Grybauskų indėlis šimtmečio Lietuvai

Almis Grybauskas – iš Gilūšio kaimo kilęs didžiavyris, Lietuvą supažindinęs su čekų klasiko J. Hašeko kareiviu Šveiku ir kitais čekų, lenkų, vokiečių, prancūzų, ukrainiečių rašytojais, išvertęs jų kūrinius į lietuvių kalbą bei padovanojęs savo kraštui, pasak Antano Jonyno, gerą, stiprią, orią ir stojišką poeziją.

Ieškant teisybės
Šiais metais A. Grybauskas šventė gražų 70 metų jubiliejų. Jubiliejų pažymėjo septintąja poezijos knyga „Toli blizga“. Kaip sakė autorius susitikime su skaitytojais Elektrėnų bibliotekoje, knygoje „plakdamas skiemenį su skiemeniu“, priskirdamas save „mažai tautai su didele kalba“, bandė įžvelgti „toli, kas ten blizga“. Tas įžvalgas surasti poetui padėjo Lietuvos autoriai, kokių „reta pasaulio literatūra turi“. Vardijo A. Grybauskas jo kūrybai įtaką dariusius Lietuvos kūrėjus: nuo Maironio iki Romualdo Lankausko, nepraleisdamas Algimanto Mikutos, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Tomo Venclovo, Vytauto Bložės, paskutiniuoju paminėdamas Kristijoną Donelaitį. Šį klasiką A. Grybauskas atrado gal vėliausiai, bet suradęs suprato, kad „...iš menkų daiktų dyvai pasidaro; o iš mėšlo smirdančio žegnonė pareina...“ ir naujosios knygos pradžią skyrė poemos „Metai“ stilizacijai „sarkastiškai perteikdamas laiko papročių paraleles“. Susitikime poetas kalbėjo, kad eilės pagal K. Donelaitį gimė, kaip ir kiekvienais laikais, ieškant teisybės.

Seneliai
Grybauskai iš Gilūšio kaimo teisybės, atrodo, ieškojo nuo seno. Literatė ir visuomenininkė Ona Grybauskaitė-Kulbokienė, mėgindama atkurti Grybauskų giminės medį, gailisi per vėlai supratusi giminės svarbą ir iš gyvenimo išleidusi savo senelius ir tėvus, daug ko apie jų gyvenimą neišklausinėjusi.
Gilūšio kaime nuo seno vyravo Grybauskų pavardė. Surinktoje medžiagoje Ona suskaičiavo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš 16 gryčių aštuoniose gyveno Grybauskai. O. Grybauskaitės Kulbokienės abiejų tėvų – tėvo ir motinos – šaknys kilę iš Grybauskų, mat jos mama Apolonija Grybauskienė yra knygnešio Motiejaus Grybausko anūkė. Giminės medyje knygnešys Motiejus Grybauskas ir Almio Grybausko prosenelis Martynas pažymėti kaip broliai. Jo sūnus – Almio senelis – Vincas Grybauskas buvo vienas turtingiausių ir išmoningiausių Gilūšio kaimo ūkininkų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vincas Grybauskas emigravęs į Ameriką, užsidirbęs pinigų, o grįžęs nusipirko žemės ir pastatė amerikonišką ūkį. Vinco brolis Jonas likęs Amerikoje. Senelis buvo pirmasis Almio anglų kalbos mokytojas, bet tos kalbos, sako rašytojas, gerai neišmokęs. Senelis turėjo daug amerikoniškų knygų, o pats įdomiausias jo pasakojimas, prisimena Almis, buvo toks: Amerikoje tuo laiku kiekvienas vaikščiodavo ginkluotas. Kartą, pasakojo senelis, jis ėjo per Bruklino tiltą ir sutiko pavojingus nusikaltėlius. Kad šie pamanytų, jog Grybauskas ginkluotas, jis kelnių kišenėje pirštais pavaizdavęs revolverį ir laimingai praėjęs pro nusikaltėlius. Senelis ginklą turėjo ir jį parsivežė į Lietuvą. Pokario metais revolverį padovanojo partizanams. Vincą Grybauską mūsų laikų rašytojas ir vertėjas A.Grybauskas prisimena kaip šviesuolį, visada jį raginusį mokytis. Pokario laiku Vinco Grybausko ūkis buvo konfiskuotas, pastatai perkelti į Jagėlonis. V. Grybauskas pastatė ir Jagėlonių malūną (pakalnėje nuo Jagėlonių link Kietaviškių), kurį vėliau buvo pardavęs. Žodžiu, pirmaisiais atkurtos valstybės metais, Vincas Grybauskas svariai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo.

