiama Tatjana, kalbėdama apie savo gyvenimą, ne vieną kartą esate sakiusi, jog pažintis su Antanu Maceina Jūsų gyvenime daug ką pakeitė: kuo ji buvo tokia reikšminga?
– Antanas Maceina buvo tas žmogus, kuris pakeitė visą mano gyvenimą… Jis įžiebė manyje norą nuolat ieškoti atsakymų į man rūpimus klausimus ir tarsi nubrėžė tolesnį mano gyvenimo kelią, todėl „susitikimas“ su A. Maceina tapo ne tik pačiu reikšmingiausiu, bet ir lemtingu įvykiu mano gyvenime…
– Ar tiesa, jog su gyvenimą pakeitusiu žmogumi gyvai taip ir nesate susitikusi? Tikriausiai tai daug ką pasako ir apie patį A. Maceiną, kaip apie filosofą.
– A. Maceinos pamatyti gyvai nei man, nei jo vaikams taip ir neteko. Su juo bendravome laiškais ir tas bendravimas buvo labai prasmingas. A. Maceina yra pasakęs, kad laiškai labiausiai atskleidžia žmones. Gaila, jog nebedaug jų tebeturiu… Nepaisant to, nuo to laiko, kai susidomėjau ir pradėjau studijuoti jo kūrinius, jis visada buvo ir yra arti manęs. Tik ne fiziškai, o dvasiškai. Manau, kad tas dvasinis ryšys žmogaus gyvenime yra kur kas įdomesnis ir reikšmingesnis nei kraujo ryšys.
– Jaunystėje buvote teatro režisierė, tačiau viename interviu esate minėjusi, jog šalia A. Maceinos kūrybos teatras Jums pasirodė per daug paviršutiniškas: kokiomis aplinkybėmis į sąmonę pasibeldė tokios mintys?
– Dabar labai sunku peržvelgti visą gyvenimą, bet pamenu, kad tai įvyko maždaug 1976–1978 metais, kai vis dar dėsčiau režisūrą tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje. Pajutau, kad manyje vyksta kažkoks lūžis. Man pasirodė, kad teatras ne toks reikšmingas: jis negali atskleisti gyvenimo reiškinių, žmogaus gyvenimo esmės. Tuomet ir iškilo klausimai: kas yra žmogus, kokia jo paskirtis šiame pasaulyje?.. Atsakymų pradėjau ieškoti filosofinėje literatūroje, bet tie didieji filosofai, pvz., G.Hegelis, kažkodėl taip ir liko toli nuo manęs. Arčiau širdies tuomet man buvo Fiodoras Dostojevskis ir jo legenda apie didįjį inkvizitorių. Ir štai, tada sužinojau, kad mano uošvis A. Maceina, vienas iš reikšmingiausių (o gal ir pats reikšmingiausias) lietuvių filosofų interpretavo tą legendą. Pasidarė įdomu… Juolab kad ir jis pats viename iš laiškų užsiminė, kad jam būtų įdomu, kaip aš vertinu jo interpretaciją. Tada apėmė gėdos jausmas, kad nesidomiu kūryba žmogaus, kuris yra „šalia“ manęs.
– Gerbiama Tatjana, su teatru praleidote 10 metų, esate pastačiusi ne vieną spektaklį: ar iš tiesų niekada jo nesiilgėjote?
– Tikrai ne. Ilgesio nėra. Nuo to laiko, kai išsiskyriau su teatru, aš jame niekada ir nebuvau. Manęs nedomina gyvenimo paviršius. Aš savo gyvenime ieškau gilesnių dalykų…
– Sakote, jog teatrą metėte, nes nenorėjote „slysti paviršiumi“, bet ar menas ir filosofija nėra glaudžiai susiję?
– Tikrai taip, tačiau jie yra glaudžiai susiję todėl, kad ir menas, ir filosofija priklauso kultūrai, nes kultūra yra visuma, apjungianti daugybę sričių. Tik mes galvojame, kad kultūra yra menas. Nieko panašaus. Menas įeina į kultūros visumą, kaip įeina ir politika, net ir ūkis. Viskas, kas yra aplink mus, yra kultūra.
