Gynybos ekspertas: estai užsienio politikoje nuoseklūs ir ramūs, o lietuviai - mėgsta „dramą“

Po praėjusią savaitę įvykusio „Sniego susitikimo“ vėl prakalbta apie būtinybę Baltijos šalims intensyviau bendradarbiauti įsigyjant karinę ginkluotę. Tačiau Baltijos šalių bendradarbiavimo istorija rodo, kad ne visada pavyksta įgyvendinti bendrus projektus ir suderinti politines pozicijas.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius teigia, kad kylantys nesutarimai tarp Baltijos valstybių nesikerta su fundamentaliais saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tarpu kartkartėmis išryškėjantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginės komunikacijos skirtumai taip pat neturėtų stebinti. Tai, anot analitiko, lemia skirtingas nacionalinis charakteris.

Baltijos šalys euroatlantinio saugumo kontekstuose dažniausiai yra suvokiamos kaip vientisas darinys. Tai susiję tiek su valstybių dydžiu ir bendra XX a. istorine patirtimi, tiek su labai panašiais iššūkiais ir grėsmėmis, dabar kylančiomis visoms trims valstybėms. Visos trys šalys iš esmės vienodai vertina Rusijos grėsmę ir nediskutuoja, kad svarbiausias jos atgrasymo įrankis yra NATO.

Tačiau, reikia pažymėti, pasirinkti keliai, kuriais siekiama iš esmės tų pačių bazinių saugumo tikslų, nėra identiški. Maža to, spręsdamos tiek ekonominius, tiek užsienio politikos klausimus, Baltijos valstybės dažnai atsimuša į sienas, neleidžiančias priimti bendrų, suderintų sprendimų.

Žvelgiant į Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo istoriją, be narystės NATO ir ES, daugiau pavyzdžių, kai valstybės, it „Baltijos kelyje“ stovėdamos, siektų bendrų tikslų, nebuvo labai daug.

Priešingai, sprendžiant Baltijos šalių regionui svarbius strateginius energetikos, transporto, ekonomikos klausimus valstybių pozicijos dažnai išsiskirdavo. Ne visada, net ir po ilgų diskusijų, pavykdavo rasti bendrą sutarimą. Ekonominiai išskaičiavimai, sutaria ekspertai ir politikai, tapdavo svarbiausiomis Baltijos valstybių nesutarimų priežastimis.

Pavyzdžiui, Baltijos šalims nesutarus dėl bendro regioninio suskystintų gamtinių dujų (SGD) projekto, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje į ES bendrojo intereso projektų sąrašą neįtraukė nė vieno tarpusavy nesutariančių Lietuvos, Latvijos ar Estijos SGD infrastruktūros projekto. Dėl tokio nesugebėjimo suderinti šalių pozicijų buvo prarasta galimybė gauti dešimtis milijonų eurų ES paramos ir taip atpiginti dujas Baltijos šalių gyventojams.

Kitaip tariant, siaurai suvokiamas pragmatizmas ir ekonominiai „išskaičiavimai“ didina riziką, kad mažosios valstybės, neturėdamos pakankamai derybinės galios, bus nepastebėtos arba tiesiog stipriai permokės už savo „individualumą“.

Ar panaši situacija negresia kalbai pasisukus apie nacionaliniam saugumui ypač svarbius, su karine ginkluote susijusius pirkimus? Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas „Sniego susitikimo“ diskusijas, teigė, kad Baltijos valstybėms reikia didinti išleidžiamų išteklių gynybai efektyvumą, todėl, anot jo, Baltijos šalys turėtų grįžti prie svarstymų kartu pirkti ginkluotę. Tačiau bent jau kol kas suderinti karinės įrangos įsigyjamų poreikių Baltijos valstybių lygiu nesisekė.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovo ir analitiko T.Jermalavičiaus nuomone, išsiskiriančios Baltijos šalių nuomonės didesnio nerimo kelti neturėtų. Anot jo, svarbu, kad Baltijos valstybės susitaria dėl fundamentalių saugumo principų. O tai, kad kai kuriose detalėse susitarimo pasiekti ne visada pavyksta, yra natūralus, su specifine valstybių patirtimi ir skirtingu nacionaliniu charakteriu susijęs dalykas.

Pavyzdžiui, 2005 metais Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nusprendė dalyvauti gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, kai tuo tarpu Estijos ir Lietuvos Prezidentai atsisakė.

Lietuvoje, ypač Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu, daug kalbėta apie politinę lyderystę Rytų Europos regione, o estai - apie vidaus problemų sprendimą ir Estijos, kaip „auksinės provincijos“, kelią.

Apskritai kalbant, lietuviai ne kartą protestantiškose latvių ir estų visuomenėse buvo įvardinti temperamentingais ir greitai užsidegančiais „Baltijos italais“. Tad galbūt nereikėtų labai stebėtis, kad šalies užsienio politikoje esama aštresnio tono bei spontaniškų pasamprotavimų, apie tai, kad vien dėl to, jog atėjo 2018-ieji, reikia keisti ne vienus metus tęstą užsienio politikos kursą.

Tai, kad Lietuvos ir Estijos užsienio politikos forma ir strateginės komunikacijos stilius skiriasi akcentavo ir T. Jermalavičius. Anot jo, Estija pasižymi ramesniu tonu užsienio politikos retorikoje, tuo tarpu Lietuvos komunikacija - kur kas griežtesnė ir „dramatiškesnė“.

