Gražūs vyrų poelgiai, arba Kodėl nebūna nelepių moterų?

Savaitė, praleista be vyro, Ramunei prailgo. Giliai širdyje vylėsi, kad buvimas atskirai atgaivins santuokinę romantiką: ryte žadins meilios vyro žinutės, o vakare neleis užmigti ilgesingi jo skambučiai. Deja, realybė atsuko bjaurų veidą: vyras neskambindavo, atsiliepęs neturėdavo laiko kalbėti, o pažadėjęs paskambinti vėliau, tai padaryti užmiršdavo. Sunerimusi Ramunė paprašė mamos aplankyti vyrą ir atlikti auditą. „Viskas ten pas jį gerai“, – konstatavo šioji, įvykdžiusi dukros paliepimą. Bet Ramunės nuojauta sakė ką kita.

Pasibaigus komandiruotei, Ramunė atsisveikino su namais tapusiu viešbučiu ir išsiruošė į ilgą kelionę. Žinojo, kad grįžus laukia nelengva užduotis – išsiaiškinti, kodėl taip atšalo vyras. Užduotį lengvino nebent tai, kad per visą savaitę nė karto jam nepriekaištavo. Neturėdama, ką veikti, skaitė iš kolegės pasiskolintą knygiūkštę apie darnius poros santykius. Joje buvo mokoma nekelti isterijų, į viską reaguoti ramiai. Išėjo į naudą – vyras greičiausiai nė neįtars, kokios abejonės sukasi žmonos galvoje.

Ramunę jis pasitiko autobusų stotyje. „Bent šito neužmiršo“, – panosėje burbtelėjo ji. Nespėjo ištarti „labas“, o vyras čiupo ją į glėbį ir aistringai pabučiavo. Pati Ramunė elgėsi oficialiai ir pakeliui namo uždavinėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltus klausimus, kurie turėjo padėti išsiaiškinti: kuo gi jis buvo užimtas visą savaitę?

Kai automobilis sustojo prie gerai pažįstamo daugiabučio, Ramunė pastebėjo, kad vyras jaudinasi. Persmelkė negera nuojauta. Rakinant duris, jis elgėsi dar keisčiau – mindžikavo ir negalėjo nuspręsti: praleis žmoną ar eis pirmas. Galų gale pasirinko pastarąjį variantą. „Tai nemandagus“, – piktai pagalvojo Ramunė ir, vos įžengusi į butą, suprato, kad namai pasikeitę.

Naujas vonios amplua

Dviejų kambarių bute jiedu gyveno maždaug metus. Pasibardami suremontavo koridorių, du kambarius ir virtuvę, o voniai ėmė ir pritrūko pinigų. Be to, meistras, kuris atliko visus darbus, netikėtai sumanė emigruoti į Vokietiją. „Man ten eurais lis“, – išdidžiai pareiškė. Senas, pajuodęs vonios kambarys liko tarsi dėmė išdailintuose namuose.

Visų pirma Ramunė pastebėjo naujas, baltut baltutėles vonios kambario duris. Sutrikusi žvilgtelėjo į vyrą – šis padrąsinamai linktelėjo galva. Ramunė nuspaudė rankeną ir neteko žado: priešais ją spindėjo naujomis plytelėmis, nauju tualetu ir nauja vonia pasipuošusi erdvė. Tą patį vakarą Ramunė, skendėdama karštame vandenyje ir putose, su susižavėjimu klausėsi vyro pasakojimo apie savamoksliams remontininkams kylančius iššūkius bei darbą iki išnaktų. Natūralu, kad apie skambučius žmonai nebuvo kada ir pagalvoti.

„Taip myliu, kad net apsiverkti galiu“

Kitą rytą Ramunė paskambino mamai – pasirodo, šioji buvo sąmokslo dalyvė, padėjo žentui išrinkti plyteles, nes gerai žinojo dukros skonį. Po poros valandų Ramunė susitiko su keliomis draugėmis – iš esmės tik tam, kad galėtų pasididžiuoti vyro siurprizu. Juk ne veltui sakoma, kad tik iki soties prisigyrusi moteris supranta, kokia iš tiesų yra laiminga.

Draugių aikčiojimų neužteko – žinias apie nuostabųjį vyrą Ramunė nusprendė skleisti plačiau. O kur tu rasi platesnius vandenis nei internete. Pamėgtoje moteriškų diskusijų svetainėje Ramunė pasidalijo savo istorija. Kad neatrodytų pagyrūnė, dar paklausė, ką gi gražaus yra padarę kitų moterų vyrai. Ir pasipylė...

„Vieną rytą vyras mane vežė į darbą, kurio nekenčiau iš visos širdies. Kai atvažiavome, pasakė: „Nueik ir pranešk, kad išeini. Kaip nors susitvarkysim.“ Buvau pati laimingiausia pasaulyje. Maža to, po mėnesio radau kitą darbą, kuris man labai patinka“, – rašė Brigita.

„Maniškis yra daug kartų nustebinęs. Kad ir vakar. Valgėme jo gamintus cepelinius, buvo žiauriai skanūs, tai pagyriau. Sakau: „Koks tu šaunuolis esi, kaip mane myli.“ O jis: „Aš tave taip myliu, kad net apsiverkti galiu.“ Ir ką jūs galvojate: visaip stengėsi, stenėjo, mirksėjo, kol galų gale apsiverkė! Vos į kelnes nepridėjau iš juoko“, – pasakojo Lina.

„Daug tų gražių poelgių buvo, – komentavo Elžbieta. – Labiausiai įsiminė tas laikotarpis, kai sunkiai sirgau ir gulėjau ligoninėje. Jis niekur nuo manęs nesitraukė, slaugė, o po operacijos, kuri buvo sėkminga, nustebino, padovanodamas kailinukus. Nors pinigų tada turėjome tikrai nedaug.“

Per mažai

Ramunė skaitė moterų istorijas ir jos veidas vis labiau tįso. Nė pati nepajuto, kaip naujasis vonios kambarys staiga ėmė rodytis per mažai.

Pabūgusi nedėkingų minčių, nuskubėjo į vonią. Ilgai apžiūrinėjo naujutėlaitį interjerą, susikaupusi bandė įsivaizduoti, kaip plušėjo ir plūkėsi dėl jos vyras. Trumpam pagerėjo, bet, uždarant vonios duris, už akių užkliuvo koridoriaus spinta ir joje kabantis pilkšvas, trejų metų gimtadienį netrukus švęsiantis paltas.

„O kad man taip kailinukus“, – pagalvojo Ramunė ir pati sau nusišypsojo. Ne veltui sakoma, kad kiek moterį belepintum, jai niekuomet negana...