Gy­tis Pa­de­gi­mas: „Mes ke­liau­ja­me ne į ci­vi­li­za­ci­jos pa­bai­gą“

„Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad tos dyk­ros mū­sų ša­lies mies­tų cent­ruo­se nė­ra aikš­te­lės, tin­ka­mos ag­re­so­rių sraig­tas­par­niams leis­tis?“ – klau­sia re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas, Lie­tu­vos mies­tų trin­ke­li­za­ci­ją įvar­dy­da­mas griež­tai – pa­si­bjau­rė­ti­na. Lai­ko­tar­piu tarp Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios su bu­vu­siu vy­riau­siuo­ju Šiau­lių dra­mos teat­ro re­ži­sie­riu­mi pri­si­me­na­me mies­tą, apie ku­rį net bu­vo pa­sa­ky­ta: „Lie­tu­vos kul­tū­ri­nė ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo pa­skelb­ta Šiau­liuo­se anks­čiau nei po­li­ti­nė Vil­niu­je.“
 

– Vasario 17-ąją jums sukako 70 metų, o tuometis Šiaulių dramos teatras (ŠDT), kuriame dirbote vyriausiuoju režisieriumi virsmo metais – 1988–1993 m., švenčia 90-ąjį sezoną. Kokius prisimenate Šiaulius Lietuvos išsilaisvinimo laikotarpiu?

– Nepaprastai daug atsimenu. Tiesa ta, kad Šiauliuose dirbau jau žymiai anksčiau. Pirmas mano spektaklis buvo pastatytas, kai man buvo 24-eri, – 1976 m. Federico Garcios Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. Iš viso esu pastatęs 120 spektaklių, režisierių dažnai klausia, ar visi jo spektakliai mylimi. Ne. Bet man šis spektaklis pats mylimiausias. Nes tai jaunystės meilė.

Aš gyvenau pas režisierę Aureliją Ragauskaitę bute. Būdavo tokia graži vienišų širdžių draugystė: A. Ragauskaitė, aktorius Pranas Piaulokas, teatro dailininkas Antanas Krištopaitis. Visi jau amžinatilsį... Jie rinkdavosi tai pas vieną, tai pas kitą ir mane, tokį visai vaikėzą, priėmė į savo tarpą. Labai su jais daug bendravau, daug išmokau. O 25-erių, t. y. 1977-aisiais, pastačiau Augusto Strindbergo „Freken Juliją“. Šis ankstyvos kūrybos laikotarpis Šiauliuose man buvo labai įsimintinas. Kaip pirmoji meilė. Tada labai pamilau Šiaulius.

Dar nebūdamas vyriausiuoju režisieriumi, 1986 m. stačiau garsų spektaklį, kuris apvažiavo visą Lietuvą, – Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitę“. Man labai keista, kad dabar, kai rašomos knygos apie Žemaitę, skelbiami atradimai, kad ji, sakykim, būdama 61 m., turėjo 21 m. mylimąjį. Mūsų spektaklyje tie atradimai jau buvo seniai paskelbti. Įdomu, kaip jaunos kartos atradinėja dviratį iš naujo.

Ir kai 1986-aisiais buvau pakviestas dirbti ŠDT vyriausiuoju režisieriumi, man jis nebuvo nepažįstama žemė – tai buvo žmonės, kuriuos aš tikrai mylėjau. Mane kvietė ne kažkas, o patys aktoriai. Prisimenu, kaip jie pasitiko autobusų stotyje ir kaip išlydėjo su kava, sumuštiniais. Kadangi nepriklausiau Komunistų partijai, negalėjau sovietmečiu teatrams vadovauti. 36-erių, kai buvo, anot Karlsono, pats amžiaus gražumas, tapau vyriausiuoju ŠDT režisieriumi.

