Gyvenimas prie srauniosios Strėvos

Istorikai ir urbanistai neabejoja, kad pro miestus ar miestelius tekančios upės turėjo ir turi labai daug įtakos pastarųjų vystymuisi ir žmonių gyvenimui. Svarbiausia upė Elektrėnų savivaldybėje yra Strėva, kuri vingiuoja ir per Tra­kų bei Kaišiadorių rajonus bei yra davusi vardus dešimčiai kaimų ir ežerų. Kalbininkai neabejoja, kad vandenų – ežerų ar upių – pavadinimai atsirado daug anksčiau negu gyvenviečių prie jų.

Strėva – srauni upė

Kaip kilo Strėvos upės pavadinimas? Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne, kurį sudarė kalbininkas prof. Aleksandras Vanagas (1934-1995) teigiama, kad Strėvos upės pavadinimas kilo iš lietuvių kalbos žodžio strėvus-i, strevus-i, stravus-i, reiškiančio sraunus, srauni. Siūloma šį upės pavadinimą palyginti su senovės indų kalbos žodžiais sravati, sravate, kurie reiškia teka, plūsta (J. Otrebski, 1963 d, p 27). O Dabartinio lietuvių kalbos žodyno XII tome pateikiama ir kalbos pavyzdžių: „Priėjo strėvią upę – nėr per kur pereitie“, „An tos upelės, ant tos strėviosios, grįstas mūro tiltelis“, „Šyvi žirgeliai, kol negeriat strėviosios upelės” ir t.t.
Šiandien Elektrėnų krašto žmonių žodyne žodžių strėvus, strevus, stravus jau nebėra, neliko jo ir dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne, tad daug kam nė neaišku, ką Strėvos upės pavadinimas byloja.

Gyvenvietės prie upės
Strėva, dešinysis Nemuno intakas, prasideda Mackantiškių kaime, 5 km į rytus nuo Aukštadvario. Pačiame aukštupyje teka į rytus, prateka ežerų virtinę: Šamuką, Drabužį, Spindžiuką, Spindžių, toliau pasuka į šiaurę ir prateka dar kelis ežerus: Stanką, Gilūšį, Ėglį, Strėvį, Strėvaitį, kiek toliau – Nestrėvaitį arba Nestrėvantį. Toliau Strėva prateka Elektrėnų marias ir aplinkinius tvenkinius ir teka vakarų kryptimi. Strėva įteka į Kauno marias ties Lašinių kaimu.
Strėva turi nemažai intakų. Upės dešinieji intakai – Luknia, Beržuolė, Dubreika, Dumblė, Kalpė, Žiežmarė, kairieji – Dabinta, Vuolasta, Spengla, Kiementa, Kertus, Limšius.
Strėvos vagos plotis iki Elektrė­nų tvenkinio – 1,5–12 m, žemiau jo – 15–20 m. Vidutinis upės vagos nuolydis – 137 cm/km, o vidutinis srovės greitis – 0,1-0,3 m/s. Žemupyje vidutinis srovės greitis didesnis – 0,7-1,0 m/s.
Strėva patvenkta keliose vietose. Prie jos yra Bagdononių HE tvenkinys (60,5 km nuo žiočių, 95,5 ha), Elektrėnų marios (45,5 km nuo žiočių, 1240 ha), Pastrėvio HE tvenkinys (27,1 km nuo žiočių, 18 ha), Būblių tvenkinys. Ties Semeliškėmis veikė ir vandens matavimo stotis.
Didesnės gyvenvietės prie Strė­vos: Strėvininkai, Strėva, Bagdo­­no­nys (Trakų r.), Semeliškės, Pa­strėvys, Elektrėnai, Naujosios Kie­taviškės (Elektrėnų sav.), Kudonys, Liutonys, Bačkonys, Mūro Strėvininkai, Žiežmariai, Mediniai Strėvininkai, Bijautonys (Kaišiadorių r.).

Davė daug pavadinimų
Prie Strėvos stūkso keletas­ piliakalnių: Strėvos, Mūro Strė­vininkų, Bagdononių, Lašinių, Bijautonių, kas byloja, kad ten jau labai seniai buvo žmonių gyvenama, supilti gynybiniai pylimai, dažname galbūt ir pilis dunksojo. Beje, dauguma mūsų šalies piliakalnių ir bazuo­jasi prie upių, kas rodo upių svarbą mūsų protėviams.

Kaip manome, Strėvos upė davė daug pavadinimų, kas taip pat rodo šios upės svarbą šių apylinkių žmo­nių gyvenime. Elektrėnų savivaldy­bė­je – keli tokie pavadinimai: Nestrėvai­čio (taip jis vadinamas žmonių), o savivaldybės dokumentuose kaž­kodėl įrašytas kaip Nestrėvančio ežeras prie pat Semeliškių miestelio, užimantis 49,5 ha plotą, ir Pastrėvio kaimas, kuriame gyvena apie 260 gyventojų, įsikūręs apie 5 kilometrus nuo Semeliškių, Elektrėnų ma­rių pietinėje pakrantėje.
Tikėtina, kad šiandien su šios upės vardu susijusiose gyvenvietėse tiek Trakų ar Kaišiadorių rajonuo­se, tiek Elektrėnų savivaldybėje gyvenančiųjų žmonių senelės ir prosenelės bei šių senelės ir pro­senelės iki tūkstančio kartų prie Strėvos ateidavo skalbti, daug pro­senelių nors retsykiais čia išsiruošdavo pažvejoti, o būdami vaikai jie čia atlėkdavo pavėžiauti ir maudytis, piemenys čia atgindavo gyvulius atsigerti – upė protėvių gyvenime turėjo būti svarbesnė negu mums šiandien…
Beje, Semeliškėse ir Pastrėvyje yra Strėvos gatvės, Semeliškėse yra ir Užupio, Nestrėvaičio gatvės.

Strėvos pilis
XIV a. Nemuno vidurupis tarp Kauno ir Gardino tapo gynybine linija, saugojusia Trakus ir Vilnių nuo kryžiuočių antpuolių. Tarp Kauno ir Gardino pilių stovėjo medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Strėvos pilys. Be Gardino, anksčiausiai iš šių pilių į istorijos šaltinius pateko Strėvos pilis, kuri, archeologo Gintauto Zabielos ir istoriko Tomo Baranausko duomenimis, stovėjo tik už 2 km į šiaurės rytus nuo Vaiguvos, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje. Čia iki šiol stūkso Lašinių piliakalnis su įspūdingu 5,5 m aukščio, 18 m pločio pylimu ir 34×18 m dydžio aikštele. Kiti tyrinėtojai Strėvos pilį nurodo buvus ant Mūro Strėvininkų piliakalnio.
XIV a. viduryje Strėvos pilis buvo vienas iš svarbiausių Trakų kunigaikštystės gynybinių centrų. „1348 metais Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį“, – sakoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė garsiuoju Strėvos mūšiu. Apie šį žygį ir mūšį yra išlikę ir išsamesnių pasakojimų, tik kitur nepaminėta Strėvos pilis.
1348 m. vasario 2 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenės susitiko prie Strėvos upės. Ordino kariuomenė (vienais duomenimis – apie 800 karių; kitais – net 40 000), vadovaujama didžiojo maršalo Siegfriedo von Dahnenfeldo ir Ordino didžiojo komtūro Winricho von Kniprode‘s, 1348 m. sausio 24 d. įsiveržė į Aukš­taitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus puolė Lietuvos kariuomenė, manoma, vadovaujama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo brolio Narimanto. Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą; daug lietuvių, tarp jų ir Narimantas, žuvo.

Svarbus mūšis
Ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis Stėvos mūšį aprašė kaip didelę riterių pergalę. Pasak jo, buvo nukauti ar nuskendo apie 18 000 lietuvių, o kryžiuočių nuostoliai tebuvę 8 riteriai ir 60 kitų karių. Tik dėl vadovybės pasikeitimo bei buboninio maro pandemijos kry­žiuo­čiai neišnaudojo šios pergalės.
Kai kuriems istorikams nepa­si­tikėjimą kėlė žinia apie daugelį lie­tuvių karių, nuskendusių įlūžus le­dui palyginti nedidelėje Strėvos upėje. Pasak istoriko T. Baranausko,­ tai paaiškina mūšio vieta ties Strėvos ir Nemuno santaka, kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ir ant Nemu­no ledo.
Daroma išvada, kad mūšio mas­tas ir žuvusiųjų skaičius vokiečių kro­nininkų buvo gerokai perdėtas. Jeigu pergalė būtų buvusi tokia didelė, Ordinas galėjo užpulti Trakus ar Vilnių ir ko nors iš Lietuvos kunigaikščių pareikalauti. Bet Ordinas atsitraukė, neminimas ir mūšio grobis. Šie faktai rodo, jog 1348 m. žygis ir mūšis ties Strėva Europoje buvo išgarsintas labiau reprezentaciniais sumetimais.
Lietuvai mūšio pasekmės visgi buvo skaudžios: susvyravo jos įtaka Rusios žemėse (Pskove, Naugarde ir Smolenske), 1348 m. kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją, pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį.
Strėvos piliai buvo lemta stovėti dar beveik 20 metų. 1368 m. rugsėjį Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kryžiuočiai ją apgulė, užėmė ir sudegino. Po to Strėvos pilis nebebuvo atstatyta.
Taip apie šį mūšį pasakoja­ internetinė Kaišiadorių muziejaus enciklopedija ir populiarioji Vikipedija. 2009 m. prie Maisiejūnų piliakalnio pastatytas skulptoriaus doc. Alfonso Vauros paminklas Strėvos mūšiui atminti.

