Gražesnių istorijų ilgesys

Artėjant Kalėdoms, norisi gražesnių istorijų, šviesesnių tekstų. Gruodžio 13-oji – Šviesos diena. Nuo tos dienos vakarai nebeilgės – saulė leisis tuo pačiu laiku. Tiesa, rytais ji dar patekės keliomis minutėmis vėliau, bet, sulaukus Šviesos dienos, beliks laukti Kalėdų.

O šviesesnių tekstų norėtųsi, nes žmonės šiandien pikti. Daugiau nei prieš dešimtmetį rašinėjau nedidukus komentarus vienam respublikiniam žurnalui. Kartą sugalvojau parašyti, jog redakcija atsiprašo už praėjusiame numeryje atspausdintus piešinius, kuriuose reikėjo rasti dešimt skirtumų, bet per klaidą atspausdino vienodus piešinius ir tų skirtumų nebuvo. Aišku, nebuvo jokių piešinių, jokių klaidų, mąsčiau, jog pats toks atsiprašymas yra pakankamai juokingas. Bet kiek pasipiktinusių laiškų, komentarų ir skambučių redakcija sulaukė. Pasirodo, žmonės ieškojo tų skirtumų, vargo po kelias valandas ir štai – nieko nerado.

Mano vaikystės metais pačiu didžiausiu stebuklu prasidėdavo Kalėdų ir Naujųjų Metų rytmečiai. Kalėdų, jeigu gyvenai religingoje ir lietuvybę puoselėjančioje šeimoje, Naujųjų – jei tavo tėvai Kalėdas švęsti bijojo. Mes, to meto vaikai, tiksliai žinojome, kad jei gruodžio 25-ąją ar sausio 1-ąją atsikelsi anksčiau už kitus, po eglute rasi dovaną. Taigi, metų pabaiga ir naujųjų pradžia prasidėdavo šventiškai.

Tikiu, kad rudenį lydinti depresija, artėjant Kalėdoms, ims trauktis. Skaičiau, kad moterys serga depresija du kartus dažniau nei vyrai. Nesitiki. Moteris, norinti išvengti depresijos, turi ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, daug skaityti, dainuoti chore ir dalyvauti dainų šventėse. Dar ji turėtų būti pamaldi, bet kritiška, gal net reikli bažnyčios atžvilgiu. Kažkodėl galvoju, jog iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti Šopeną. O kaip kovoti su depresija vyrams, patarimų net neužtikau.

Kalėdos – stebuklų metas. Ši istorija įvyko prieš pat Kalėdas, tiesa, seniai, veik prieš penkis dešimtmečius.

Kalbėdami apie sovietinį laikmetį, ne vienas pripažįsta, jog be estrados dainininkų, muzikantų, kūrėjų pilkoje Lietuvos kasdienybėje gyventi būtų buvę daug liūdniau. Prisiminiau, kaip po vieno Lietuvos filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ naujamečio (žodžio „Kalėdos“ tuomet nebuvo galima minėti) koncerto Klaipėdoje be gėlių puokščių vienas klausytojas atlikėjams įteikė butelį konjako. Vyrai nusprendė čia pat užkulisiuose jį ir ištuštinti. Tiesa, supratę, kad tiek svaigaus skysčio visiems neužteks, dar sulakstė parduotuvėn. Klaipėdos filharmonijos koncertų salės sargas mielai leido muzikantams švęsti, tad vakaras užsitęsė. Ansamblio vadovas Juozas Tiškus jau buvo išvykęs į viešbutį ir visi tuo tik džiaugėsi, nes tokių pasisėdėjimų jis nelabai toleravo. Ypač daug pastabų dėl per dažno stiklelio kilnojimo sulaukdavo vienas ansamblio gitaristas. Tad tą vakarą jis laisviau jautėsi.

Ilgai prie vandenėlio neišsėdėsi, tad muzikantai kartkartėmis buvo priversti ieškoti tualeto. Jau gerokai kaukštelėjęs jo ieškojo ir tas gitaristas. Pateko scenon, iš jos į kitus užkulisius, bet, ten nieko neradęs, grįžo ir scenos gale pamatė nuo pat lubų nutįsusią užuolaidą. Pagalvojo, jog gal ką ras už jos, ją praskleidė ir išvydo Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kaip muzikantas sakė „paną Mariją“, kuri rūsčiai į jį pažiūrėjo ir tarė: „Nuo šiol privalai nebegerti.“

