Gydantis Lokys iš Molynės kaimo

Kaip ir kiekvienas vidurio amžiaus krizę išgyvenantis vyras, žiūrėdamas į dabartinius iš savo išmaniųjų įrenginių nosių neiškišančius paauglius, dažnai pagalvoju – mūsų laikais to nebūdavo. Ir nors pats mielai į rankas imu visokius elektroninius žaislus, vargu ar sutikčiau juos iškeisti į vaikystėje patirtus nuotykius. 

Susipažinkite – Miguel Angel Gallardo. Krauju ir kūnu – katalonas. Širdimi ir siela – Mato Pejuta (išvertus iš lakotų kalbos – Gydantis Lokys) – Šiaurės Amerikos indėnų lakotų genties sūnus, jau daugiau nei trisdešimt metų keliaujantis dvasinių šios labai archajiškos tautos pažinimo keliu. 

COVID-19 tremtinys 

Apie tokius kaip Migelis įprasta sakyti – meilės tremtinys. Šiuo atveju reikėtų patikslinti – COVID-19 tremtinys. Tiesa, be širdies reikalų čia taip pat neapsieita. 

– Prieš kelerius metus atsitiktinai susipažinau su vienu lietuviu, kuris mane pasikvietė į svečius. Tada lankiausi Lietuvoje ir net nenujaučiau, jog netrukus sutiksiu savo gyvenimo moterį, – pasakoja Migelis. 

O ta „gyvenimo moteris“ – pušalotietė Toma Tribytė. Prieš dvejus metus mergina savanoriavo Ispanijoje, kur ir sutiko savo Gydantį Lokį. 

– Prasidėjus pandemijai nusprendėme persikelti į Lietuvą. 

Pora mūsų šalyje jau beveik metai. Molynės kaime išsinuomojo sodybą, čia jie gamina įvairius indėniškus rankdarbius – apyrankes, amuletus, rankines, smilkalus, megztinius, ritualinius būgnus ir prekiauja jais internetinėje parduotuvėje.

Kol Migelis mums ruošia arbatą, bandau iškamantinėti Tomą, kaip tolimo krašto atstovui sekasi Lietuvoje. 

– Migelis išrankus maistui. Šaltibarščiai jam neskanūs (juokiasi), nors alkoholio nevartoja, jam labai keista, kad mūsų krašte gaminamas vynas iš pienių žiedų, obuolių ar uogų. Jo supratimu, vynas turi būti vynu ir privalo būti gaminamas iš vynuogių, – šypsosi Toma. 

Migelis ant stalo deda garuojančius puodelius, o aš, bandydamas įsijausti į bendrą atmosferą, teiraujuosi, iš kokios genties jo moteris ir kuo sužavėjo pietietišką kraują. 

– Toma – iš aukštaičių genties (kvatojasi). Kuo sužavėjo? Tikriausia grožiu. Nors žinote, grožis – labai reliatyvus dalykas. Pažiūrėkite į mane – esu storas ir tikrai ne pačios geriausios formos (juokiasi). Vakar mačiau dokumentinį filmą, kuriame buvo rodomas žmogus, dirbantis su skirtingais garso diapazonais. Kai garso virpesiai sutampa – išeina harmonija, kai nesutampa – disonansas. Taip ir su žmonėmis. Mūsų abiejų su Toma dvasios virpesiai, jų diapazonas labai panašūs. 

O kaip tada su tautų „virpesiais“? Juk ji – šiaurietė, o Migelis – karštakošis pietietis. 

– Aš esu katalonas. Katalonija ir Ispanija visiškai skirtingi dalykai, kitoks mentalitetas. Ispanai labai emocionalūs, greitai užsiplieskiantys, o katalonai – ramūs. Skiriasi maistas, dar viena kita smulkmena, o šiaip esame labai panašūs į lietuvius. Vien ko vertas laisvės troškimas, daug amžių trunkanti kova už savo kalbą, tradicijas. Tai mus suartina, tad tie „virpesiai“ labai artimi man. 

Tauta tautoje 

Migelis pasakoja, kad jo vaikystė prabėgo Barselonoje. Nemaža dalis jo draugų pardavinėjo, o kartais ir vartojo narkotikus (teisiškai Ispanijoje nepilnamečiai tuo metu buvo nepakaltinami). Nors pats tikina niekuomet neturėjęs reikalų su kvaišalais, bet prisipažįsta ne kartą iš parduotuvių vogęs kvepalus ar maisto produktus. 

– Viskas pasikeitė, kai būdamas 16–17 metų dirbau vaikų stovykloje ir kartą sugalvojau vaikų veidus išmarginti indėniškais raštais. Perskaičiau daugybę knygų, bet taip ir neradau informacijos, kodėl indėnai dažosi veidus (šypsosi). Užtat atradau kai ką svarbesnio – jų kultūrą, papročius, tradicijas. Kažkuriuo momentu supratau, jog ne aš panašus į indėnus, o jie savo gyvenimu panašūs į mane. 

Migelio vaikystėje kompiuterių nebuvo, o televizijos ekrane vyravo trys temos – protingo šuns Rin-tintino nuotykiai, Tarzanas bei kaubojų ir indėnų kovos. Dažniausiai buvo rodomas lakotų genties gyvenimas. Su šia gentimi likimas suvedė ir mūsų herojų. 

– Dalyvavau jų apeigose, ėmiau gilintis į jų kultūrą, gyvenimo būdą. Pirmas dalykas, kurio išmokau – pagarba mus supančiam pasauliui. Iki tol gyvenau taip, lyg būčiau visa ko šeimininkas. Indėniška pasaulėžiūra mane išmokė kitokio santykio su gamta. Aš galiu nuskinti gėlę, bet prieš tai turiu paprašyti jos leidimo, padėkoti. Galiu sumedžioti gyvulį, bet privalau pasakyti ačiū už jo man paaukotą gyvybę. 

Vyras pasakoja, jog Holivudas suformavo ne visai teisingą Amerikos čiabuvių stereotipą. 

– Filmuose susimaišė įvairios kultūros ir gentys. Ten gali išvysti šalia tipio (indėniška palapinė) stovintį totemą, kuris iš tiesų priklausė Sibiro tautoms, arba vienos genties indėnus, vilkinčius visiškai kitai genčiai priklausančius rūbus… Filmų kūrėjai retai paiso autentiškumo, jiems svarbu geras kadras. Iš tiesų, čia tas pats, jei kokie amerikiečiai ar japonai sakytų, jog visi europiečiai valgo cepelinus. Juk valgo ne visa Europa. Taip ir su Amerikos tikraisiais gyventojais. Žmonės apibendrintai sako „indėnai“ ir net nesusimąsto, kad po šiuo žodžiu slypi daugiau nei penki šimtai labai skirtingų tautų. Atvykę baltieji juos uždarė į rezervatus, izoliavo nuo aplinkinio pasaulio. Jie tapo tauta, gyvenančia kitoje tautoje. Jų rezervatuose yra savi įstatymai, tačiau kartu jiems privalomi ir bendri Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymai. Ir tai labai sudėtinga situacija, kuri tam tikrais atvejais daro juos teisiškai labai pažeidžiamus. Pavyzdžiui, jei į rezervatą užklydęs baltasis padaro nusikaltimą, jis gali būti ir nenubaustas, nes jam negali būti taikomi indėnų įstatymai… 

Aš ir Dievas 

Migelis lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir bendravo su ten gyvenančiais indėnais. 

– Internete galima rasti vadinamųjų Dešimt indėnų taisyklių. Tai visiška nesąmonė, aliuzija į krikščioniškus dešimt Dievo įsakymų. Krikščionybė paremta principu aš-bažnyčia-Dievas. Indėnų kultūroje yra tik aš ir Dievas. Man nereikia bažnyčios norint bendrauti su Aukščiausiuoju. Aš atsikeliu ryte, išeinu į lauką ir dėkoju saulei, kad man davė dar vieną gražią dieną. Dėkoju ant šakos kabančiam obuoliui. Pasisveikinu su ant stogo tupinčiu varnu. Žiūriu į jį kaip į savo brolį… Labai svarbu būti sąmoningam, suvokti, kas vyksta aplink tave ir neužmiršti, jog pats esi neatsiejama viso to dalis. Kartais man atrodo, jog indėnai yra gerokai tikresni krikščionys nei tie, kurie save tokiais laiko. Krikščionys susigalvojo daugybę taisyklių, bet jų nesilaiko. Indėnai gyvena tuo, kuo tiki… 

Svajoja apie indėnų kultūros centrą 

Migelis kartu su Toma svajoja įkurti tikrą indėnų sodybą. 

– Tai turėtų būti savotiškas lauko muziejus, į kurį atvykęs žmogus galėtų susipažinti su autentiška aplinka, daiktais, tradicijomis. Tačiau iš tiesų patys daiktai nėra tokie svarbūs. Tikroji tos vietos paskirtis – priversti žmogų kitaip pažvelgti į gamtą, dangumi skriejantį erelį, Lietuvą. 

Deja, vyro teigimu, kol kas tokios svajonės tenka atsisakyti. Molynės kaime nuomojama sodyba yra per maža tokiai veiklai, o ir šalia veikianti kaimo turizmo sodyba negali užtikrinti būtinos ramybės bei rimties. 

Ceremonijos 

Gydantis Lokys turi teisę (suteiktą genties žynių) atlikti keletą indėniškų ritualų. 

Pati paprasčiausia ir daugeliui geriausiai pažįstama – Chanunpa, arba pypkės ceremonija. 

– Viena vertus, tai labai paprastas ritualas. Iš kitos pusės, mes sakome, jog pypkė gali atverti dangų ir padėti susikalbėti su Dievu. Pypkė prikemšama kinnik kinnik – tai tabako ir įvairių žolelių mišinys (aš tabako nenaudoju, tik žoleles), kuri duodama svečiui. Kažkuo panašu į tai, kai jūs nueinate į svečius ir jums siūlo naminio sūrio ar pyrago, tik pypkės ceremonija yra labiau sudvasintas dalykas, savotiškos pagarbos ženklas. 

Kita – Yuwipi, arba gydymo ceremonija, kuri susijusi su žmogaus emocijų atstatymu po artimo žmogaus mirties ir atliekama individualiai. 

Hamblečeya pi – pati sudėtingiausia vizijos ieškojimo ceremonija, skirta žmonėms, kurie neranda vietos šiame gyvenime ir galvoja apie savižudybę. 

Migelio „arkliukas“ – Inipi ceremonija arba lakotų sauna. Tai pirties ritualas, kuris trunka… dvi paras. 

– Lietuviškoje pirtyje viskas paremta fiziškumu. Indėniška pirtis – tai dvasinis savęs pažinimo ritualas, kuriame kiekvienas žodis, kiekvienas judesys turi savo reikšmę. Pati pirtis statoma iš 16 į skirtingas pasaulio puses nukreiptų lazdų. Viršuje jos sukryžiuojamos ir tai yra saulės simbolis. Iš pirties vidaus išimama žemė ir padedama statinio išorėje – tai Žemė. Šalia jos – mėnulis. Taip žingsnis po žingsnio mes suformuojame visatos modelį, kuriame susilieja visos stichijos – ugnis, vanduo, žemė, oras. Jūsų pirtis išvalo kūną, mūsų – atveria protą ir sielą. Žmonės galvoja, kad tai tik paprasčiausia pirtis, tačiau nutinka patys netikėčiausi dalykai. Žinau daugybę atvejų, kai ši ceremonija pakeitė žmonių gyvenimus. Ir tai yra Inipi magija. 

Migelis Inipi ceremoniją yra demonstravęs daugelyje šalių, tarp jų – ne kartą ir Lietuvoje. Stebėti ritualų atvyksta ne tik pirties entuziastai, bet ir archeologai, antropologai, istorikai – žmonės, kurie studijuoja senųjų civilizacijų gyvenimą. 

– Dvi dienos reikalingos tam, kad žmogus perprastų ir suprastų, kas vyksta. Tai nėra pažįstama kultūra, tad reikia laiko suprasti jos ženklus, išmokti ritualinę dainą, pasimėgauti pypkės ceremonija. Būgnas, dainos… tai labai įdomi patirtis. 

Beje, Molynės kaime Inipi ceremonija bus demonstruojama ateinantį savaitgalį – birželio 25–26 dienomis. Norintys ją išbandyti, turėtų susisiekti su Toma telefonu 8 629 72 038. 

Atsisveikinimo muzika 

Prieš atsisveikindamas su mumis Migelis į rankas paima ritualinį būgną ir ima švelniai glostyti. 

– Čia kaip su moterimi, negali iš karto pulti (juokiasi)… Turi pakalbinti, švelniai paglostyti… Jis yra gyvas ir jo ritmas – tai mano širdies plakimas. Jei aš būsiu ramus – būgnas skambės ramiai. Jei būsiu susijaudinęs – ir muzika bus kitokia… Ši daina – tai šios akimirkos sielos šauksmas. Niekada nežinai, ar ji prabils žodžiais, ar padrikais, vidinę nuotaiką atspindinčiais garsais… 

Pasigirsta ritmingas dundesys, kurį perplėšia gerklinis dainavimas. 

Muzika pažadina sodybos kampe nedidelės kalvės oloje miegantį lapiuką. Jis išlenda lauk. Iš pradžių žvilgteli į mus, po to pakelia akis į viršų ir ilgai stebi dangumi sklendžiantį vanagą…