Gyvenime išbandžiusių ne vieną veiklą moterų kelias pasuko į Leliūnus

Kas nežino Leliūnuose esančio Vytauto Valiušio keramikos muziejaus? Tikriausiai net tolimiausiame šalies kampelyje žmonės atsakytų, kad šiame miestelyje įsikūrusi tikra puodų, puodynių ir kitokių grožybių karalystė, kurią valdo puodžius Vytautas Valiušis, kuris kiekvieną lankytoją pasitinka su šypsena ir šmaikščiu humoru. Tačiau vienam V. Valiušiui nuveikti visus darbus: priimti lankytojus, rengti edukacijas ir pan. – darosi per sunku. Šiais metais gražią sukaktį minėsiantis muziejaus šeimininkas jau turi pastiprinimą – neseniai čia dirbti pradėjo Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Vytauto Valiušio keramikos muziejaus ir meno centro darbuotojos Skaistė Diškevičienė ir Jolita Bučelienė, kurios į savo naują veiklą žiūri su dideliu optimizmu ir meile.

Gal galite trumpai prisistatyti?

S. Diškevičienė. 23 metus dirbau tikybos mokytoja įvairiose Utenos mokyklose, tačiau daugiausia mokytojavau „Saulės“ gimnazijoje. Nusprendžiau keisti darbą, nes paprasčiausiai pervargau lakstydama per tris ugdymo įstaigas. Įsidarbinau banke – čia klientus aptarnaudavau telefonu. Tai tęsėsi kiek daugiau nei ketverius metus. Bendravimo netrūko, tačiau labai vargino kasdienis klientų problemų sprendimas. Mano darbotvarkė buvo labai intensyvi. Klientai kartais mano, kad banko darbuotojai nieko neveikia, tik kavą geria. Bet tai netiesa – nuolat skambindavo žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, tad tekdavo kalbėtis ir rusiškai. Kartą man į galvą šovė mintis, jog reikia kažką gyvenime keisti. Pirmiausia norėjosi intensyvų darbą keisti į ramesnį. Iš pradžių mąsčiau apie ramų, kūrybišką bei savarankišką darbą. Tačiau po ranka pasipainiojo skelbimas, kuriame buvo ieškomas keramikos muziejaus darbuotojas. Išvardyti punktai man patiko – norėjosi išbandyti viską. Iškart nusiunčiau gyvenimo aprašymą. Kadangi šiame muziejuje esu viešėjusi, nekilo abejonių – noriu čia dirbti. Man patiko, kad reikia dirbti su žmonėmis, bendrauti su jais kūrybiškai. Gruodžio 20 dieną užbaigusi visus darbus, jau antrą šių metų dieną atsidūriau Leliūnuose.

J. Bučelienė. Mano kelias į Leliūnus buvo toks: esu puikios mokytojos Skaistės (S. Diškevičienės – aut. past.) mokinė. Mokiausi mokykloje, kurioje dirbo Skaistė. Gal todėl vėliau ir aš pasirinkau tikybos mokytojo profesiją. Dirbau ne vienoje mokykloje, o paskui taip pasisuko gyvenimas, kad teko auginti vaikučius ir išeiti dirbti į Vyžuonų seniūniją (J. Bučelienė dirbo Vyžuonų seniūnijos seniūne – aut. past.). Palikusi šias pareigas per metus pabaigiau gido kursus, pasimatavau gido profesiją – šis laikotarpis buvo savotiškas savęs ieškojimo metas. Kartą su drauge atvykau į Vytauto Valiušio keramikos muziejų pasigaminti kalėdinių dekoracijų. V. Valiušis sušoko tokį viliotinį, kad pasilikau dirbti (juokėsi). Tiesa, ilgokai svarsčiau, ar aš noriu čia dirbti, tačiau aptarus sąlygas su V. Valiušiu, man viskas tiko.
Važinėjame į darbą ne kasdien – kartais dirbame iš namų. Daugelis mano, jog muziejuje reikia vien tik vedžioti lankytojus. Tikrai ne. Tenka ruoštis edukacijoms: daug popierinio darbo, mokymosi. 

Leliūnai – ne tik keramikos sostinė, bet ir aukštos kultūros meka, kur vyksta daugybė renginių, parodų. Čia atvyksta profesionalūs menininkai iš visos šalies – juos priima pats puodžių karalius V. Valiušis. Kaip manote, ar Jūsų turima darbo patirtis bus naudinga dirbant šiame muziejuje ir meno centre?