„Palyginkime, pavyzdžiui, šalių Prezidenčių D. Grybauskaitės ir Kersti Kaljulaid kalbas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Turinio prasme K. Kaljulaid kalbos akcentai buvo tie patys, kaip ir D. Grybauskaitės. Tačiau Lietuvos Prezidentės buvo visai kitoks kalbos stilius: kaip tai buvo pristatoma ir pateikiama“, - sakė kalbėjo T. Jermalavičius.

„Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos Prezidentė mano, kad galbūt šiuo metu reikia komunikuoti griežčiau, nes problema yra Vakarai, kurie dar nepakankamai supranta, kokie dramatiški ir pavojingi pokyčiai ištiko regioną. Ir tai reikia dramatizuoti vien tam, kad išlaikytume dėmesį“, - aiškino gynybos politikos analitikas.

Tuo tarpu tai, kas pasakyta švelniu tonu, Estijoje kartais tiesiog praslysta ir lieka nepastebėta, pabrėžė T. Jermalavičius.

Tačiau analitikas pažymėjo, kad ne visada dramatiškas stilius yra naudingas. Anot jo, pernelyg dažna dramatizuota retorika gali sukelti antagonizmą, tad ne visomis situacijomis aštriu komunikavimu reikėtų kliautis. „Drama turi būti instrumentas, kurį reikia taikyti labai selektyviai ir labai atsargiai. O pas mus tos dramos kartais būna per daug“, - kalbėjo gynybos ekspertas.

„Kai vyko „Zapad“ pratybos, Estijoje tokio dramatizavimo nebuvo kaip Lietuvoje. Tačiau buvo labai aiškiai sakoma, kas tai yra, kodėl tai, ką sako Rusijos valdžia, nėra tiesa. Taigi nebuvo tokios isterijos, tačiau nebuvo ir naivumo“,- kalbėjo T. Jermalavičius.

ICDS vadovas taip pat pažymėjo, kad lyginant Estijos ir Lietuvos užsienio politiką, pastarajai yra būdinga vidinio sutarimo stoka. Tuo tarpu estai yra kur kas nuoseklesni. „Jie nusistato liniją ir ja eina, stengdamiesi išlaikyti vidinį konsensusą. Nors ir iškyla įvairių įtampų ir nesutarimų, jie moka išlaikyti bendrą strateginę liniją. Lietuvoje yra šiek tiek chaoso“, - Baltijos valstybes lygino T. Jermalavičius.

Anot jo, diskusijos, kilusios Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus apie poreikį atkurti bendradarbiavimo kanalus su Rusija, būtent tai ir parodo.

„Staigūs pokyčiai įmanomi tada, kai įvyksta kažkas labai staigaus ir radikalaus. Tad kas tokio radikalaus įvyko po Krymo okupacijos, kad reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu? Nieko radikalaus nenutiko. Tai blaškymasis, nemokėjimas siekti konsensuso ir sutarimo viduje. Aš dažnai tai vadinu maniakiniu depresiniu pobūdžiu, kai iš pradžių visi nekreipia dėmesio, ignoruoja kažkokį klausimą, tada prasideda panika, dramatizavimas. Užsienio ir gynybos politikai reikia nuoseklumo“, - pabrėžė T. Jermalavičius.

Vis dėlto T. Jermalavičius pernelyg nesureikšmino tiek išsiskiriančių valstybių interesų, tiek egzistuojančių skirtumų tarp Baltijos šalių strateginės komunikacijos kultūrų.

„Realybėje mes turime pripažinti, - kalbėjo T. Jermalavičius, - kad esame trys suverenios valstybės, kurios turi savo interesus ir savo nacionalinį požiūrį. Todėl kartais reikia praleisti šiek tiek daugiau laiko, kad tarpusavyje interesai būtų suderinti. Tačiau pažiūrėjus į tokius fundamentalius užsienio politikos vektorius, kaip NATO ir ES ar konkrečiai, kokią politiką įgyvendiname su Rusija bei jai taikomas sankcijas, tai mes visada veikėme absoliučiai sinchroniškai, koordinuotai ir susiderinę tarpusavyje.

Kitaip tariant, pabrėžė ICDS Taline studijų vadovas, kontaktai tarp Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų yra labai intensyvūs, o suvokimas, kad politinėje ir karinėje plotmėje Baltijos valstybės yra bendras geopolitinis ir strateginis regionas yra labai stiprus.

Anot eksperto, tai, kad kitose srityse Baltijos šalių interesai išsiskiria energetikos ir kai kuriais ekonomikos klausimais, neturėtų kelti nerimo, nes kol kas tai nėra didelė kliūtis vystyti nacionaliniam saugumui svarbiausias dimensijas. T. Jermalavičius pabrėžė, kad Baltijos valstybės puikiai įgudo atskirti klausimus, dėl kurių nesutariama, nuo tų, kurie yra labai svarbūs Baltijos valstybių saugumui.

Tai, kad sprendžiant ekonomikos ir energetikos problemas atsiranda nuomonių skirtumų, nebūtinai reiškia, kad judama priešinga linkme. T. Jermalavičius aiškino, kad kiekviena šalis juda savo greičiu ir turi specifinių vidinių grupių interesų, kuriuos reikia suderinti ir galbūt perlaužti. „Tačiau bet kuriuo atveju mes judame ta pačiame kryptimi, dėl mūsų integravimosi į Europos Sąjungos energetines rinkas, kitaip tariant, bendra strateginė kryptis išlieka ir čia“, - akcentavo saugumo ekspertas.

„Kitaip tariant, atskiri klausiami „neužkrečia“ platesnės darbotvarkės,“ - apibendrino Tarptautinio gynybos studijų centro vadovas ir pabrėžė, kad bent jau diplomatinėje ir karinėje srityse Baltijos valstybės turi gilias bendradarbiavimo tradicijas.

ELTA

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama