Gražiausias dalykas teatre – žmogiški netobulumai

„Bet, mama, aš čia ir paverkti noriu“, – tokia nugirsta vaiko, žiūrinčio Valstybinio Šiaulių dramos teatro premjerą „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“, replika ypač džiugina jauną režisierę Mildą Mičiulytę. Tai rodo, kad tikslas pasiektas, spektaklio raktas atrakino vaiko širdį. „Jeigu neketini mylėti ar būti mylimas, tuomet visa kelionė yra beprasmė“, – šiais žodžiais režisierė apibendrina spektaklį, kuris kviečia žiūrovus patirti gražią kelionę į meilę ir žmogiškumą.

Pernai prieš didžiąsias metų šventes Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) žiūrovams pristatė specialiai Kalėdoms skirtą dramos ir lėlių teatro elementus sujungiantį spektaklį „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“. Sausio 5-ąją teatre žiūrovams pristatyta tikroji premjera – nesutrumpintas spektaklis, kurį režisavo Milda Mičiulytė.

Spektaklis sukurtas pagal pasaulio skaitytojų širdis užkariavusį amerikiečių autorės Kate DiCamillo romaną „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Jame žiūrovai susipažįsta su porcelianiniu triušiu Edvardu, kurį labai myli jo šeimininkė Abilena, tačiau triušis nemoka mylėti. Jis galvoja tik apie save.

Vieną dieną Edvardas iškrenta iš laivo. Per ilgus klaidžiojimus triušis pakeičia sutiktų veikėjų gyvenimus, o kartu išmoksta mylėti ir ilgėtis.

– Spektaklį Šiauliuose pastatėte vos per kelis mėnesius?

– Niekas nežinojo, bet repetavome visą rugpjūtį, kai visi šalies teatrai vasarą dar miegojo. O Šiaulius pasirinkau, nes niekada čia nebuvau dirbusi. Visada įdomu dirbti su naujais žmonėmis, juos pažinti. Praėjusieji metai man buvo labai ypatingi. Kauno teatruose daugiausia dirbau nuo studijų baigimo, o pernai dirbau Alytuje, Šiauliuose, Vilniuje.

– Kate DiCamillo romaną pasirinkote atsitiktinai?

– Per praėjusias Kalėdas pati sau šią knygą pasidovanojau. Net neįtariau, kad ji vaikiška. Net perskaičiusi nemaniau, kad ji skirta vaikams. Knyga man labai patiko, o kai pradėjau bendrauti su Šiaulių teatru, kai tarėmės, ką čia galima pastatyti, meno vadovė Nomeda Šatkauskienė šią knygą ir pasiūlė. Taip netikėtai sutapo mūsų norai.

– Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę adaptavo taip, kad trijų pagrindinių susitikimų istorijos atskleistų skirtingas meilės formas. Kaip pasirinkote šią poetę?

– Esu su Daiva dirbusi anksčiau. Šiauliuose statomas spektaklis – jau ketvirtas mūsų bendras darbas. Ji labai gerai rašo tiek vaikams, tiek suaugusiems, spektaklyje yra jos eiliuotų tekstų, kurių vieni tapo dainomis, kiti – eilėraščiais.

Vaikštau daug į spektaklius ir kai sužavi tekstai, stenografija, muzika, domiesi, kas visa tai kūrė. D. Čepauskaitė man visada darė įspūdį. Be to, Kaune dirbau su Julija Skuratova, kuri perdavė Gintaro Varno žodžius, kad jei reikia spektakliui gero teksto, kvieskite Daivą.

– Spektakliui laikmečio muzikos stilių primenančias dainas parašė Martynas Bialobžeskis, choreografija – Carlo Bibiano. Į XX a. nukeliančią scenografiją ir šį laikotarpį primenančius kostiumus kūrė dailininkas Artūras Šimonis. Kaip juos suradote?

– Su M. Bialobžeskiu ir A. Šimoniu esame dirbę jau tris kartus, o su Lietuvoje gyvenančiu C. Bibiano, kuris kilęs iš Lotynų Amerikos, pažįstami dar anksčiau. Tai patikrinti geri menininkai. Su patikrinta komanda dirbti lengviau, susikalbi, žinai kiekvieno stilių. Videomenininkas Titas Jurjonas taip pat seniai pažįstamas iš bendro darbo Kaune.

– Esate diplomuota filosofė, tačiau tapote režisiere. Kodėl?

– Svajojau studijuoti režisūrą, tačiau suvokiau, kad aštuoniolikmetė dar per jauna tokioms studijoms, nes turi per mažai gyvenimiškos patirties. Pasirinkau studijuoti filosofiją su gretutinėmis psichologijos studijomis. Vėliau supratau, kad šios studijos buvo geras pamatas režisūrai. Mano specialybė buvo teorinė, per studijas bandžiau pažinti teatrą iš teorinės pusės. Lygindavau teatro reformatorių mąstymą su filosofų mąstymu, bandžiau teatrą suprasti, abu bakalauro darbus rašiau iš teatro perspektyvos. O vėliau kursą rinko Eimuntas Nekrošius.

– Jums labai pasisekė.

– Taip. Mane jo darbai nuo mokyklos žavėjo. Reikia studijuoti pas tą, kuris tau patinka, kurio darbo stilius žavi, iš kurio norėtum mokytis. Gal jei kursą būtų rinkęs kitas režisierius, nebūčiau net stojusi.

E. Nekrošius buvo puikus pedagogas, geras žmogus ir psichologas. Kurse buvome šešiese, jis kiekvieną iš mūsų mokėjo perskaityti. Mačiau, kaip jis repetuoja, kaip per trumpą laiką pažįsta aktorius, perpranta juos.

Jis labai daug asmeninio dėmesio skirdavo kiekvienam studentui. Mane tai žavėjo. Gal kantrybės, smalsumo iš jo išmokau. Jis sakydavo, kad jei nejauti azarto, padėk medžiagą į šalį ir susirask tą, kuri kelia smalsumą. Mums, studentams, jis įdiegė daug vertybių, mokė savo pavyzdžiu, skatino atrasti savo stilistiką.

– O jūs jau atradote savo stilių?

– Oi, nežinau (juokiasi). Pastačiau gal jau 11-ą spektaklį, bet nežinau, ar stilių įmanoma atrasti. Gyveni, tau turi įtakos kiti žmonės, aplinka, scenarijus ir dėl to viskas kinta. Nepasakyčiau, kad mano stilius nusistovėjęs.

– Bet gal svarbu net ne stilius, o puoselėjimas spektaklyje svarbiausių – visų išsiilgtų – žmogiškųjų vertybių?

– Kai renkuosi medžiagą, visada ir ieškau, kokias žmogiškas savybes, vertybes ji transliuoja, ar galiu degti ta istorija. Vėliau į kažkokią formą lipdosi visas scenarijus, bet turinys visada svarbiau, nei forma. Gal visą gyvenimą galima to stiliaus ieškoti, bet yra didelis džiaugsmas, kai menininkas atranda savo stilių, kai, pasižiūrėjęs į darbą, gali pasakyti, kieno jis. Vadinasi, kūrėjas raktą, atrakinantį protą ir širdį, atrado.

– Jums visada rūpėjo kurti apie tai, kas mus daro labiau žmonėmis?

– Neprisimenu, kokia buvau vaikas, bet daugiau skaitydavau, nei į teatrą eidavau. Mane žavėdavo knygos, kuriose aptariamos fundamentalios temos, žmogiškos savybės. Spektaklyje „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ ši tema itin ryški. Vadinasi, ji iš kažkur atsikapstė manyje.

– O kai buvote vaikas, pasaulį matėte kitaip, nei kiti vaikai?

– Daug laiko leisdavau pas senelius Merkinėje. Mano viena koja buvo Dzūkijoje, kita – sostinėje. Dzūkeliai tokie paprasti žmonės, visi žmonės giminėje tokie buvo. Aplinka ir kaimo gyvenimas yra vertybiškai kitoks. Kai statau vaikiškus spektaklius, visada bandau prisiminti, kas buvo svarbu man vaikystėje, kas žavėdavo.

Dabar režisieriai vaikiškus spektaklius stato visai šeimai. Tokie spektakliai yra daugiasluoksniai, kai kas skirta tėvams, kai kas – vaikams. Bandau prisiminti, kada abu sluoksnius pradėjau skaityti, svarstau, kad vaikai visus sluoksnius pamato, ne tik paviršinius dalykus: šokius, dainas. Vaikai pamato, pajunta ir tikrą bendrystę tarp aktorių, tarp jų personažų.

Kai randi tinkamą literatūrą, negali jos daryti plokščiai. Knyga „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ mane taip sujaudino, kad tą jausmą, atmosferą panorau perteikti scenoje. Kad visiems būtų peno – suaugusiems ir vaikams.

Visada galvoju apie tai, kad, pavyzdžiui, vaikas į teatrą atėjo pirmą kartą. Ir kokia yra visų atsakomybė, kad jis iš teatro išsineštų pačių geriausių prisiminimų, kad spektaklis neatbaidytų jo nuo teatro.

– Bet turbūt ypač reikia dėkoti tėvams, kurie atveda vaikus į spektaklius?

– Taip. Ir kad žiūri su vaikais kartu. Man dar labai svarbu, kad tėvai su vaikais namuose pratęstų pokalbį, analizuotų, kas nutiko spektaklyje. Arba mokytojai...

– O jūs jau girdėjote atsiliepimų?

– Kai kurie tėvai sakė, kad vaikas atsisuko spektaklio metu ir tarė: „Bet, mama, aš čia ir paverkti noriu“. Matyt, yra įsivaizdavimas, kad teatras turi tik linksminti, o čia kilo graudulys... Jei vaikui kilo visokių jausmų, tai labai gerai. Prajuokinti gal yra lengviausia mažąjį žiūrovą, o čia gražu, kad taip... Visą spektaklį lydi toks šviesus liūdesys. Tema gali padaryti spektaklį amžiną...

– Kaip manote, ar dirbtinis intelektas kada nors ims viešpatauti teatre?

– Nemanau. Su visokiomis į teatrą ateinančiomis technologijomis teatras praranda savo unikalumą, tą, kuo jis žavus. Kuo daugiau netobulumo, klaidų, tuo žavesnis teatras. Klaida teatre yra pats gražiausias dalykas. Klaida ne blogąja prasme, o savo žmogiškais netobulumais.

Neretai, įtraukus į spektaklį kitų aktorių, supranti, kaip viskas pakinta. Niekada nebūna taip pat. Gal tai ir traukia žiūrovus labiausiai. Tai, kas nutinka dabar ir čia.

Stačiau lėlių spektaklį Holokausto tema apie žydų miestelį. Visi aktorių dialogai buvo įrašyti – skambėjo fonograma. O pabaigoje vienas aktorius, kuris vienintelis liko gyvas, pradeda kalbėti gyvai. Ir pajunti, kaip visa salė nuščiūva – jie būtent to ir laukė, to gyvo balso, gyvo kontakto. Laukė, kad pagaliau su tavimi kažkas pakalbėtų...

– O ką kursite vėliau?

– Kauno lėlių teatre statome spektaklį vaikams apie M. K. Čiurlionio vaikystę. Suradau daug informacijos, kad istorija būtų tikra, neišgalvota. Apie M. K. Čiurlionį daug parašyta, parodyta, bet apie vaikystę – nieko. Su ta pačia D. Čepauskaite dirbame, ji parašė labai gražią pjesę apie Kastuką. Bandėme apie Lietuvos genijų išsiaiškinti, kas toje jo vaikystėje turėjo atsitikti, kad jis tapo genijumi. Daiva taip gražiai parašė, kad iš tikro nieko ypatingo ir neturėjo atsitikti. Tiesiog jis augo labai gražioje šeimoje. Pačių gražiausių momentų mes radome šeimyniškose scenose.

Muzikinis spektaklis šeimai „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ žiūrovų lauks vasario 9 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.