„Gyvenime yra svarbiau duoti, o ne imti“

Žmonės, stebėdami per televiziją liūdnas istorijas apie vaikus, patenkančius į vaikų namus, netgi ašarą nubraukia. Jautresni pinigėlių nepagaili ir perveda į sąskaitą, taip nuramindami save, kad prisidėjo ir padėjo be tėvų likusiems mažyliams. Pasirodo, kad pats geriausias sprendimas yra imtis globos ir suteikti tokiems vaikams galimybę pamatyti tikrą šeimos gyvenimą. Taip pasielgė ir Širvintų mieste gyvenanti Bankauskų šeima leisdama šeimoje apsigyventi dviem berniukams. Donata Bankauskienė tapo globėja. Nuoširdi, maloni, jautrumu ir gerumu spinduliuojanti jauna moteris maloniai sutiko pasidalyti savo kasdieniais rūpesčiais.

Stengiasi padėti tiems, kam pagalbos labiausiai reikia

Donatos ir Sigito Bankauskų vaikai jau užauginti: sūnui - 22, dukrai - 17 metų. Pasidomėjus, iš kur šeimoje atsirado daugiau vaikų, Donata Bankauskienė buvo atvira. Nieko neslėpdama moteris geranoriškai paaiškino, kaip kilo mintis padėti dviem berniukams. Pasirodo, jie yra Bankauskų krikštasūniai.

- Dievo akivaizdoje, krikštydami vaikus, prisiekėme juos globoti, - sakė Donata. - Taip nutiko, kad augti savo šeimoje jie negalėjo, todėl atėjo į mūsų šeimą. Duoto pažado laikomės. Aš pati augau apsupta meilės, turiu nuostabius tėvus, krikštatėvius, daug dėdžių ir tetų, todėl stengiuosi tuo pačiu atsilyginti ir mūsų šeimoje augantiems vaikams. Labai apsidžiaugiau, kai sūnus su dukra pritarė tokiam sprendimui priimti į savo šeimą du vaikus ir pirmieji pasakė „Ne“ vaikų globos namams.

Kai paklausiau Donatos, ar čia tokia jos gyvenimo misija, pašnekovė dar kartą pasitikslino:

- Misija? Nežinau! Kai prieš 23 metus pakliuvau į didžiulę avariją, į mano artimųjų sielvartą ir mano skausmą atsiliepė labai daug geranoriškai nusiteikusių širvintiškių. Jie tikrai negalvojo apie jokią misiją, o tiesiog neliko abejingi mano nelaimei ir davė savo kraujo. Geri žmonės negalėjo kitaip pasielgti, jie tiesiog pagelbėjo man atiduodami dalelę savęs. Taip ir aš dabar - stengiuosi atiduoti save tiems, kam mano pagalbos labiausiai reikia. Taip mane auklėjo tėvai, tokias vertybes formavo, taip ir aš elgiuosi su kitais. Tiesiog kitaip nemoku.

Visai neseniai Donata ėmėsi globoti ir mergaitę. Kaip pati globėja sako, negalėjo atsisakyti pamačiusi mažą, linksmą ir nuostabią mergytę.

- Atsitiko taip, kad į mūsų šeimą atkeliavo ir maža mergytė, nes mirė jos globėja ir mergytei reikėjo naujų namų, - naujais rūpesčiais dalijosi pašnekovė. - Kadangi mažylė iš seniūnijos, kurios seniūnas yra mano vyras, tai net nebuvo abejonių, kur ji dėsis. Taip mūsų šeimoje atsirado dar viena globotinė. Ji tokia maža, tokia guvi ir tokia išmintinga, kad „koncertų“, būdingų tokio amžiaus vaikams, nerengia, yra miela ir mylima.

Su vyru žengia koja kojon

Pasirodo, kad, globojant vaikus, neužtenka vien pasikliauti širdimi, reikia kursuose pasimokyti, kaip su vaikais bendrauti.

- Lankėme psichologinius užsiėmimus, - pasakojo Donata, - ten buvo gausu vaizdinės medžiagos, praktinių užsiėmimų, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Šias žinias mums perteikė puikios lektorės Laura ir Daina. Laikėme testus ir gavome specialius pažymėjimus. Šiuose mokymuose svarsčiau, kaip gerai būtų buvę tokį žinių bagažą turėti auginant savo vaikus.

Sakoma, kad mama svarbiausia vaiko gyvenime, tačiau šeimoje didelį vaidmenį atlieka ir tėtis. Pašnekovė papasakojo, kaip jiems abiem su vyru sekasi eiti koja kojon.

- Žaviuosi savo vyru Sigitu ir jo mokėjimu elgtis su globojamais vaikais, - džiaugėsi Donata. - Su naujomis pareigomis jis puikiai susitvarko, pamačiau savo vyrą visai kitokį - atidų, kantrų, supratingą globojamiems vaikams.

Siūlo problemą spręsti savo asmeniniu pavyzdžiu

Būnant su vaikais 24 valandas per parą, akivaizdu, jog gali pritrūkti laiko sau. Juk mamos su vienu vaiku kartais skundžiasi, kad nė minutei neatsisėda, o čia visas būrys vaikų. Išgirdusi klausimą apie laiką sau, Donata net nusistebėjo:

- Spėti galima viską. Paradoksas, bet, turėdama mažiau laiko, padarau daugiau. Pradėjau anksčiau keltis. Atsiradus šeimoje mažai globotinei, atsisakiau maudynių upėje bei ilgalaikių pasivaikščiojimų. Esu įpratusi prie darbo namuose, nes daug metų slaugiau močiutę ir senelį. Gyvenime yra svarbiau duoti, o ne imti.

Pasidomėjus, kaip užsimezga tarpusavio ryšys ir draugystė su globotiniais, Donata sakė, jog dažniausiai užplūsta teigiamos emocijos. Su šeimoje atsiradusiais vaikais ji pažįstama nuo pat jų gimimo, matė, kaip jie augo, todėl problemų nekyla. Pašnekovė dėkinga globojamų berniukų mokytojams už supratingumą ir pagalbą, džiaugiasi seneliais, kurie savo anūkų nepamiršta, pažymėjo, jog globotinės mergytės tėtis irgi savo dukrą lanko.

Daugelį gąsdina trumpalaikė globa. Baisu prisirišti, nes žinai, kad vis tiek reikės atiduoti. Donata tikisi, kad globojami vaikai kada nors grįš į savo šeimas. Vaikų globėja įsitikinusi, kad Širvintų rajono vaikai turi augti savo rajone, blaškyti vaikus po svetimus kraštus, po vaikų namus nėra gerai. Pašnekovė patvirtino, kad, esant reikalui, į savo šeimą priimtų ir daugiau vaikučių. Pagirtina, kai seniūnas Sigitas Bankauskas gražiu pavyzdžiu sprendžia savo seniūnijos problemas ir į savo šeimą priima namų šilumos stokojančius vaikus.

- Norėčiau, kad kiekviena seniūnija turėtų tokį seniūną, kuris, bėdai ištikus, savo namuose priglaustų vaikus, - atsisveikindama sakė Donata Bankauskienė. - Visi gaili, visi šneka, visi patarimus žarsto, bet sprendimus priimti delsia. Mes šią problemą spręsti pradėjome nuo savęs, gal ir kiti mūsų pavyzdžiu paseks.

Romas Zibalas

Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Nuotraukos iš Donatos Bankauskienės asmeninio albumo