Grasinimai ir psichologinis bei fizinis smurtas – antstolių kasdienybė

Po ketvirtadienio tragedijos, kai atlikdamas savo tiesiogines pareigas žuvo advokatas Leonidas Pšelincevas, o galėjo nukentėti ir antstolio padėjėjas, Lietuvos antstolių rūmai kviečia politikus, visuomenę atkreipti dėmesį į pavojingą ir nerimą keliančią tendenciją, kai grasinimai, įtampa ir stresas tampa natūralia ir, svarbiausia, visuomenėje toleruojama antstolių darbo dalimi. Antstolių teigimu, labai svarbu, kad įstatymus ir kitus sprendimus priimantys politikai patys skatintų gerbti teismo sprendimus ir juos vykdyti.

Lietuvos antstolių rūmų vadovas Irmantas Gaidelis po Vilniuje įvykusios tragedijos  atkreipia dėmesį, kad įvairūs grasinimai, psichologinis bei fizinis smurtas jau daugybę metų yra antstolių kasdienybė.

„Kad ir kaip būtų gaila, tiek viešoji nuomonė, tiek politiniai sprendimai šiuo metu yra kur kas palankesni neretai piktybiškiems skolininkams, o ne tiesiog savo darbą dirbantiems specialistams. Suprantama, kad per vieną dieną ar mėnesį situacija nepasikeis, tačiau apie tai diskutuoti ir imtis pokyčių yra būtina“, – neabejoja I. Gaidelis.

Išpuoliai skaičiuojami šimtais

Lietuvos antstolių rūmai yra užfiksavę daugiau nei 200 incidentų, susijusių su antstolių profesine veikla. Dėl teismų sprendimų įniršę skolininkai pyktį dažniausiai išlieja būtent ant savo darbą dirbančių ir teismų sprendimus vykdančių antstolių, antstolių padėjėjų ir kontorų darbuotojų.

„Žinau kur gyveni, visko gali nutikti“, „visus čia reikia iššaudyti“, „tu gnyda būsi gyvas pakastas“ – į tokius ir panašius pareiškimus antstoliai dažnai jau net nebekreipia dėmesio.

„Verbaliniai išpuoliai – tiek virtualioje erdvėje, tiek akis į akį, skolininkams atėjus į antstolių kontoras – yra visiškai įprasti, nors nuo to, žinoma, lengviau netampa. Kur kas didesnį susirūpinimą kelia realūs veiksmai, kuriais apgadinamas antstolių turtas ar sukeliamas stiprus šokas, o kartais – net fizinis sveikatos sutrikdymas“, – pasakoja I. Gaidelis.

Tarp pačių Antstolių rūmų iniciatyva renkamų ir fiksuojamų incidentų su skolininkais, yra ir tokių makabriškų atvejų, kaip išmatomis išterliotos antstolio kontoros durys ar ant jų užkabinta neaiškaus smulkaus gyvūno skerdena.

„Vieną naktį piktybinis skolininkas prie penkių skirtingų Kauno antstolių kontorų atvilko ir paliko penkis akmeninius kryžius, kaip spėjama, pavogtus nuo vokiečių kareivių kapaviečių. Kitas agresyvus žmogus, sekęs antstolį požeminėje pėsčiųjų perėjoje, telefonu garsiai kalbėjo, kad „storulis dabar yra Senamiestyje, perėjoje, jį reikia paimti ir nuvežti į mišką, pavedimą jums vėliau padarysiu“. Vieną rezonansinį sprendimą vykdžiusios antstolės dukrai netgi teko keisti mokyklą“, – ryškiausius pavyzdžius prisimena Antstolių rūmų vadovas.

Pasak jo, tokie ir panašūs įvykiai Lietuvoje skaičiuojami šimtais, o apie kai kuriuos atvejus antstoliai asociacijai net nebepraneša.

Priešiškumas ir neapykanta neturi tapti norma

Ketvirtadienio tragedija, kai, dirbdamas savo darbą, buvo nužudytas advokatas, o antstolio padėjėją nuo sužeidimų apsaugojo tik greita policijos pareigūnų reakcija, tėra paskutinis itin skaudus atvejis ilgoje incidentų grandinėje. Antstolių rūmų vadovas nuoširdžiai tikisi, kad ši tragedija padės atverti akis tiek visuomenei, tiek įstatymų priėmėjams, ir susiklosčiusi ydinga praktika pamažu ims keistis į gerąją pusę.

„Kartais atrodo, jog visuomenėje specialiai skatinamas požiūris, kad bet koks skolininkas yra vargšas. Tai, be abejo, tiesa, kai kalbame, pavyzdžiui, apie vienišą dviejų vaikų motiną, įsiskolinusią šilumos tiekėjams. Tačiau ar tokio pat požiūrio nusipelno ir piktybiniai skolininkai? Įvairiomis lengvatomis bei „žiūrėjimu pro pirštus“ drąsinant ir pastaruosius, jie neišvengiamai imami laikyti nuskriaustaisiais, teismo sprendimai tampa nieko nereiškiančiais popierėliais, o savo pareigas atliekantys antstoliai – „žmonių kraują geriančiais niekšais“, – įsitikinęs I. Gaidelis, pasak kurio, toks požiūris veda link teisinio nihilizmo.

Antstolių rūmų vadovas dar kartą pabrėžia, kad jokie antstolių veiksmai skolininkų atžvilgiu niekuomet neatliekami pačių iniciatyva – antstoliai įstatymų nustatyta tvarka tik vykdo tai, ką jau anksčiau yra nusprendęs teismas.

„Deja, šis faktas pernelyg dažnai užmirštamas arba sąmoningai ignoruojamas. Rezultatas – vakarykštė tragedija, kuri, galime tik tikėtis, daugiau nepasikartos“, – viliasi I. Gaidelis.