Gyvena Marijampolėje, bet galvijus gano prie legendinio piliakalnio

Ponia Jolita Šimaitienė pasitiko prie savo galvijų bandos, kuri ganosi pievose prie garsiojo Rudaminos piliakalnio, ant kurio pagal vieną iš versijų buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas.

Šimaičių ūkio augintinės tikra šio žodžio prasme tvarko pievas prie legendomis apipinto piliakalnio. „Iš vienos pusės šienaujame, iš kitos ganosi galvijai. Mes noriai ganome ir krūmynus sutvarkome, nes jie kliudo tverti gardus“, – pasakoja ūkininkė pridurdama, kad dažnai išgirsta padėkų už žolės naikinimą aplink istorinę vietą.

Vaizdas, kurį išvydau, išties įspūdingas: ganosi didelė limuzinų ir angusų banda, o pati šeimininkė nardo tarp didžiulių galvijų, vis paglostydama juos – viskas didingo piliakalnio fone. „Jie tikrai nieko nedaro, svetimą išvydę net šalinasi, savą atpažįsta“, – sakė J. Šimaitienė, kviesdama ir mane, bet vis atsargiai pasiteiraudama, ar tikrai nebijau.

Tad apie darbą kaime, Karužuose, gyvenimą beveik už 45 kilometrų mieste, Marijampolėje, tądien kalbėjome neįprastoje draugijoje.

Ūkis – vyro svajonė, jis negali sėdėti nieko neveikdamas

„Ūkis – vyro svajonė“, – tikina Jolita, kuri gyvulininkystei lyg ir pritarusi, mat vyras žadėjęs, kad jai nieko nereikės daryti – nei melžti, nei šienauti. Tačiau gyvenimas parodė, kad viskas šiek tiek kitaip.

Tądien Saulius su reikalais buvo išvykęs, tad kalbėjome su Jolita. Pasirodo, jiedu – veisiejiškiai, pažįstami nuo darželio laikų. Gyveno Veisiejuose, o sugalvoję, kad reikia užsidirbti pinigų, išvyko į Airiją 2 metams. Sugrįžę pirko butą Marijampolėje, paskui sklypą, statė namą. Vyras užsiėmė verslu. „Niekad nebuvo lengva, daug dirbome. Darbų niekad neskirstėme nei į moteriškus, nei į vyriškus – dirbome kartu“, – sako moteris. Ir, rodosi, kai jau buvo įsikurta mieste – tik gyvenk. Vis tik nepaleido mintys apie tą seną svajonę – ūkį. „Aš visada svajojau gyventi mieste, bet kad iš miesto į kaimą dirbti reikės važinėti, niekad nemaniau“, – tikina. Gyvuliai, kaimiški darbai jiems nebuvo naujiena, juolab kad Jolita, dar dirbdama kepykloje Rudaminoje, jau bandė ūkininkauti. Tačiau pradžia dabartinio ūkio buvo sunki. Anot pačios Jolitos, jiedu ilgai suko ratą, kol įsuko. Šiandien tvartai jau stovi Karužuose ant nuosavos žemės, ganosi mėsiniai galvijai. Tvartai galvijams, o kur gyvena patys šeimininkai?

Automobilyje – pusė spintos ir garažo

Karužuose jie išsipjovė krūmus ir pradėjo statybas. Statė tvartus ant pliko lauko, o dabar čia telpa apie 70 mėsinių galvijų. „Juk ir žiemą jie lauke, kada nori – pareina, kada nori – išeina. Įsigijome neužšąlančias girdyklas – „burbulines“, jos labai pasiteisina“, – sako ūkininkė.

Pradžia buvo 14 mėsinių karvių. „Iš 14 tik 5 atvedė veršiukus“, – prisimena ji, o pinigų suma buvo sumokėta tikrai nemenka. Šiandien jiems priklauso apie 33 hektarai žemės, bet dirba apie 60 ha: 12 hektarų sėja, kitus šienauja, ten ganosi ir jų mėsinių galvijų banda. Prie piliakalnio kone pusšimtis galvijų – motininių karvių, veršiukų – atrodo įspūdingai. Kita banda – 13 telyčių. „Dar yra 10 penimų bulių“, – vis pasakoja apie ūkį Jolita. Anot ūkininkės, dabar jie prižiūrintys 32 motinines karves: 30 ir 2 atsargines. Šeimininkė tikina, kad visi jų parduodami gyvuliai iškeliauja į užsienį. „Parduodame 700–800 kilogramų, mažesnių nebūna“, – patikina. Mažuosius parduoda auginti ir džiaugiasi, kad žmonės patenkinti.

O kaip vyro pažadas, kad nieko Jolitai nereikės? „Ir traktoriumi išmokau važiuoti, ir gardus tveriu. Visko išmokau. Dabar man – gyvuliai, jis šienauja. Dabar viskas greitai, o anksčiau nemokėjome ir tų gardų tverti, gyvulius pervaryti buvo sudėtinga, tačiau įsigudrinome – jie patys pereina, tik kilsteli piemenuką ir visa banda žygiuoja, bet visko reikėjo išmokti. Mes jų bijojome, jie – mūsų. Kol įsukome ratą, ir pykome, ir keikėme, net vyrui sakiau, kad „ženytis“ su tomis savo karvėmis turės, bet viskas praeity, dabar tikrai turime kuo pasidžiaugti“, – juokiasi Jolita.

