Greta Dovydaitytė: „Aktore norėjau tapti ne tam, kad būčiau žinoma“

Šią vasarą Lietuvoje pirmą kartą pasirodė pirmojo Lietuvoje ir vienintelio Europoje profesionalaus rankų šešėlio teatro „Budrugana Lietuva“ spektaklio „Keturi metų laikai“ premjera. Viena teatro aktorių – kraštietė Greta Dovydaitytė. Ji sako net neįtarusi, kad atsidurs tokiame teatre. Tačiau visada siekė sukurti kažką, kas keistų žmones, ar atrasti tai, kas būtų artima ir brangu. Ar atrado?

Apie šešėlių teatrą net neįtarė

Greta sako, kad, stodama į vaidybos specialybę Klaipėdos universitete, net neįtarė, kad bus renkamas šešėlių teatro specialybės kursas, o tuo labiau, kad metams išvyks mokytis į Gruziją pas teatro įkūrėją prof. Gela Kandelaki.

„Aš tiesiog nuėjau į stojamuosius egzaminus ir tik prieš pat juos sužinojau, kad bus renkamas toks kursas“, – apie tai, kaip atsidūrė rankų šešėlių teatre, pasakoja jauna aktorė.

Gretą programa sudomino, neišgąsdino ir buvimas už širmos.

„Aktore norėjau tapti ne tam, kad būčiau žinoma ir matoma populiariuosiuose serialuose, o tam, kad sukurčiau kažką, kas keistų žmones, arba kad atrasčiau tai, kas man artima ir brangu“, – sako ji.

Pagrindinis darbo įrankis – rankos

Greta pasakoja, kad šešėlių teatras reikalauja daug fizinio darbo.

„Mėgstame save palyginti su baleto šokėjais, nes privalome treniruotis kasdien. Pasitaiko ir rankų, nugaros skausmų ar net traumų. Tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta ir gražu. Būna, kad aktorius nebeatlaiko krūvio, jo rankos atsisako dirbti. Tuomet mus gelbsti rankų laikikliai, kuriuos pasigaminame patys“, – pasakoja Greta.

Duomenys ar noras?

Interviu su kurso vadovu metu spektaklio režisierius ir teatro įkūrėjas prof. Gela Kandelaki, kalbėdamas apie šią teatro komandą, teigė, kad „ne kiekvienas žmogus iš gatvės turi tokius duomenis, kokius turi šie jaunuoliai“. Kiek iš tiesų lemia duomenys, o kiek sunkus, alinantis darbas? Greta mano, kad daugiau lemia noras.

„Nei sugebėjimai, nei talentai nepadės, jei tu nenorėsi. Ne visi buvome vienodai gabūs, ne visi gerai girdėjome muziką (kas yra ypač svarbu šiai specialybei). Bet dirbome, padėjome vieni kitiems. Vieniems teko įdėti daugiau darbo, kitiems mažiau, bet sukūrėme bendrą produktą. Todėl labiau sutikčiau su mintimi, kad net eilinis žmogus iš gatvės, jei tik nori ir dirba, – pasieks savo. Visada sakau – net jei negimei genijumi, visada gali tapti virtuozu“, – tikina jauna aktorė.

Ilgas procesas

Šešėlių teatras ypatingas tuo, kad reikalauja labai daug laiko. Kai kiti stato pusmečio trukmės darbo reikalaujančius spektaklius, šie aktoriai dirba dvejus metus mokydamiesi sunkios technikos, kad galėtų pristatyti kūrinį žiūrovui. Ar aktoriams dėl to nebuvo psichologiškai sunku?

„Mums labai padėjo tai, kad nežinojome, kas yra tas greitas darbas, nes nuo pat pirmo kurso matėme, kad niekas greitai nesidaro, kiekvienas smulkus pasistūmėjimas duodavo stimulą nesustoti. Žinoma, kiekvieną aplanko mintys, kad jau viskas atsibodo. Bet tai tik laikinas nuovargio poveikis“, – atvirauja Greta.

Teatro ir aktoriaus misija

„Gal nuskambės banaliai, bet mūsų misija – skleisti gėrį ir grožį. Pasaulyje ir taip pilna negerų dalykų, neteisybės, o mes norime parodyti, kad ne viskas yra blogai, ne viskas yra juoda ir niūru. Mūsų spektaklyje nėra blogų, neigiamų personažų. Yra tik blogos aplinkybės, į kurias jie patenka. Mes kuriame tai, kas aktualu, artima žmogui ir kas jam gali padėti ar galėtų patikti“, – apie teatro misiją pasakoja Greta.

Kiekvienas aktorius čia turi savo personažus, kurių kiekvienas labai svarbus spektakliui.

„Nesvarbu, ar tu pagrindinis herojus, ar medis, tu turi savo užduotį, savo būseną, reakciją. Tai nėra paprastas rankų mosikavimas. Kaip aktorius kūnu perteikia emocijas, taip ranka privalo perteikti ir transliuoti žiūrovui tai, ką nori pasakyti. Jei tik techniškai atlieki veiksmus, žiūrovas iš karto tą jaučia ir jam darosi nebeįdomu. Bet jei tu iš tiesų išgyveni – žiūrovas neatsitraukia“, – įsitikinusi Greta.

Aktoriai – kaip šeima

Gruzijoje aktoriai gyveno toli nuo namų, kartu dirbo, gyveno, šventė. Ar nepavargdavo vieni nuo kitų?

„Buvo visko, – sako Greta. – Ir pavargdavom, ir pasiilgdavom. Tačiau buvimas drauge daug ko išmokė. Skirtingi asmenys turėjo gyventi ir dirbti viename bute. Tai buvo tapę savotišku kalėjimu. Todėl turėjome išmokti prisitaikyti vieni prie kitų, priimti kompromisus, o laikui bėgant net išmokome nuspėti vieni kitų nuotaikas.“

Gruzijoje teatro aktoriai pasirodė tik kartą, o Lietuvoje spektaklį pristatė keletą kartų skirtinguose miestuose. „Gruzijoje žiūrovai mus sutiko labai šiltai. Gruzinai pirma pasako tai, kas gera, o tik po to – kas bloga. Lietuvoje teko girdėti visokių nuomonių. Tačiau esame pirmieji Lietuvoje, todėl daug kas nesupranta, kaip veikia mūsų teatras. Jo tiesiog nėra su kuo lyginti.“

Ateities planai

„Teatras žada gyvuoti ir yra numatęs naujų projektų. O aš išgyvenu permainų metą. Mėginsiu save realizuoti ir režisūroje (ne šešėlių), bet kartu bendradarbiausiu ir su „Budrugana“ teatru ir toliau mielai užsiimsiu aktoryste“, – apie ateities planus pasakoja Greta.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“

Rankų šešėlių teatrą „Budrugana Lietuva“ sudaro devyni aktoriai, Klaipėdos universiteto aktorinio meistriškumo studentai, nuo 2014 m. suburti ir vadovaujami Vytauto V. Landsbergio, dvejus metus praleidę Gruzijoje mokydamiesi unikalios teatro kalbos – rankų šešėlių teatro meno pas teatro ir kino aktorių, režisierių prof. Gela Kandelaki, vienintelio pasaulyje rankų šešėlių teatro, sukurto 1985 m. Tbilisyje, Gruzijoje, įkūrėją.

Spektaklio režisieriaus prof. Gela Kandelaki spektaklyje „Keturi metų laikai“ pasakojama meškiuko gyvenimo istorija – nuo pirmo žvilgsnio į pasaulį iki visiško jo pažinimo.