Grybavimas naktį

Ruduo šiais metais įsigali neskubėdamas. Trumpėjančios dienos, amžinas laiko keitimas, depresija. Sako, jei šermukšnių šakos linksta nuo vaisių – bus šalta žiema. Ėjau juk ne kartą pro šermukšnius, bet ar ant šakų daug ar nedaug vaisių – nepastebėjau. Vis žadu atkreipti dėmesį ir vis pamirštu. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Mėnesį pradėjome krepšininkų pergale prieš JAV, tačiau, pralaimėjus serbams ir latviams, kažkas vykusiai pašmaikštavo: „Religija baigėsi. Visi marš į bažnyčią.“ Baigiantis rugsėjui, lydėjau ekskursantus po Žemaitijos bažnyčias. Kai šiandien daug diskutuojama apie paminklų grožį ir reikalingumą, tai, būdamas Varniuose, visad apsilankau prie itin gražaus Motiejaus Valančiaus paminklo. Atėjus sovietams, paminklas buvo išmontuotas ir liepta jį sunaikinti, bet Varnių antrinių žaliavų supirkimo punkto direktorius Antanas Norkus iš naikintojų jį nusipirko už 3 litrus samagono ir išsaugojo. Paradoksas, kad blaivybės puoselėtojas ir skelbėjas išgelbėtas už 3 litrus samagono.

Danų menininkas Jensasi Haaningas gavo muziejaus „Kunsten“ užsakymą sukurti du kūrinius ir už tai jam buvo sumokėta 70 tūkst. Eur. Danas pristatė dvi tuščias drobes pavadinimu „Paimk pinigus ir bėk“. Teismas priteisė menininkui grąžinti pinigus galerijai. Paveikslai visgi buvo pakabinti ir sulaukė begalės žiūrovų.

Poetas Liutauras Degėsys prisiminė paryžietišką istoriją, kai, važiuodamas Prancūzijos sostinės gatvėmis, pateko į kamščius. Pasirodo, mokiniai po pamokų pirmyn atgal vaikščiojo pėsčiųjų perėjomis, taip stabdydami eismą. Visi iškart prisiminė mokyklą, mokytojus ir jų problemas.

Ruduo išsiilgęs štai tokių linksmų istorijų, nes pastebėjau, jog net TV rodomi kino filmai liūdnesni. Dramų, tragedijų ir trilerių daugiau nei komedijų. Šių metų rugsėjį drąsiai galima pavadinti grybų mėnesiu. Kai kas baravykų rinko net naktimis. Sakė, jog net daugiau galima rasti: apšvietus baravyką žibintuvėliu, tas tiesiog švyti, iš tolo pamatai. Naktiniai grybautojai iš miškų grįždavo su pilnais krepšiais baravykų.

O kad kas galėtų pasakyti, kada baigsis karas. Pagarba kovojantiems ukrainiečiams. Pasidžiaugiau žurnalisto Edmundo Jakilaičio prognoze, jog jei ukrainiečiams pavyktų atsikovoti bent 30 proc. Azovo jūros pakrantės, Maskvoje įvyktų perversmas ir ateitų naujas diktatorius su savo šaika, kurie apkaltintų buvusius ir sakytų, jog pradedame viską iš naujo.

Įsiminė internete matyta socialinio tinklo „X“ vartotojo žinutė rusams: „Mes okupavome 18 procentų Ukrainos ir tuos 18 procentų užliejome bombomis, minų sviediniais, lavonais, apkasais. Viską iškasėme. Sugriovėme jų miestus ir kaimus. Privertėme aštuonis milijonus vyrų bei moterų palikti savo namus. Jie išvyko su giliomis psichologinėmis traumomis, už kurias turėsime sumokėti mes. Pabėgėliai iš Ukrainos bijo fejerverkų. Jie bijo lėktuvų. Putinas taps dvidešimt pirmojo amžiaus Hitleriu. Tai košmaras. Tik pažiūrėkite į Vokietiją. Mes pasielgėme taip pat. Mes tiesiog kartojame visą nacistinės Vokietijos istoriją. Taigi, siūlau kapituliuoti. Tai pasirinkimas, kuris išgelbės mūsų gyvybes. Jei žiūrėsite šį vaizdo įrašą 2026 m., suprasite, kad aš buvau teisus 2023 m.“

JAV senatorius, pagalbos Ukrainai kritikas Mike’as Lee internete pasidalijo dviem vėliavų nuotraukomis – JAV ir Ukrainos, klausdamas, ar jų vėliava pirmoji ir ar antroji neužima pirmosios vietos. Garis Kasparovas įkėlė Rusijos vėliavą ir senatoriaus paklausė, ar jo vėliava ne tokia. Kai kur, daugiausia Estijoje, ant automobilių pasirodė užrašų rusų kalba: „Aš esu rusas.“ Manau, viskas būtų normalu, jei rusai tai rašytų ant automobilių, pagamintų Rusijoje, o ne ant pagamintų Vakarų pasaulyje. Karas mus stumteli veik 100 metų atgalios, o kalbame apie dirbtinį intelektą. „Bitė Lietuva“ pašmaikštavo ir dirbtinis intelektas apklausė visus darbuotojus, ar juos galima priimti į jų einamas pareigas. Nė vienas netiko.

Pravažiuodamas pro Chaimo Frenkelio vilą, visad dėmesį atkreipiu į Romualdo Kvinto sukurtą Ch. Frenkelio skulptūrą. Ji įsirašė į Lietuvos meno istoriją kaip ir šio skulptoriaus Romaino Gary’io, Danieliaus Dolskio, Vytauto Kernagio skulptūros Vilniuje, Kaune, Nidoje... Aplink paminklą tylu, retai pamatysi ką stabtelėjusį. O einant bulvaru pro P. Višinskio paminklą, dažnai matau besisukinėjančius benamius. Kai kurie, prigulę ant suolelių, miega. Praeiviai piktinasi, kodėl niekas jų neišvaiko. Pamąsčiau, jog vaikymas nepadėtų. Jie vėl grįš. Gal vertėtų toje vietoje leisti klasikinę muziką. Sako, benamiai tokios nepakenčia.

Gyvenimas Lietuvoje keičiasi. Kad ir tokiu aspektu: anksčiau, buvo, pobūvyje tave ragina išgerti, padėkoji ir pasakai, kad negeri, vis tiek prie tavęs pristos su visokiais: „Ar tu mane gerbi?“ Šiandien jau kitaip. Pasakai, jog negeri, ir niekas tavęs neberagins – na, negeri, tai negeri. Kai kas dar bando teisintis, jog tą pačią dieną turės vairuoti automobilį ar gerti neleidžia sveikata, bet ir tai nėra būtina.

Senstu, nes pastebėjau, jog sunkiai besubendrauju su jaunimu. Su dešimtmečiais sutariame, su 16–17 metų taip pat, o štai su 13–14 metų – niekaip. Gąsdina ir atotrūkis jaunimo vienų nuo kitų. Yra daug kuo besidominčiųjų, skaitančiųjų, juos pamatysi parodose, yra ir gatvės vaikų (blogąja prasme). Vieną tokį pasisodinau prie televizoriaus, vykstant „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidai. Žiūri, bet nė vieno atsakymo į viktorinos klausimus.

Aplankė dailininkas Sigitas Prancuitis. Greitai švęs 77 metų gimtadienį. Aišku, šnektelėjome apie paveikslų pirkimą. Anuomet mažai kas suprato paveikslų vertę ir dažniausiai paveikslų galėdavai išvysti bazių direktorių ir spekuliantų butuose. Inteligentai pribijojo puošti butą paveikslais, nes jų turėjimas buvo siejamas su buržuaziniu gyvenimu. Tiesa, dar regėdavai paveikslus pas rašytojus, kuriems juos padovanodavo draugai dailininkai.

Šiandien paveikslus regi daugelio butuose, gana didokos ir kolekcininkų gretos. Aišku, dar jų neperkama tiek, kiek Vakarų pasaulyje, iš sovietmečio atkeliavę žmonės labiau linkę įsigyti nekilnojamojo turto ar aukso. Nors paveikslų kolekcininkai didingiausiai vertinami tarp kitų (pašto ženklų, degtukų etikečių, atvirukų, netgi knygų) kolekcininkų. Šiandien dažniausiai paveikslus kolekcionuoja gydytojai ir advokatai. Ir tai jau mums turėtų leisti suprasti paveikslų vertę. Nesant daug pirkėjų, dailininkams reikia mokėti parduoti paveikslus.

Štai vienas dailininkas, jau mūsų klasikas, linksmas menininkas, gaila, prieš keletą metų mus palikęs, atidarant parodą, prašydavo prie visų paveikslų pridėti kortelę „Parduota“ ir tik prie dviejų – ne. Atėjusieji į parodą žiūri, kad tiek paveikslų parduotų, o tik keli dar laisvi, tad gal reiktų kuo greičiau, kol dar kas likę, pirkti. Kai paveikslas nuperkamas, dailininkas prašydavo nuo kurio nors kito paveikslo nuimti kortelę „Parduota“.

Kaip ir visi, taip ir šis dailininkas buvo didelis bohemos gerbėjas, kartais keletai dienų pradingstantis iš namų. Kartą dingo ilgesniam laikui ir žmona pradėjo jo ieškoti net per Dailininkų sąjungą. Dailininkų sąjungos pirmininkas tarp dailininkų paleido gandą, jog sąjunga superka dailininkų paveikslus. Dingęs dailininkas kaipmat su paveikslu prisistatė į Dailininkų sąjungą, kur jo jau laukė žmona.

Kas labiausiai įsiminė rugsėjį? Kartais būna, jog maloniausią įspūdį palieka tai, ko nesitikėjai. Šiaulių dramos teatro aktorės Jūratės Budriūnaitės kūrybos vakare nebuvau. Džiugu, kad jį nufilmuotą rugsėjo viduryje parodė „Šiaulių televizija“. Skambant aktorės atliekamai „Vairo“ dainai „Vienatvės medis“, ekrane keitėsi išėjusių teatro žmonių nuotraukos: Dalia Tamulevičiūtė, Rimantas Vaitiekūnas, Vytautas Benokraitis, Pranas Piaulokas, Mykolas Dorofėjus, Vytautas Šapranauskas, Gediminas Girdvainis, Regimantas Adomaitis ir kt. Nežinau, ar kažką taip tikro ir jaudinančio buvau kada nors matęs.