Tuomet ŠDT atėjo eilė rengti respublikinį teatrų festivalį. Pasitarę su kolegomis, o gyvenimas tuomet virto kitokiu, nusprendėme festivalį irgi rengti kitokį. Koncepcija buvo surengti festivalį „Atgaiva“, kad jame būtų lietuviškos pjesės, kurios sovietmečiu buvo uždraustos ar nestatytos. Mes grąžinome Antaną Škėmą (spektaklis „Žvakidė“), pagal kurio „Baltą drobulę“ dabar pastatytas filmas „Izaokas“. Atsišviečiau Amerikoje išleistus jo raštų tomus. Stačiau 1989 m. ir A. Škėmos „Vieną vakarą“, kuris buvo nufilmuotas teatre, po Sausio 13-osios jame paslėpus Vilniuje užimtos televizijos studiją. Kadangi labai aktyviai įsijungėme į veiklą, atsidūrėme politinių, visuomeninių ir kultūrinių įvykių centre.

O festivalis „Atgaiva“ buvo iš trijų blokų. Vakare buvo rodomi lietuviškos dramaturgijos spektakliai, o rytais mažojoje scenoje, kuri buvo jėzuitų bažnyčioje, vyko „Ryto mintys“. Rinkosi žymiausi to meto politikai, visuomenininkai, filosofai, kurie diskutavo apie kelius, kuriuos pasirinks Lietuva. O naktį toje pačioje bažnyčioje buvo skaitoma poezija. Žymiausi aktoriai skaitė B. Brazdžionį, kitus išeivijos poetus, skaitė savo poeziją. Visur buvo pilna žmonių, veikė parodos, buvo leidžiamas laikraštis „Atgaiva“ su festivalio dalyvių mintimis apie kultūrą.

Praėjus daugybei metų, tas festivalis Lietuvoje gerokai primirštas, bet atsirado toks profesorius Patrickas Chura Amerikoje, kuris labai susidomėjo festivaliu, buvo ne kartą atvykęs į Lietuvą. Jis detaliai išstudijavo visą medžiagą archyvuose, laikraščiuose, kartu su Povilo Višinskio biblioteka įsteigė gyvąjį archyvą – įrašinėjo festivalio žiūrovų ir dalyvių mintis, išspausdino keletą straipsnių.

Jis išsakė tokį teiginį, kad Lietuvos kultūrinė nepriklausomybė buvo paskelbta Šiauliuose anksčiau nei politinė Vilniuje. Labai didžiuojuosi, kad Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) yra vienintelis teatras Lietuvoje, ant kurio kabo atminimo lenta, jog teatre įsikūrė Šiaulių sąjūdis. Aš buvau Sąjūdžio narys, prisimenu pirmuosius viltingus mitingus, kaip klampojome per sniegą po Lietuvos kaimus, vykdydami kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkiminę kampaniją ir dar daug daug ką...

– Šiauliuose nuveikėte ir daugiau darbų.

– Šalia visų iniciatyvų buvau ir paminklo Povilui Višinskiui pastatymo bulvare komiteto pirmininkas. Paminklo statymas strigo, o man pavyko uždegančiomis kalbomis paveikti įvairių sluoksnių žmones, kad jie paaukotų pinigų. Per kelias dienas buvo suneštos visos lėšos, paminklas pastatytas labai greitai. Man atrodo, jis puikiai prigijo aikštėje. Visų gražių iniciatyvų neišvardysi.

Užsiėmiau aktyvia visuomenine veikla, vykome gastrolių į Kanadą pas lietuvius, kūrėme bendrus spektaklius, vykome į Olandiją, su jais kūrėme bendrus spektaklius – buvo didžiulis dvasinis pakilimas. Tie penkeri metai Šiauliuose prabėgo kaip sapnas ir man tie metai – gražiausias gyvenimo kūrybos periodas.

– O kaip pasirinkdavote aktorius režisuojamuose spektakliuose?

– Dirbau su visais. Mane A. Ragauskaitė mokė, kad jei aktorius yra teatre, o tu esi profesionalas, turi rasti būdą jį panaudoti. Ne taip, kaip yra dabar, kai išrenkamos razinos iš pyrago, pasikviečiami aktoriai iš kitų teatrų. Kolektyvas buvo labai susitelkęs ir mes dirbome visi kartu.