– Filosofas A. Maceina yra pasakęs: „Buvojame taip, kaip filosofuojame“, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kalbėdami apie kultūrą, dažnai kalbame apie dailę, architektūrą, poeziją, tačiau retai apie filosofiją: Jūsų nuomone, ką tai pasako apie šių dienų visuomenę?
– Mūsų visuomenė tampa paviršutiniška. Atrodo, kad žmonės neturi jokių idealų, naujų idėjų, mus domina ne tai, kas iš tiesų turėtų dominti žmogų: kas yra žmogus, kokia gyvenimo prasmė ir t.t. Esminiai klausimai šiuolaikinio žmogaus nedomina… Užtenka pažiūrėti televiziją, kurioje žmogaus sąmonė formuojama vartojimui. Jis tampa vartotoju ar net preke.
Žmogaus buvojimas pasaulyje formuoja jo gyvenimo filosofiją, nes kiekvienas filosofuoja taip, kaip jis buvoja. Filosofuoja kiekvienas žmogus, tačiau, kaip jis tai daro, priklauso nuo jo siekių, norų, veiklos, troškimų. Vartotojiška filosofija sklinda po pasaulį. Gyvenimas yra mąstymas, o šiais laikais žmonės mąstyti nemoka, jiems lengviau galvoti. Tai nėra tapatūs dalykai. Mąstyti reikia mokėti, nes mąstymas – individuali, intelektualinė veikla, o galvojimas yra paviršutiniškas dalykas, priklausantis komunikacijos sričiai.
– O ką Jūsų pačios gyvenime reiškia filosofija?
– Tai mano gyvenimo būdas, o tiksliau – būsena, nes visuomet ką nors mąstau, tačiau tai jokiu būdu nėra darbas.
– Gerbiama Tatjana, anksčiau dažnai apsilankydavote Prienuose: koks ryšys jus sieja su šiuo miesteliu? Ar čia atveda A. Maceinos dvasia?
– Galima sakyti, kad taip. Filosofas Antanas Maceina gimė Prienų rajone, vėliau gyveno Prienuose. Čia gyveno ir jo tikras brolis Juozas Maceina bei sesuo Marcelė Maceinaitė.
Taigi Prienai – tai Maceinos miestas, todėl savo dvasia jis artimas ir man. Ir čia gyvenantys žmonės man artimi, nes atrodo, kad jie daug nuoširdesni, atviresni, ne taip susvetimėję, kaip Vilniuje. Kažkada buvo kilę minčių, jog galėčiau iškeisti Vilnių į Prienus ir čia apsigyventi, nes Prienuose yra viskas, ko man reikia.
– Nors su A. Maceina susitikti gyvai taip ir neteko, bendraudami laiškais užmezgėte išties glaudų ryšį, apie jo kūrybą ir gyvenimą esate išvertusi ir pati parašiusi ne vieną knygą, kokią pamoką išmokote iš šio filosofo?
– Jis ne tik pakeitė gyvenimą, bet ir padėjo jį suprasti, išmokė mąstyti, nesustingti patogiai kėdėje, o visą laiką ieškoti atsakymų ir gyvenimo prasmės. Vargu, ar žmogus gali sakyti, kad viską gyvenime atrado. Gyvenimas tam pernelyg sudėtingas ir trumpas. Manau, jei žmogus gyventų ir ilgiau, jis vis tiek nerastų visų atsakymų į jam rūpimus klausimus.
A. Maceina buvo religinis filosofas ir jo gyvenimas buvo glaudžiai susietas su Dievu. Kalbėti apie Maceiną, reiškia kalbėti apie Dievą, kuris buvo jo gyvenimo bei filosofijos pagrindas ir centras. Bendravimas su juo sustiprino ir mano apsisprendimą Dievo atžvilgiu. Padarė jį sąmoningą ir tvirtą…
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė