Gvadalupės Nettel „Vienintelė duktė“ – romanas apie svarbiausią moters pasirinkimą

Yra klausimų, į kuriuos neginčijamų atsakymų niekada nebus. Vienas tokių – ar moteris turi teisę nenorėti tapti motina? Šiandien daugybė moterų visame pasaulyje pirmenybę teikia karjerai, nepriklausomam gyvenimo būdui, o šeimos kūrimo planus neretai nukelia į tolimesnę ateitį arba ją įsivaizduoja be vaikų.

Leidyklos VAGA grožinės literatūros lentynoje – naujas, jaudinantis meksikiečių autorės Gvadalupės Nettel romanas „Vienintelė duktė“. Knygoje, tapusioje tarptautinės „Bookerio“ premijos 2023 m. trumpojo sąrašo nominante, analizuojama motinystės tema ir pasirinkimo dilema: susilaukti vaikų ar pasirinkti gyvenimo kelią be šios patirties.

Alina ir Laura – nepriklausomos šių dienų moterys, nė neketinančios kurti šeimos. Dėl šio pasirinkimo Laura net pasiryžta sterilizacijai. O Alina laikui bėgant paklūsta instinktams ir apsisprendžia tapti motina.

Dvi siužetinės linijos – dviejų moterų likimai – nuo šio momento tampa įtempta romano istorija, kurioje išgyvenami sudėtingi ir daugialypiai jausmai.

„Stebėti miegantį kūdikį – tai kontempliuoti žmogaus trapumą. Klausydamasi, kaip jis švelniai ir harmoningai kvėpuoja, junti ramybės ir išgąsčio mišinį. Stebiu priešais miegantį kūdikį, jo ramų putlų veidą, pieno siūlą, tįstantį nuo vieno lūpų kampučio, tobulus antakius, ir galvoju, kad kasdien vienas vaikų, miegančių viso pasaulio lovelėse, liaujasi egzistavęs. Užgęsta tyliai, kaip visatoje paklydusi žvaigždė tarp daugybės kitų, vis dar nušviečiančių nakties tamsą, – jo mirtis nesukelia širdgėlos niekam kitam, tik artimiausiems šeimos nariams. Motina visą likusį gyvenimą nepaguodžiamai liūdi, kartais – tėvas taip pat. Visi kiti priima tą faktą apimti stulbinančios bejėgystės.

Naujagimio mirtis – toks įprastas reiškinys, kad nieko nestebina, tačiau kaip su ja susitaikyti tiems, kuriuos palietė šios nekaltos būtybės grožis? Stebiu, kaip kūdikis miega aprengtas žaliais šliaužtiniais, jo kūnas visiškai atsipalaidavęs, galva nusvirusi į vieną pusę ant baltos pagalvės, ir trokštu, kad niekas netrikdytų jo miego ir jo gyvenimo, kad visi pasaulio pavojai laikytųsi nuo jo atstu, o katastrofų vėtros aplenktų jį savo visa griaunančiame kelyje. „Kol būsiu greta, tau nieko nenutiks“, – pažadu, žinodama, kad meluoju, nes iš esmės esu tokia pat pažeidžiama ir bejėgė, kaip jis.“

Romane Gvadalupė Nettel įtaigiai perteikia realybę, kurioje nėščia tapusi moteris ne visada gali jaustis sėkminga vien todėl, kad pavyko pastoti. Kartais nutinka priešingai – kūdikio atėjimas tampa nepakeliamu skausmu, našta ir nepaliaujamu nerimu dėl ateities. Ypač, jei naujagimis gimsta nesveikas.

Motiniškų jausmų dvilypumas – skaitytoją ligi pat romano pabaigos lydėsiantis leitmotyvas. Kuri moteris sėkmingesnė? Toji, kuri apsisprendžia neturėti atžalų, tačiau nejučia pajunta prisirišimą kaimynų vaikui, ar moteris, tapusi savojo, tačiau nesveiko vaiko motina?

„Vienintelė duktė“ – į apmąstymus įtraukiantis romanas apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Feministinių spalvų pripildytame kūrinyje – prieštaringų minčių, nepakeliamų kliūčių, draugystės ir motiniškos vilties kupina moterų gyvenimo kelionė. Poetiškas, kovai už gyvenimą ir nuolatiniam mirties dvelksmui dedikuotas kūrinys – toks yra ketvirtasis Gvadalupės Nettel romanas.

Gvadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių romanų „Svečias“ (2006), „Kūnas, kuriame gimiau“ (2011), „Po žiemos“ (2014) „Vienintelė duktė“ bei trijų apsakymų rinktinių autorė. Rašytojos kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Anuomet man buvo labai svarbu keliauti. Nusileisti šalyse, apie kurias nedaug ką težinojau, ir apkeliauti jas pėsčiomis arba nudrengtais autobusais, atrasti kultūrą ir gastronomiją buvo vienas šio pasaulio malonumų, kurių niekada nebūtų šovę į galvą atsisakyti. Dalį studijų metų gyvenau ne Meksikoje. Nepaisant to, kokiame nepritekliuje tuo metu gyvenau, dabar prisimenu šį gyvenimo laikotarpį kaip vieną lengviausių. Šiek tiek alkoholio ir kelių draugų pakako, kad kiekviena naktis taptų švente. Buvome jauni, tad pavakarojus iki išnaktų kūnas nesijausdavo kaip po karo. Gyvendama Prancūzijoje, net turėdama nedaug pinigų, galėjau pažinti kitus žemynus.

Kai niekur nekeliaudavau ir likdavau Paryžiuje, ištisas valandas skaitydavau bibliotekose, eidavau į teatrą, barus ar naktinius klubus. Nė viena iš šių veiklų nėra suderinama su motinyste. Moterys su vaikais negali taip gyventi. Bent jau ne pirmuosius metus. Tam, kad galėtų sau leisti vieną vakarą nueiti į kiną ar pavakarieniauti ne namie, jos privalo iš anksto viską suplanuoti, gauti auklę arba įtikinti vyrą, kad pažiūrėtų vaikus. Todėl visados, kai reikalai su kokiu nors vyru imdavo krypti į rimtąją pusę, paaiškindavau jam, kad su manimi giminės niekada nepratęs. Jeigu jis imdavo ginčytis arba jo veide pasirodydavo koks nors liūdesio ar nepasitenkinimo ženklas, išsyk imdavau postringauti apie tai, kad Žemėje ir taip per daug žmonių, – pakankamai įtikinama ir humaniška priežastis, dėl kurios niekas nepalaikys tavęs surukėle arba, dar blogiau, egoiste, kaip dažnai esame vadinamos tos, kurios nusprendėme išsisukti nuo istorinės savo lyties priedermės.

Priešingai nei mano motinos kartoje, kuriai neturėti vaikų atrodė visiška anomalija, manojoje daugybė moterų nesprendžia susilaikyti nuo šio žingsnio. Pavyzdžiui, mano drauges būtų galima padalyti į dvi vienodai dideles grupes – tas, kurios svarstė apie galimybę atsisakyti savo laisvės ir savanoriškai pakliūti į mūsų rūšies išsaugojimo žabangas, ir tas, kurios pasirinko mieliau tverti visuomenės ir savo šeimų nepritarimą, bet išsaugoti savo nepriklausomybę. Kiekviena grindžia savo pasirinkimą svariais argumentais. Žinoma, aš geriau sutariau su antrąja grupe. Alina taip pat jai priklausė.

Mudvi susipažinome dvidešimt kelerių – to amžiaus, kuris daugumoje visuomenių vis dar laikomas tinkamiausiu susilaukti palikuonių, bet anuomet abi jautėme vienodą atmetimo reakciją tam, ką suokalbininkiškai vadinome „žmogiškaisiais pančiais“. Aš siekiau literatūros mokslų daktarės laipsnio, tad nei mano stipendija, nei frylancerės statusas toli gražu negalėjo suteikti ekonominio saugumo. Alina turėjo daug reikalaujantį, bet gerai apmokamą darbą viename meno institute, ir tuo pat metu kaip įmanydama nėrėsi iš kailio studijuodama kultūros vadybą. Jos pajamos dvigubai viršijo maniškes, tačiau dalį jų Alina siųsdavo šeimai – jos tėvas jau seniai sunkiai sirgo ir vienas gyveno kaime Verakruse, o motina bandė atsistoti ant kojų po embolijos. Alina labai anksti pateko į tą gyvenimo etapą, kuriame tėvai priklauso nuo mūsų. Kaip būtų gebėjusi rūpintis dar ir vaiku?

Gvadalupė Nettel, „Vienintelė duktė“, iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė, leidykla VAGA, 2024.