Dabar man liūdna, kad VŠDT manęs nekviečia statyti spektaklių. Kiti kviečia, o Šiauliams manęs nereikia. Kai rudenį gastrolėse buvo „Remyga“, aktoriai mane sutiko kaip šeimos narį. Vadovybei gal atrodo, kad geriau lietuviškus veikalus lai stato vokietis, o ne Padegimas, kuris yra pastatęs daugiausia lietuviškų pjesių. Beje, Knygų mugėje bus pristatyta mano pjesių knyga „Pirmeiviai: Trys Kauno Lietuvos pjesės“.

– Dėstėte ir Šiaulių universiteto Teatro katedroje.

– Man labai skaudu, kad jos neliko. Aš mačiau, kaip Šiauliai iš sovietinio pilko proletarinio miesto, įsikūrus universitetui, virto kitokiu. Miesto dvasinės akys šviesėjo. Augo daug nuostabaus jaunimo, todėl su giliu skausmu išgyvenau nepelnytą ir neracionalų ŠU uždarymą. Tai didelis smūgis, gaila, kad Šiauliai nesugebėjo, turbūt net nebandė universiteto apginti. Miestas su universitetu ir miestas be universiteto – kaip diena ir naktis. Yra toks terminas – universitetinis miestas. Tai visiškai kitas statusas ekonomine, investicijų prasme, politinio reikšmingumo prasme. Šiauliai, netekę universiteto, smigo į menkesnių miestų tarpą.

– Viename interviu, matydamas, kaip rekonstruojamas Šiaulių bulvaras, sakėte besitikintis, kad nebus iškirstos senos liepos. Viltys žlugo.

– Visa šalies miestų vadovybė pliurpia apie žaliąjį kursą, bet kartu kerta medžius. Man dabar Šiaulių centras yra pasibjaurėtinas. Parašykite šį žodį. Vietoje žalių plotų matome akmeninę dykrą ir kažkokį bunkerį. Kam jis skirtas? Atominiam karui? Humoras, bet visai ne humoras, bet kas galėtų paneigti, kad tos dykros mūsų miestų centruose nėra aikštelės, tinkamos agresorių sraigtasparniams leistis karo atveju? Atrodo kaip specialiai paruoštos nusileidimo aikštelės.

Yra labai skaudu, kai kalbame apie klimato kaitos stabdymą, o viskas vyksta priešingai. Apmaudu – daug žmonių gynė medžius, bet niekur Lietuvoje nemačiau, kad jie laimėtų. Šventasis Jonas Paulius II gynė gyvybės kultūrą, o mūsų valdžia gina mirties kultūrą – kerta medžius, trinkeliuoja, betonuoja, teršia vandenį, naikina miškus ir taip mus visus nuodija ir naikina gyvybę.

– Istorija rodo, kad civilizacijos, palinkusios hedonistinio gyvenimo būdo link, sužlunga. Sužlugsime ir mes?

– Mes ne į civilizacijos pabaigą keliaujame. Mes keliaujame į pasaulio pabaigą. Tai akivaizdu. Hedonistinė kultūra, visiškas egoizmas, kad tik patirčiau kuo daugiau malonumų, kad tik kuo daugiau gaučiau naudos čia ir dabar, negalvojimas apie ateitį veda to link. Kas ką bekalbėtų, kol medžiai ant Gedimino pilies kalno nebuvo kertami, tol šlaitai neslinko. O užbetonavimas nuostabios pievos aplink Zapyškio bažnytėlę? Dar betrūksta, kad visas Kryžių kalnas būtų užlietas smala, o kryžiai kyšotų tarp trinkelių. Groteskiškai kalbu, bet su mūsų mąstymu taip atsitikti gali. Daugumai gražu tai, kas negyva…

– Jei seni medžiai negražūs, tai ir žmonės?

– Lietuvoje vyrauja jaunystės kultas, daug geros sveikatos vyresnių žmonių nereikalingi, reikia jaunimo. Aš jaunimą labai myliu, yra daug puikių studentų, aktorių, bet nemanau, kad vieną kartą reikia keisti kita. Tai turi vykti natūraliai. Kaip ir dėl medžių: reikia kirsti pavojingus, išpuvusius, o ne visus varyti.

Lietuvoje geriau užsieniečių prisivežti, mūsų teatruose bet kas iš užsienio geriau nei iš Lietuvos. Klaipėdos aktoriai juokavo, kad greičiau gaučiau Latvijos arba Lenkijos pasą, tada mane į teatrą kurti įleis. Taip yra. Nesu nacionalistas, bet matome, kas krepšiniui atsitiko. „Žalgiris“... Man keiktis norisi, nors nelabai moku. Dirba vien legionieriai, jaunimas negauna žaisti, o legionierius tiek sporte, tiek teatre dirba tiek, kiek jam moka. Neturi meilės tai vietai, patriotizmo, idealizmo, nenori aukotis.

– Kalbate apie dvasines žmonių pastangas, bet kuriose srityse jas dabar matome?

– Lietuvoje neturime jokių idėjų, kurios sutelktų žmones. Kalbame apie skaldymąsi, susipriešinimą. Neturime nei politikų, nei jų minčių, kurios sutelktų. Duok Dievuli, kad praeitų pro šalį nelaimės, kurios paprastai sutelkia žmones. Bet panašu, kad geruoju mes nemokame susitelkti ir nėra tokių lyderių, kurie mus sutelktų. Mūsų lyderiai gyvena šia diena, neturi strategijos, kur mes einame, ką norime pasiekti. Vienadieniai projekčiukai. O apie esminius dvasios, moralės dalykus niekas nekalba. Tik pinigai, ekonomika, pelnas, investicijos. Šių dalykų siekiant, žmonės vien tik konkuruoja. Jie nesusitelkia. Bendro vardiklio nėra. Tik skaitikliai.

Mes laimėjome, nes buvome kaip vienas kumštis. Dainuojanti revoliucija. Ir aš labai laimingas, kad man pavyko tai išgyventi. Tokie stebuklai per kelis tūkstančius metu atsitinka kelis kartus. Blaiviai galvodamas, suprantu, kad dvasinis pakilimas ilgai negali tęstis, bet labai norėtųsi, kad po to liktų bent jau prasmingas bendradarbiavimas vardan bendrų tikslų, bet jų nėra. Yra tik nuolatinės rietenos, patyčios ir akis badantis partinis ir asmeninis egoizmas. Dvasia apaugo materija.

– Vasario 25–27 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys jūsų režisuojamos Antonino Dvoržako operos „Undinė“ premjerą. Gal operą išvysime ir Šiauliuose?

– Ne, nes juk operos pastatyme yra milžiniškas orkestras, choras. Bet aš žinau, kad VŠDT aktorius Vladas Baranauskas, kuris vyksta į visas operų premjeras, jau vietas turi. Atvažiuoti iš Šiaulių į Klaipėdą nėra toli.

„Undinė“ buvo sukurta dar 1900-aisiais, jos žinia – žmogus prarado ryšį su gamta. Undinės mitų daug, bet operos esmė apie tapatybės pakeitimą. Undinė, būdama gamtos pasaulio dalimi, nori būti žmogumi, nori pakeisti savo tapatybę. Undinės istorija rodo, į ką tai veda – ištinka tragedija. Mūsų gyvenimas yra per trumpas, kad eksperimentuotume su savimi. Mes turime genetinį kodą, kalbą, šalį, išvaizdą ir, duok Dieve, per savo trumpą gyvenimą padaryti iš savęs geresnę versiją, o ne eksperimentuoti su prigimtimi, šaknimis. Neįleidus šaknų, nepriėmus tapatybės, esi visur valkata. Nemažai, deja, tokių besivalkiojančių po gyvenimą nelaimėlių, kurie nežino, ko nori, būdami našta sau ir kitiems.