Gydytojas Petras Milius švenčia 90-metį: prisiminimuose – tik džiugios akimirkos

Petrą Milių, buvusį Lazdijų ligoninės vyr. gydytoją, lazdijiečiai dažnai sutinka keliaujantį po miesto parką ar Lazdijų gatvėmis. Su žmona, taip pat buvusia medike Vanda Miliuviene jie yra pasižadėję dėl savo sveikatos pasivaikščioti kiekvieną dieną.  

Pirmasis ligoninės vadovas, išrinktas pačių darbuotojų
54 darbo metai Lazdijuose. Kiek per tą laiką sutikta žmonių – pacientų, kolegų... Buvę bendradarbiai Petrą Milių iki šiol prisimena. Ypač – iš to laikotarpio, kai, Lietuvai žengiant ant Nepriklausomybės slenksčio, gydytojas Petras Milius tapo vyriausiuoju Lazdijų ligoninės gydytoju. Kaip šiandien jie mena, tai buvo metai, kai Lietuvos žmonės pradėjo aktyviai reikšti savo teises, aktyviai dalyvavo savo įstaigų, savivaldybės, valstybės gyvenime. Štai tokiu metu vadovauti ligoninei ir atėjo Petras Milius.

Tai, pasak buvusių vyr. gydytojo kolegų, buvo pirmas kartas ligoninės istorijoje, kai ligoninės vadovą ne partijos vadai atvedė, ne iš aukščiau atsiuntė, o pats kolektyvas turėjo teisę išsirinkti. Kad tai tiesa, liudija ir Petro Miliaus išsaugoti to rinkimų susirinkimo dokumentai, protokolo kopija. Vyr. gydytojo rinkimo faktas yra detaliai aprašytas ir Irenos Poviliūnienės išleistoje knygoje „Lazdijų krašto medicina ir farmacija“, kurioje kruopščiai surinkti duomenys apie mūsų krašte dirbusius medikus.
Kaip rašoma šioje knygoje, Petras Milius ir iki šių rinkimų ligoninėje dirbo įvairų vadovaujamą darbą – vyr. gydytojo pavaduotoju sanitarijos epidemiologijos reikalams, vyr. gydytojo pavaduotoju organizaciniams metodiniams reikalams, poliklinikos vedėju. Tais metais kartu su juo dirbę kolegos sako, jog vadovo pareigoms jis be galo tiko, nes buvo labai skrupulingas, pastebintis kiekvieną detalę. Netvarkos tiesiog neapkęsdavo – jau būdamas vyriausiuoju ligoninės gydytoju, pats į rankas yra paėmęs plaktuką ir taisęs duris. Tam, kad parodytų savo pavaldiniams, jog jie patys pirmieji turi pamatyti, ką reikia sutvarkyti, nelaukti, kol vyr. gydytojas duos nurodymą...

Jaunesniems rajono gyventojams reikėtų priminti, jog tuo metu visa rajono medicina – poliklinika, stomatologai, kaimo medicinos punktai, ligoninė – buvo po vienu – Lazdijų ligoninės sparnu. Todėl vadovas turėjo būti itin atidus: kiekvieną sritį reikėjo vienodai mylėti, kad darbuotojai nejaustų nuoskaudos. Daugiau nei kiti iki tol dirbę ligoninės vadovai, Petras Milius itin rūpinosi kaimo medicinos punktais. „Mums buvo ne tik labai dėmesingas, bet ir reiklus, o svarbiausia – sąžiningas. Mokėjo įvertinti tuos, kurie gerai dirbo. Mes, kaimuose dirbančios medikės, visuomet jautėmės suprastos“,– sako ilgametė slaugytoja, šiuo metu dirbanti Aštriosios Kirsnos bendrosios praktikos gydytojo kabinete Dalia Mikelionienė.

Daktarei Vandai kolegės pavydėjo rūpestingo vyro

Vyresnės medikės prisipažįsta: stomatologei Vandai Miliuvienei ne viena pavydėjusi tokio rūpestingo ir dėmesingo vyro. Nes matė, jog gydytojas Petras Milius yra tikras šeimos žmogus. Stengėsi ne tik nuolat pagerinti šeimos buitį, bet ir, nepaisant didelio užimtumo, dalyvavo kasdieniame šeimos gyvenime.

Tą šiandien gali paliudyti ir žmona Vanda Miliuvienė: „Visą gyvenimą buvo supervyras. Domėjosi, kaip mokosi vaikai, kaip žiemai atsargas ruošiame. Ne paslaptis – prieš 40 metų parduotuvės dar buvo tuščios, patiems viskuo pasirūpinti reikėjo. Vyras ir statines nupirkdavo, ir kopūstus bei agurkus užraugdavo.“

Ją pačią iki šiol žavi vyro palaikoma tvarka ir drausmė namuose. Ideali tvarka. Pasak Vandos Miliuvienės, kitaip nė įsivaizduoti nebuvo galima – gydytojas iki smulkmenų viską kontroliavo ne tik darbe, bet ir namuose. „Tie dokumentai, kurie namuose dešimtmečius yra saugomi, – susegti ir sudėlioti tvarkingai aplankuose, ne bet kaip sumesti. Jo asmeninės nuotraukos, saugomos 6 albumuose, rūpestingai atrinktos, sudėtos ne bet kaip, o taip, tarsi skaitytum knygą – visą jo gyvenimą iš šiuose albumuose saugomų nuotraukų būtų galima nuosekliai pamatyti“, – sako žmona Vanda Miliuvienė.