Suteikė heraldikos ženklų
Strėvos vingiai ar vandens tėkmė atsispindi ir prie upės įsikūrusių miestelių herbuose. Semeliškių herbo skydas nuskeltas iš kairės lėkštos S raidės vingiu, simbolizuojančiu pirmąją miestelio pavadinimo raidę ir upės Strėvos vingį. Žaliame priekiniame herbo lauke auksinis varpas, ryšio tarp dangaus ir žemės bei simbolis. Jis simbolizuo-ja ir Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje kabantį, į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašytą varpą, kuris yra seniausiasis iš saugomų šalies bažnyčiose. Sidabrinė skydo dalis papuošta gotikiniu ornamentu, nes ir varpas nulietas dar gotikos epochoje, 1422 m.
Pastrėvio herbe pavaizduo­tas vandens malūno ratas, kuris simbolizuoja nuo seno Pastrėvyje buvusį malūną, elektros energijos gamybą, seniūnijoje esančius vandens telkinius.
Elektrėnų herbe mėly­name sky­do lauke pavaizduoti trys auksiniai kairieji kaspinėliai su lūžiu centre, imituojantys žaibus. Abipus juostelių dvi auksinės aštuonkampės žvaigždės plonais juodais apvadė­liais. Mėlynas lauko skydas, be abejo, ­simbolizuoja vandenį, Elekrėnų marias, užtvenktos Strėvos vandenis, o žaibai, kurie buvo laikomi dievų įrankiu – elektrinę ir elektros energiją. Dvi aštuonkampės žvaigždės simbolizuoja kaimus, buvusius miesto vietoje (apatinė žvaigždė), ir dabarti­nį miestą (viršutinė žvaigždė).

Svarba Semeliškėms
Kokį pėdsaką sraunioji upė Strėva paliko seniausiam prie jo įsikūrusiam Elektrėnų savivaldybės miesteliui, Semeliškėms, kurio dauguma gyvenamųjų namų nuo seno išsidėstę dešiniajame upės krante, o bažnyčia, ambulatorija, kultūros namai ir kapinės buvo jau kairiajame? Tik sovietiniais metais kairiajame Strėvos upės krante pastatyta dau­giau gyvenamųjų namų, bet gyven­to­jų dauguma koncentruojasi deši­niajame upės krante.

Architektas, urbanistikos istorikas hab. dr. Algimantas Miškinis (1929 – 2015) , daug rašęs apie įvairių šalies miestų ir miestelių urbanistinę istoriją, parengęs straipsnį apie Semeliškes amžių tėkmėje, kuris buvo publikuotas semeliškiečio dr. Prano Arlausko sudarytoje knygoje „Semeliškės – valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“, pastebėjo, kad jau 1690 m. Semeliškių seniūnijoje buvo malūnas, kas neabejotinai miestelio gyveni­mui teikė papildomo gyvybingumo.
Vyriausieji miestelio gyventojai su pasididžiavimu pasakoja, kad jau maždaug prieš 100 metų, vadinamaisiais tarpukario metais, ne­mažai Semeliškių miestelio gyventojų turėjo elektrą. Ji buvo įvesta ir teis­mui, valsčiui ir kitoms įstaigoms. Mažytės lemputės apšviesdavo ir pagrindinę gatvę.
Elektra buvo tiekiama iki 12 val. nakties, dažnai su pertrūkiais, bet tai buvo didelis pažangos ir gerovės ženklas. Tai, kad Semeliškių miestelio gyventojus elektra pasiekė anks­čiau negu nemažai kitų didesnių šalies miestų ir miestelių, lėmė ne kas kita, o būtent Strėvos upė, tiksliau, prie jos pastatytas ir Strėvos vandenis užtvenkęs malūnas.
1914 m Vokietijos kariuomenės generalinio štabo duomenimis, Se­meliškėse buvo vandens malūnas ir du „blogi“ tiltai per Strėvą – 15 ir 10 m ilgio. Tiek jų buvo ir šimtmečio pabaigoje – beje, tada daug didesnę reikšmę turėjo ir per Strėvą pastatyti keli tilteliai, kuriais vaikščiodavo žmonės į ambulatoriją ar bažnyčią, pas kitoje upės pusėje gyvenančius bičiulius ar giminaičius… Jau 60-mečiai semeliškiečiai prisimena, kaip statyti tiltas per upę Vievio-Aukštadvario kelyje netoli autobusų stotelės ir prie buvusios pieninės – tai vyko jų akyse. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės „pamiršo“ tiltus per upę. Teliko vienas, vedantis į bažnyčią, buvusią ­ambulatoriją ir kultūros centrą, bet juo eiti jau pavojinga.

Išskirtiniai vaizdai
Vingiuoti Strėvos krantai labai vaizdingi, jos kaip sraunios upės įvaizdį liudija ir statūs krantai že­mupyje. Prie upės įteisinta ne viena saugoma teritorija: Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinis ir Strėvos ištakų hidrografinio draustinis priklauso Aukš­tadvario regioniniam parkui, o Strėvos kraštovaizdžio draustinis, apimantis upės žemupio slėnį su Lašinių, Maisiejūnų I ir II piliakalniais, yra Rumšiškių seniūnijoje ir priklauso Kauno marių regioniniam­ parkui.
Šviesaus atminimo Adolfas Valatkevičius, ilgametis Aukštadvario regioninio parko specialistas, neetatinis kelių leidinių korespondentas, užaugęs prie Strėvos upės, Semeliškėse, labai vaizdžiai spaudoje aprašė Aukštadvario regioninio parko draustinius, rezervatus.

Daiva Červokienė

Autorės nuotr.