Tėvai
A.Grybausko mama Antanina yra kilusi iš plačios Binkulių giminės, kilusios iš Bajorų kaimo, kurių iki šiol daug gyvena Kietaviškių apylinkėse ir prasmingais darbais prisideda prie Lietuvos klestėjimo. Senelis Aleksas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo pulkininko bei Kauno miesto ir apskrities karo komendanto Broniaus Saldžiaus kažkurio skyriaus vedėju, vėliau, nors nebuvo baigęs mokslų, bet dirbo banke. Almis neprisimena, kad senelis Aleksas būtų dirbęs kolūkyje, bet jis kažkaip šeimai pinigų uždirbdavo. Močiutė, kaip ir Almio mama, Antanina, anūką atmintinai išmokė Maironio eilių, Baranausko „Anykščių šilelį“. A. Grybausko mama visą gyvenimą dirbo bibliotekose, tad būsimasis rašytojas užaugo tarp knygų, kurios jį taip ir lydi iki šiol. Almio tėvo Vinco gyvenimo istorija sudėtingesnė. Sunkiais pokario metais jis buvo išėjęs pas partizanus. Vieno susišaudymo metu kažkokiu būdu gyvas liko tik Vincas. Po šio įvykio Vincas tapo abiems pusėms „ne savas“. Kad išvengtų tremties ir represijų, Grybauskų šeimai nuolat tekdavo slapstytis, kilnojantis iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Almis prisimena, kad pakeisti teko net 6 mokyklas. Vidurinę jis baigė Žagarėje ir iš ten saugo šviesiausius gyvenimo prisiminimus.

Pašaukimas
Grybauskų gerus darbus Lietuvos valstybei garbingai tęsia sūnus Almis. Kaip jau žinome, senelis jį mokė anglų kalbos, o močiutė Antanina, lenkų šviesuolių Olišauskų atšaka, mokėjo lenkiškai. Lietuviškų knygų buvo mažai, todėl močiutė anūkėlį skaityti mokė ir lenkiškai. Vokiškai jis išmoko dar mokykloje, nes turėjo labai gerą mokytoją, kilusį iš Rytų Prūsijos. Čekų kalbą A.Grybauskas išmoko, gavęs galimybę studijuoti vertėjų kursuose Prahoje. Tie kursai ir istorinis sovietmečio žlugimo laikotarpis nulėmė, kad A. Grybauskas Čekijoje pragyveno daugiau laiko nei Lietuvoje. Mokėdamas kalbas, pirmaisiais nepriklausomybės metais A. Grybauskas, versdamas užsienio rašytojų kūrinius, ne tik duonai užsidirbo, bet ir Lietuvos skaitytojus supažindino su pasaulio rašytojais. O Čekiją su Lietuvos rašytojais ir Lietuva supažindino dirbdamas dėstytoju Prahos, vėliau Brno universitetuose. A. Grybauskui teko gyventi ir Paryžiuje, turėjo galimybę ten ir likti, bet nei prancūziškai gerai išmokęs, nei Paryžius jam patikęs tiek, kad norėtų ten gyventi.
Didžiąją gyvenimo dalį rašytojas, poetas, vertėjas A. Grybauskas save dalina tarp Čekijos ir Lietuvos. Pirmaisiais nepriklausomybės me-tais A.Grybauskas laikinai buvo net garbės konsulu Čekijoje, bet, sako rašytojas, jis diplomatiniam darbui neturi charakterio savybių. Jo darbas yra rašymas, taip geriausiai jis išreiškia save ir prisideda prie Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo. Savo kūryboje A. Grybauskas ne apie meilę rašo: suprasti jo kūrybą gali tik daug skaitantys žmonės. Kaip sako pats poetas, apsiskaitymas niekam dar nepakenkė. Todėl dažnai norint suprasti A. Grybausko kūrybą, tenka perskaityti ne vieną kitų šalies ar pasaulio poetų, rašytojų knygą.

Namai - Lietuva
Kas dar nežinote, primename, kad poetas, rašytojas, vertėjas Almis Grybauskas gimė 1947 metais, Gilūšio kaime (dabar Elektrėnų savivaldybė). 1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Dirbo mokytoju Klaipėdoje, vėliau laikraščių ir žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“, „Kinas“ ir kitų redakcijose redaktoriumi, korespondentu. Pa-rašė esė tradicinės ir šiuolaikinės mitologizacijos temomis, straipsnių čekų spaudoje apie T. Venclovą, L. Karsaviną, A. Maceiną ir kitus. Išvertė daugiau kaip 25 poezijos ir prozos kūrinius iš latvių, vokiečių, čekų, slovakų, lenkų, prancūzų kalbų, išleido 8 savo kūrybos knygas ir sakė ruošiantis dar vieną prozos knygą, kurioje atsispindėtų jo gyvenimo istorija. Apie savo giminės šaknis jam daugiausiai pasakojusi teta, bet tuos duomenis jis patikrina archyvuose.
Prasmingus Almio Grybausko darbus tęsia jo sūnus Tadas, gyvenantis Vilniuje ir dirbantis dizaino srityje. Į Lietuvą grįžo, kaip mano Almis Grybauskas, ir jo senelio brolio Jono anūkas James Grzibovskis. Bet jis, pasak Almio Grybausko, nesidomi savo lietuviškomis šaknimis, nors kartu su generolu Jonu Kronkaičiu kūrė atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tik Lietuva Almiui nėra pati geriausia motina. Senatvės pensijos jam priskaičiuota vos 180 eurų. Čekijoje pensijos gautų daugiau, bet... „Kam man ta Čekija, aš Lietuvoje noriu likti“,- baigėme pokalbį su Lietuvos didžiavyriu. Daugiau apie jo gyvenimą ir darbus galite paskaityti www.kronika.lt straipsnyje „Almis Grybauskas: tarp Lietuvos ir Čekijos“.