Ji pati kilimo iš Rokiškio rajono, iš Kamajų. Studijuoti, beje, pradėjusi, dar Sibire, kur kartu su tėvais buvo ištremta. Studijas baigė jau Kauno medicinos institute. 1963 metais gavo paskyrimą į Lazdijus. Tais pačiais metais, kai pradėjo dirbti, ir sukūrė šeimą. „Be dviejų savaičių penkiasdešimt metų išdirbau. Niekada neturėjau abejonių dėl savo pasirinkimų – ir darbą pasirinkau pagal širdį, ir vyrą“, – sako Vanda Miliuvienė. Suskaičiavus bendrus šios šeimos darbo metu Lazdijų krašte, medicinoje, išeina 104 metai – solidūs, prasmingi, daug pasakantys skaičiai.

Kitais metais pora švęs 60 bendro gyvenimo metų jubiliejų. Žodį „švęs“ čia reikia ypač akcentuoti, nes Milių šeima ne vieną dešimtmetį buvo pavyzdys visoms Lazdijų šeimoms: gebėjimo sutarti, suprasti vienas kitą, išlaviruoti kartu per gyvenimo sunkmečius, vienas kitą palaikyti...
Petras ir Vanda Miliai užaugino du vaikus – Rolandą ir Ramunę. Šiuo metu jau turi tris anūkus, 1 proanūkį. Nors vaikai nuo ankstyvos vaikystės matė tėvų atsidavimą mediko profesijai, nuolat namuose girdėjo apie mediciną kalbant, jos nepasirinko. Sūnus Rolandas yra elektros skirstymo įmonės ESO inžinierius, dukra Ramunė dirba pedagoge Vilniuje. Į mediciną grįžo tik antroji Milių karta: anūkė Karolina studijavo farmakotechniką ir šiuo metu dirba vaistinėje Druskininkuose.

Gyvenimo pomėgiai – kelionės ir aistra automobiliams

Gydytojo Petro Miliaus fotoalbumuose labai ryškiai galima pamatyti du jo hobius – tai automobiliai ir kelionės.

Dėl automobilių – ypatinga istorija. Nors buvo sunkūs laikai, nenorėjo bet kokio, tik paties geriausio, kuris tais laikais buvo įmanomas. O kas tais laikas buvo geriausias? Žinoma, „Volga“. Rusiškas automobilis, nes vakarietiškų automobilių mūsų gatvėse tuomet dar nebuvo. Todėl pirmiausia įsigijo vadinamąją 21-ąją „Volgą“, kiek vėliau – 24-ąją. Šiandien mažai kas supras, ką reiškė turėti tokių modelių automobilius. Palyginimui galėtume nebent pasakyti, jog tais laikais jais važinėjo tik patys aukščiausi rajono ir šalies valdžios vadovai. O privatūs asmenys, galėję tai sau leisti, buvo vienetai Lietuvoje.

Tiesa, jaunystėje gydytojas žavėjosi motociklais. Iš pradžių buvo „IŽ“-as, po jo – „Jawa“. Irgi ne bet kokie, tik patys geriausi... Žinoma, ir atitinkama odinė apranga prie jų buvo priderinta. 

Gydytojo Petro Miliaus žmona Vanda šiandien juokauja, kad, jiems perkant automobilius, ne vienas piktai mesdavo repliką – iš kur, girdi, tokie pinigai. Tačiau jie, pasak Vandos Miliuvienės, buvo pačių uždirbti, sudėlioti vyro kruopštumo ir pedantiškumo dėka. Vėliau automobilių buvo dar ne vienas. Tik prieš porą metų gydytojas Petras Milius šio savo pomėgio atsisakė.  

 Kitas hobis – kelionės. Prisimena – abu, vos pradėję dirbti, jau dalyvavo Lazdijų ligoninės rengiamose išvykose. Sunku įsivaizduoti, kad sunkvežimio priekaboje, kurioje buvo sudėti suolai, Lazdijų medikai sugebėdavo nuvažiuoti net iki Kaliningrado. Tokiu pačiu sunkvežimiu apvažiuota visa Lietuva. Svarbiausia – tuo metu kelių eismo taisyklės taip keliauti leisdavo, antra – buvo jaunystė, kai kankino tik nuotykių, kelionių, smalsumo virusas, o ne nuovargis.

Vėliau būta tolimesnių išvykų. Petras Milius yra aplankęs beveik visas Sovietų Sąjungos respublikas, pabuvojo net Egipte, prie garsiųjų piramidžių. Tarybiniais laikais tokią kelionę ne kiekvienas galėjo sau leisti. Ne dėl to, kad ji buvo pakankamai brangi, bet ir dėl to, kad vietų skaičius į tokias egzotiškas šalis buvo labai limituotas, o keliautojai turėjo pereiti ypatingą specialiųjų tarnybų atranką...

Suplanuota kiekviena diena

Ir šiandien, nors į darbą jau nebereikia, Petras Milius savo laiką kruopščiai planuoja: ne tik apeina susiplanuotą maršrutą po Lazdijų miesto parką, bet ir atidžiai perskaito delfi.lt, prenumeruojamą internetinę ir vietinę spaudą.

Jam ne tas pats, kaip dabar gyvena Lazdijų ligoninė, ir būna piktas, kai skaito apie galimą jos mažinimą, naikinimą iki slaugos ligoninės. Negali įsivaizduoti, kad kadaise buvusi tokia stipri ir reikalinga viso rajono žmonėms įstaiga pradingtų iš rajono gyvenimo. Gydytojas sako, kad tai būtų netoliaregiškas aukščiausios šalies valdžios žingsnis, parodantis, kad rajonuose gyvenančiais žmonėmis, ypač – vyresniojo amžiaus, ji nelinkusi rūpintis. O juos pastebinti tik prieš rinkimus, kai reikia jų balso...