Gitaristas grįžo prie švenčiančių muzikantų, bet visų nuostabai stiklelio nebelietė. Ir taip kitą ir dar kitą dieną. Nustebinti muzikantai ėmė jo klausinėti, kas įvykę. Gitaristas papasakojo apie jam pasirodžiusią Mergelę Mariją. Visi šaipėsi, jog jų kolegai vaidenasi. Bet aš, išgirdęs šią istoriją, supratau, jog muzikantas tikrai matė Mariją. Mat Klaipėdos filharmonijos koncertų salė buvo įrengta iš tikinčiųjų atimtoje Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Sienoje už altoriaus dailininkas Antanas Kmieliauskas sukūrė freską „Marija Taikos karalienė“. Įrengus filharmoniją, freska atsidūrė sienoje už scenos. Filharmonijos salę rengiantiems darbininkams buvo liepta šią freską uždažyti ar kokiu kitu būdu ją panaikinti. Pamaldžios Klaipėdos moterėlės pasakojo, jog kaip vyrai besistengė, uždažydavo, trindavo, ėsdindavo, bet Marijos atvaizdas vėl ir vėl pasirodydavo. Tikintieji tai aiškino kaip stebuklą, filharmonijos vadovybė nesigilino, o liepė Marijos atvaizdą paslėpti už užuolaidos. Tad po negalimybės freską panaikinti stebuklo Marija įvykdė dar vieną – nuo alkoholio liūno išgelbėjo „Estradinių melodijų“ muzikantą. Kai tikintiesiems ši bažnyčia buvo sugrąžinta, dailininkas freską atnaujino ir dabar apsilankę tikintieji ar turistai gali į Mariją Taikos Karalienę pažvelgti ir kokio stebuklo jos paprašyti.

„Estradinių melodijų“ muzikantai pasakojo, jog gitaristas metė gerti pačiu laiku, nes buvo priveikęs kolektyvo vadovą Juozą Tiškų ir tas po kelių dienų jį būtų atleidęs. Maestro turėjo tokią knygutę, į kurią po kiekvieno koncerto įrašydavo pastabas. Ruošdamas apie Juozą Tiškų prisiminimų knygą, tuos užrašus mačiau. Pasirodo, net vyrų kelnių kantas, einant į sceną, turėjo būti toks, kad blusa persipjautų, iškart pastabų sulaukdavo tie, kurie scenoje būdavo nenusiėmę nuo rankos laikrodžio. Ypač dėl laikrodžių kliūdavo solistams.

Visai neseniai mus palikęs kraštietis iš Joniškio, populiarus kompozitorius Algimantas Raudonikis dažnai lankydavosi legendinėje sostinės „Neringos“ kavinėje. Gal prieš 30 metų, prieš pat Kalėdų šventes, čia gimė jo populiarioji daina „Švelnumas“. Kompozitorius gėrė kavą ir peržiūrinėjo natas. O tuo metu „Neringoje“ grojo ansamblis, vadovaujamas Tomo Leiburo, ir dainavo Valdemaras Frankonis bei Viktoras Malinauskas. Pasibaigus jų pasirodymui ir kavinei ištuštėjus, abu solistai išprašė iš kompozitoriaus natas ir net pabandė šią dainą atlikti. Nesakysi, kad jiems nepasisekė, bet kompozitorius tarstelėjo, jog, rašydamas šią dainą, iškart numatė jos atlikėją. Visi suprato, kas netrukus ir paaiškėjo, jog daina buvo parašyta Virgilijui Noreikai.

Tarp kitko, dar anksčiau, rodos, 1967-aisiais, irgi prieš Kalėdas toje pačioje „Neringoje“ gimė ir dar viena ypač populiari kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina „Lauksiu tavęs ateinant“ („Skinsiu raudoną rožę“), kurią parašė žmonai Aldonai, nes buvo pernelyg ilgai „Neringoje“ užsisėdėjęs ir namo reikėjo grįžti su dovana.

Ir dar viena Kalėdų laukimo istorija, įvykusi irgi veik prieš penkiasdešimt metų. Šią istoriją pasakojo iš Šiaulių kilęs tuometis filharmonijos administratorius Liudas Aškinis. Anuomet labai populiarus buvo bulgarų dainininkas Emilis Dimitrovas. Kartą, artėjant Naujiesiems, jis gastroliavo Vilniaus sporto rūmuose, bet vienas koncertas buvo numatytas ir Panevėžyje. Administravo koncertus Liudas. Žinodamas, kad žiūrovų ypač į koncertą Panevėžyje veržte veršis, paprašė 100 milicininkų (anuomet taip jie vadinosi) apsaugos. Teskyrė vos 10. Tad prieš koncertą neturintys bilietų estrados gerbėjai apsupo Panevėžio sporto rūmus. O atvyko Šiaulių miesto pirmasis partijos sekretorius ir vykdomojo komiteto pirmininkas su žmonomis. Juos atlydėjo Panevėžio sekretorius ir pirmininkas – irgi su žmonomis. Visi įėjimai buvo užkimšti į koncertą besiveržiančių žiūrovų ir praeiti pro juos atvykusieji negalėjo. Liudas jau buvo apžvelgęs rūmus ir liepė užrakinti moterų tualetą. O langas jame buvo žemiau, tad jį atidarė, padėjo lentą lauko pusėje, kitą – viduje ir tokiu tilteliu pakvietė garbingus svečius, o Liudas viešnias net už parankės palaikė. Taip valdžios vyrai ir jų žmonos žengė pasitikti Kalėdų ir Naujųjų.