Gyvenimą be medikamentų gargždiškė aprašė knygose

Nuo mažens nuolat sirguliavusi, be cheminių vaistų, medikų pagalbos negalėdavusi išsiversti gargždiškė Regina Balsevičienė prieš 28 metus drastiškai pakeitė savo gyvenimo būdą ir atsisakė medikamentų. Apie drąsių pokyčių rezultatus ji papasakojo savo knygose „Gyvenu be vaistų“ ir „Dievo vaistas“. Netrukus knygynuose pasirodys trečioji – „Išsigelbėjimas“.

Padėti sau

„Nieko jose nesumelavau ir nepagražinau – atvirai aprašiau save kaip gyvenimo be vaistų, medikų pagalbos, be vienadienių malonumų, naujų atradimų, laikinų nusivylimų bei klaidų pavyzdį, kad galėčiau skaitytojus apsaugoti nuo galimų klaidų“, – kalbėjo R. Balsevičienė.

Iki 45 metų ji saujomis gėrė cheminius vaistus, gydėsi ligoninėse. Tačiau prieš 28 metus Regina jų atsisakė, pakeitė gyvenimo būdą. „Tai padariau ne vien dėl to, jog nusivyliau medikamentinio gydymo rezultatais, bet ir remdamasi savo, biologės-chemikės, mikrobiologės, specialybių žiniomis. Jos man padėjo suprasti žmogaus biologiją ir patikėti jo galimybėmis“, – šypsodamasi atskleidė gargždiškė.

Nenusivylusi savo apsisprendimu R. Balsevičienė tvirtino, jog sveikata labiausiai (apie 80–90 proc.) priklauso nuo mūsų pačių: kaip per maistą savo kūną aprūpiname energija, gyvaisiais fermentais, vitaminais ir panašiai. Ji ragina keisti įpročius.

„Mes esame taip tobulai sutverti, kad galime be ligų išgyventi iki minimumo sumažinę cheminių vaistų dozes. Privalome padėti savo organizmui ne tik gyvensena, bet ir tikėjimu, teigiamomis mintimis“, – dėstė R. Balsevičienė. Jos nuomone, cheminių vaistų vartojimas, ypač antibiotikų – tai naujų, vis sunkesnių ir nebeįveikiamų ligų atsiradimas. Pasak pašnekovės, tai pradeda pripažinti ne tik mokslas, bet ir medicina. Apie tai ji išdėstė trečiojoje knygoje „Išsigelbėjimas“. „Išdrįsau aprašyti senovinio vaisto (urinoterapijos) galimybes išsigydyti tada, kai nebelieka išeities“, – kalbėjo R. Balsevičienė.

Vaistai iš gamtos

Ji atskleidė, kad nė dienos neišsiverčia be žalumynų – ir visą žiemą. Jų atsargų susikaupia miltelių, šaldytų kubelių forma. „Geriu sultis, jų neapdorojusi karščiu“, – sakė pašnekovė.

Jos vaistinėlėje – tik vaistai iš gamtos. „Liūdnokai“ atrodo 73-ejų metų knygos autorės R. Balsevičienės vaistinėlė: beržų pumpurų, kiaulpienių žiedų bei kotelių trauktinės, dirvinių asiūklių-dilgėlių-kiaulpienių milteliai, pelynų, ajerų, apynių, sukatžolės, pušų spyglių milteliai, kmynai, jūros kopūstai, kiaulpienių šaknų milteliai, naminių vištų kiaušinių lukštų milteliai. Pasigamina ir natūralių medžiagų tepalus.

R. Balsevičienė pasakojo apie intensyvias mankštas dėl osteoporozės bei sąnarių, kaulų-raumenų gydymui ir profilaktiškai lipdama nuo pirmo iki penkto aukšto, bei svarmenų kilnojimą. Po to atsipalaiduoja berželio ar plūgo pozoje. „Ar dar ilgai galėsiu tuo džiaugtis – tik Dievas žino. Noriu patarti tiems, kuriems jau būtinas gydymas – pradėti nuo dviejų ar kelių laiptelių, o jeigu viskas gerai – krūvį didinti“, – dėstė gargždiškė.

Pašnekovė prisipažino mėgstanti lotoso pozoje trumpai medituoti arba skaityti knygą.

Dėl nuolatinio ausų uždegimo gydymo vaikystėje bei itin sudėtingos operacijos ji prarado didelę dalį girdimosios klausos, tačiau muzikinės klausos ir atminties tvirtino nepraradusi iki šiol. „Mano draugai ir knygų skaitytojai tai gali patvirtinti. Neišgalvotus stebuklus su humoru aprašiau „Dievo vaistas“ skyrelyje „Puslapis pamąstymui“, – sakė R. Balsevičienė.