Ji giriasi, kad vyras viską mokantis dirbti, nėra tokio darbo, kad jis nepadarytų, tik laiko vis trūksta: „Jei ko nemoka, tai pakeikia, paburba, bet padaro“. Jiems niekad nėra blogo oro, darbo visada yra bet kokiu oru ir mieste, ir kaime. „Aš ir mieste garaže žąsis, viščiukus užsiauginu, neperku paukštienos“, – džiaugiasi darbšti moteris.

Įdomiausia tai, kad jiedu atvažiavę į kaimą neturi jokių gyvenamų patalpų. „Automobilyje – pusė spintos ir garažo, atsivežame maisto, bet pavalgyti dažniausiai nelieka laiko“, – tikina ūkininkė. O sukti į kaimą tenka kasdien. „Būna, kad paskambina: gyvuliai pabėgo. Į mašiną ir lekiu. Važiuoju ir galvoju, ar namų duris užrakinau, ar viryklę užsukau“, – pasakoja Jolita. Anot jos, su gyvuliais visko atsitinka, būna, ištrūksta, būna, kad ir svetimą daržą išėda: „Nei mes norėjome, nei tie gyvuliai kalti, žmonėms stengiamės visada atsilyginti“.

Reikia turėti tiek, kiek apžioji ir nuryji

Bandos ūkininkai daugiau nebeplės, sako – jau tikrai užtenka. „Reikia turėti tiek, kiek apžioji ir nuryji, kai jau tik apžioji, bet nenuryji – negerai, ir žmonės „padyvina“, – gyvenimo išmintį dėsto ponia Jolita. – Šiemet jau pardavėme telyčiukes. Mažiname, tad nepasilikome“.

Kam perduos ūkį, neįkainojamą patirtį? „Dukra Živilė Vilniuje, sūnus su mumis gyvena Marijampolėje. Visada padeda abu, niekada neatsisako, bet noro ūkininkauti nėra. Pagelbėja ir „pasifotkina“. Sūnus į užsienį važiuoja dirbti“, – kalba J. Šimaitienė. Tad ūkyje darbuojasi Jolita su Sauliumi.

„Savęs neskriaudžiame, valgome ekologišką mėsą, pjauname, o tada jau visus geradarius – draugus, bičiulius – apdaliname mėsa už gerumą, už padėjimą, mat ko jau ko, o gerų žmonių savo gyvenimo kely sutikome tikrai daug. Juk šauki tuos, kurie padės. Buvo laikas, kai žmonės mumis pasitikėdami duodavo išsimokėtinai brangią techniką, mes visada laikėmės duoto žodžio ir mumis tikėjo. O juk kartais taip reikia ir gero žodžio, ir padrąsinimo, ir pasitikėjimo“, – tikina Jolita.

Ji jautriai pasakoja ūkio kūrimosi istoriją ir nejučia vis atsiprašinėdama braukia ašaras, juk buvę visko: „Ne kartą norėjome viską mesti. Nesėkmių tikrai buvo. Net sprendimą viską trenkti buvome priėmę, bet kažkaip… Dabar jau išbrendame iš skolų, džiaugiamės ir mesti tikrai neketiname. Dabar jau tikrai ne. Ir kitiems norintiems pradėti ūkininkauti galiu patarti, bet jei žmogus atėjęs pasako, kad mums gerai, nes viską turime: ir gyvulių, ir techniką, ir tvartus, su tokiu aš neturiu ką kalbėti. Juk mums viską reikėjo užsidirbti“, – dalijasi praeitimi ir išgyvenimais J. Šimaitienė.

Miestiečiams Jolitai ir Sauliui žmonės atiduoda nuganyti pievas. O kodėl daugelis patys nesigriebia ūkininkauti? „Man sunku pasakyti, mat mes bendraujame su tokiais pačiais žmonėmis kaip mes, ūkininkais. O kiti? Gal baimė dėl sunkaus darbo stabdo?“ – svarsto Jolita.

Šiemet Šimaičiai atostogavo Kroatijoje. „Tai pirmas kartas, kai sau tai leidome. Niekad laiko nebuvo, o ir pinigus panaudodavome reikalingesniems dalykams. Anksčiau niekur nei važiavome, nei ėjome. Ne tik dienos, savaitės, bet ir valandos mums brangios. Kartais atvažiuojame į ūkį šeštą ryto, o grįžtame namo dešimtą vakaro. Kaimynai klausia, ar namų mieste dar neparduodame“, – pasakoja ūkininkė.

Jei laiką atsuktų atgal, ar priimtų tokį iššūkį sau – kurti ūkį? „Kartais net pati pagalvoju, kaip čia taip. Juk reikėjo ir gyvulius įsigyti, ir techniką pirkti, ir statyti, ir vaikus mokyti“, – svarsto ji.

Jau šešeri metai, kaip Jolita ir Saulius Šimaičiai iš miesto važiuoja dirbti į kaimą. „Džiaugiamės. Vyras nori statyti namą Karužuose, bet aš sakau, kad geriau vaikams pastatyti, tai ačiū pasakys, o mes čia juk atvažiuojame dirbti“, – šypsosi kalbėdama Jolita. Jiedu viską, ką šiandien turi, užsidirbo patys – dviese. „Gyvenimas klupdo ir stiprius, bet jie atsistoja, silpni ir lieka klūpoti. Savo darbą vertini labiausiai, nes žinai, kiek tam reikėjo pastangų“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi J. Šimaitienė ir jos nuoširdumu negali suabejoti.