Gydytoja Vytenė Menkevičienė: „Su vyru turime susitarimą – namuose nekalbėti apie mediciną“

Alytaus miesto poliklinikoje neseniai pradėjusi dirbti šeimos gydytoja Vytenė Menkevičienė buvo atvira ir sakė, kad empatija šiame darbe kartais gali pakišti koją. Prasitarė, kad namuose su vyru turi taisyklę nekalbėti apie mediciną, tačiau dažnai nusižengia šiam susitarimui ir apie pacientus galvoja net po darbo valandų. Iš Kauno į Alytų atvykusi dirbti V. Menkevičienė taip pat pasidalijo, kaip į gydytojus žiūrima didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose.

– Kodėl pasirinkote duoti Hipokrato priesaiką ir tapti gydytoja?

– Žmogaus kūnas ir jame vykstantys procesai mane sužavėjo dar mokantis pagrindinėje mokykloje. Nors buvo blaškymųsi, tačiau vienuoliktoje klasėje apsisprendžiau, ką tiksliai noriu studijuoti. Iki šiol prisimenu tą stiprų jausmą, kad pasirinkau savo kelią. Žinoma, studijuodama patyriau įvairių sunkumų, tačiau visada pavykdavo juos įveikti – tai padėjo suprasti, jog šis kelias yra skirtas tikrai man. Stodama į universitetą žinojau, kad dirbsiu su vaikais. Šeštame kurse maniau, kad būsiu neonatologė, tačiau paskutinę akimirką sudvejojau savo galimybėmis dirbti tokį psichologiškai ir fiziškai sunkų darbą, todėl pasirinkau vaikų alergologijos specialybę.

Vėliau, augindama savo pirmąją dukrelę, supratau, kad noriu dirbti būtent pirminiame sveikatos priežiūros lygyje, o ne ligoninėje. Mano vyras – taip pat šeimos gydytojas, tad apsispręsti nebuvo labai sunku. Na, o noras dirbti su vaikais taip pat išsipildė – kasdien jų savo kabinete susitinku ne vieną.

– Taip pat esate sertifikuota holistinio vaikų miego specialistė ir sertifikuota žindymo konsultantė. Kaip susidomėjote šiomis sritimis?

– Garsiai kalbėti apie vaikų miegą pradėjau, supratusi, kiek daug klaidinančių minčių sklaido interneto platybėse ir net knygose. Kai laukiausi pirmagimės, skaičiau tą informaciją ir pati ja tikėjau. Primestos vaikų nervų sistemos fiziologijos ir psichologijos mokslu nepagrįstos rekomendacijos ir patarimai pirmuosius keletą mėnesių neleido man džiaugtis buvimu mama ir kėlė labai daug įtampos. Pradėjau domėtis vaikų miegu ir nusprendžiau visais atradimais dalintis su tėvais, jog jie išgirstų tai, ką būčiau norėjusi nuo pat pradžių žinoti ir aš pati. Kūdikių miegas labai susijęs su žindymu, tad poreikis plėsti savo žinias šioje srityje taip pat buvo labai didelis. Tapau ir sertifikuota žindymo specialiste, tai man labai gelbėja ir kasdieniame mano, kaip šeimos gydytojos, darbe.

– Minėjote, kad Jūsų vyras taip pat yra gydytojas. Sakykite, ar du gydytojai namuose daug kalba apie mediciną?

– Taip, mes susipažinome studijuodami, vienos kelionės iš paskaitų į namus metu. Jis mane užkalbino pamatęs, kad skaitau patologinės anatomijos konspektus. Žinoma, bendros studijos mus labai suartino, bet tikiu, kad bet kokiu atveju gyvenime būtume susitikę, taip jau buvo lemta. Turime susitarimą namuose nekalbėti apie mediciną, tačiau aš kartais nusižengiu šiai taisyklei. Kartais norisi pasitarti, o kartais – tiesiog pasiguosti. Esu labai dėkinga savo vyrui, nes jis mane tikrai labai palaiko ir manimi nuoširdžiai tiki.

– Pasidalinkite iš asmeninės patirties, kur gydytojai labiau vertinami – didžiuosiuose miestuose ar regionuose?

– Manau, kad mažesniuose, nes čia gydytojų tiesiog labiau trūksta. Mieste galima pasirinkti iš pakankamai didelio skaičiaus specialistų, o regionuose – tokios galimybės dažnai nėra. Galbūt todėl žmonės čia labiau pasitiki gydytoju.

– Kaip manote, kodėl yra toks didelis stygius gydytojų mažesniuose miestuose?

– Manau, kad viena iš priežasčių – ilgi studijų metai. Dar studijuodamas universitete pradedi kurti gyvenimą studijų mieste, o jei dar sukuri šeimą, vaikai pradeda eiti į darželį, taip ir lieki čia. Žinoma, tai dar priklauso ir nuo asmenybės, gyvenimo būdo, juk yra žmonių, kurie nori gyventi atokiau nuo miesto, o kai kuriems žūtbūt reikia šurmulio, veiksmo.

– Kodėl nusprendėte atvykti dirbti į Dzūkijos sostinę?

– Visą vaikystę praleidau augdama Prienų rajone, Alytus buvo pakankamai artimas, žinomas miestas. Dar studijų metais svarstėme su vyru šeimos gyvenimą pradėti būtent čia, Alytuje. Mūsų šeimai apsisprendus atsisveikinti su gyvenimu mieste, darbas Alytuje atrodė labai patogus, logiškas sprendimas. Be to, šis darbo pasiūlymas buvo patraukliausias iš visų, kurių sulaukiau pradėjusi ieškoti darbo aplink Prienus.

– Kaip vertinate gydytojų darbo sąlygas Alytuje? 

– Neseniai pradėjau čia dirbti, bet mane maloniai nustebino vadovų palaikymas ir pasitikėjimas. Kolegų bendradarbiavimas ir draugiškumas. Tikrai nuoširdžiai sakau, kad čia dirbti labai gera.

– Kaip jaučiatės iš Kauno sugrįžusi gyventi vėl į mažesnį miestą?

– Labiausiai Alytuje man patinka gamta, jau vien tas kelio grožis, kuriuo keliauju į darbą. Žmonės čia šilti ir nuoširdūs. Greta ir Kaunas, ir Druskininkai, ir mūsų namai Birštone. Džiaugiamės savo sprendimu palikti miestą, tikime, kad dabar gyvensime ramesniu mūsų šeimai ritmu ir galėsime kur kas dažniau važinėtis dviračiais.

– Kaip gydytojus motyvuoja skatinamoji priemonė – pirmuosius trejus metus gaunama finansinė parama? 

– Neslėpsiu, ši priemonė tikrai motyvuoja, nors svarbūs ir kiti aspektai – bendra atmosfera darbe, jo organizavimo ypatumai… Alytuje dirbantys kolegos dalinosi puikiais įspūdžiais, tad ėjau į darbą čia tikėdama, kad viskas bus gerai, jų atsiliepimai padėjo man apsispręsti.

– Jūsų nuomone, ar suteikiamos didesnės finansinės galimybės užstos kelią kyšininkavimui?

– Man atrodo, kad kyšininkavimas tampa vis mažiau aktuali problema, nes keičiasi gydytojų ir pacientų požiūris, bendras žmonių sąmoningumas.

– Kokios Jūsų asmeninės savybės Jums padeda bendraujant su pacientais?

– Man nuoširdžiai rūpi kiekvienas žmogus. Noriu padaryti viską, ką galiu, jog jis pasijustų geriau. Ir ne visada reikia tik vaistų ar sudėtingų procedūrų. Žodis, šypsena, nuoširdumas – taip pat gydo, taip man kadais, dar kai buvau vaikas, sakė mano močiutė, ir ji buvo teisi. Man patinka spręsti medicinines mįsles, esu smalsi ir užsispyrusi, tai taip pat labai padeda.

– Sakykite, kas jūsų profesijoje sunkiausia, ko žmonės nemato?

– Įprastai žmonės nemato nerimo, nes jo darbe tikrai netrūksta. Net ir po darbo galvoju apie pacientus, svarstau, ar padariau tikrai viską. Kartais esu tiesiog labai pavargusi arba išgyvenu dėl savo netikėtai susirgusių vaikų. Taip, eidama į darbą, stengiuosi savo asmeninius išgyvenimus palikti už durų, tačiau gydytojas – toks pats žmogus. Jis pyksta, liūdi, nori valgyti ar… laukia atostogų.