S. Diškevičienė. Mano pomėgis megzti galbūt nėra tiesiogiai susijęs su kultūra ar kultūriniu gyvenimu. Tačiau dirbant mokykloje tekdavo būti ir režisiere, renginių organizatore. Ankstesnis domėjimasis kultūra ir tradiciniais amatais, mano manymu, tikrai bus naudingas. Mano senelio sesuo buvo garsi Juodupės (Rokiškio r. – aut. past.) audėja, o senelis buvo kalvis ir yra pagaminęs unikalius bažnyčios durų vyrius. Galbūt mus sieja ne tik kraujo ryšys, bet ir noras kažką originalaus sukurti. Jeigu mezgu, niekada nekopijuoju, mano mezginiai išsiskiria subtilumu. Aš netgi mokykloje megzdavau per pamokas. Ir man leisdavo mokytojai! Esu lankiusis ir etnokultūrinėje stovykloje, kurioje visą savaitę gyvenome amatais, liaudies dainomis. Visa tai padarė labai didelę įtaką mano asmenybei, lygiai taip pat, kaip ir domėjimasis istorija. Mylėdama žmones ir meną šiandien esu šiame muziejuje. Tai darbas pagal mano dūšią. 
Prisipažinsiu, kad anksčiau stokodama laiko mažiau lankydavausi kultūriniuose renginiuose. O dabar, manau, teks atsigriebti už tuos praleistus metus. 

J. Bučelienė. O aš dabar gausiu pinigus už tai, ką anksčiau darydavau seniūnijoje nemokamai (juokėsi). Juk įvairiausi renginiai ir visi organizaciniai reikalai buvo numesti seniūnijai. Nors mes turėdavome juose tik dalyvauti, būdavo kitaip – privalėdavome juos ir rengti. Nuo vaikystės buvau aktyvi kultūriniame gyvenime: vaidindavau, lankiau keramikos būrelį, mokiausi dailės mokykloje. Nieko nėra svetima. 

S. Diškevičienė. Papildydama kolegę, noriu pasakyti, kad muziejuje jaučiuosi lyg namie. Nors retkarčiais atrodo, kad daug ko dar nežinau. Tas jausmas labai geras: nejaučiu įtampos ir niekas negąsdina. 

Jūsų pareigos skiriasi, tai veikiausiai skiriasi ir Jūsų darbo pobūdis? Kokia veikla užsiimate?

S. Diškevičienė. Meno centre turėsiu pirmąją edukaciją (vyko vasario 6 d.– aut. past.), susijusią su tvarumu – siūlų likučių panaudojimu. Taip pat esu numačiusi edukacijas su keramika, augalais... Dirbdama mokykloje visąlaik labai kruopščiai ruošdavausi pamokoms, kurios būdavo kūrybiškos ir įdomios, panaudodavau visą savo kūrybinį potencialą. Muziejuje darysiu lygiai taip pat – edukacijos turi būti ne tik informatyvios, bet ir įdomios, naudingos. Manau, kad galėsiu save realizuoti šioje erdvėje. 
Pamažu pildosi mūsų veiklos kalendorius: vasarį sulauksime ekskursijų, atvyks delegacijos. Vienas iš mano darbo tikslų – išmokti skaitmeninti meno vertybes. 

J. Bučelienė. Mano darbas pobūdis – dirbti taip, kad čia netrūktų renginių, kad muziejus būtų lankoma vieta. Šiais metais numatyta konkursinė paroda „Unikalus indas“, stovykla vaikams ir daugelis kitų. Vasarą netrūks renginių, susijusių su Leliūnų bažnyčios 120 metų sukaktimi, taip pat bus kuriama ir roko opera. Tikimės, kad ir mes tapsime šių numatomų švenčių dalimi. 

Kokių idėjų atnešėte ateidamos dirbti į muziejų?

J. Bučelienė. Aš nemanau, kad reikia staigių permainų. Tai žmones labiau gąsdina. Muziejuje V. Valiušis yra nepakeičiamas: štai skambina klientai, norintys užsisakyti edukacijas ar aplankyti muziejų, ir pageidauja matyti patį Vytautą. Aš esu įsitikinusi, kad neretai žmonės atvyksta ne vien į puodynes pasižiūrėti, bet ir Valiušį pamatyti, pajusti jo charizmą.
Man sykį gyventojai Vyžuonose pasiūlė kurti muziejų. „Gal ir Vyžuonose reikia muziejaus? Leliūnai juk turi“, – tąkart nuskambėjo pasiūlymas. O aš atsakiau: „O jūs turite Valiušį? Ne. Tad apie kokį muziejaus steigimą galima kalbėti.“
Roma ne per parą pasistatė. Tą patį galiu pasakyti ir apie renginius čia, Leliūnuose. Turime įvairiausių planų muziejaus jubiliejui (šiais metais Vytauto Valiušio keramikos muziejus švęs 25 metų sukaktį – aut. past.) paminėti, galbūt pavyks ir renginys, skirtas pasiekti rekordui – pavyzdžiui, kviesime lipdyti molio juostą, kuri nusidriektų per visą miestelį. 
Taip pat norisi ir daugiau paslaugų Leliūnuose, tokių kaip turistų apgyvendinimas miestelyje. Norėtųsi, kad ateityje Vytauto Valiušio keramikos muziejus taptų lėtojo turizmo pavyzdžiu: čia atvykę žmonės galėtų aplankyti muziejų ir kitas lankytinas, vietas, būti apgyvendinti ir pamaitinti. 

S. Diškevičienė. Svarbu išsaugoti tradicinius renginius, o po metų jau galima svarstyti, ką reikia tobulinti. Tam juk reikia laiko.