Goštautai – viena iš seniausių Lietuvos giminių

Goštautas – gerai ir seniai Lietuvos istorijoje žinoma pavardė. Pasigilinus plačiau apie Goštautų giminę galima atrasti daug naujų ir įdomių faktų. Mūsų literatūroje skelbiama, kad pirmasis arba seniausias Goštautas paminėtas XIV amžiaus viduryje. Lenkų Goštautų genealogijoje teigiama, kad ši pavardė buvo minima dar 1215 metais (Dinamiczny Herbarz Rodzin Polskich). Goštautas joje minimas, kaip Lietuvos kariuomenės vadas / hetman woijsk Litewskich/.

Legendoje sakoma, kad momentas, kaip pavardė taip seniai minima tarp pasaulio galingųjų leidžia daryti išvadas, kad Goštautų giminė egzistavo dar anksčiau ir daug kartų giminiavosi su Lietuvos kunigaikščiais. Pavardėje esanti dalis – „tauta“ leidžia manyti, kad tai yra lietuviška, o ne lotyniška ar romėniška pavardė.

Goštautų giminė giminiavosi su Alšėnų ir Drucko kunigaikščiais. Darė didelę įtaką politikoje, kovojo dėl Lietuvos savarankiškumo.

Petras Goštautas (1305 – 1364) buvo Veliuonos pilies gynėjas, Lietuvos Karalystės karinis veikėjas, Veliuonos pilies įgulos komendantas. Istorikai Petrą Goštautą laiko legendinę asmenybę, tačiau Bychovo kronikoje jis minimas.

Vokiečių ordinui 1362 m. užėmus Kęstučio Kauno pilį ir 1364 metų pradžioje sudeginus naują neseniai pastatytą Nemuno saloje pilį, kryžiuočiai apsupo Goštauto ginamą Veliuonos pilį. Po dvylikos dienų užėmė priešpilius ir padegė pilį, tačiau Veliuonos pilies įgula nepasidavė. Tada vokiečių maršalui pažadėjus pasidavusiems dovanoti gyvybę, Goštautas įsakė sudėti ginklus ir atidaryti pilies vartus, tačiau vokiečiai žodžio nesilaikė – pilį sugriovė, karvedžius ir gynėjus išžudė.

Lietuvos didikų Goštautų giminei priklausė Naugarduko pilis. Joje 1426 m. buvo sušauktas Lietuvių bajorų seimas. Dar ir šiandien Naugarduko pilies liekanos stūkso ant kalvos iškilusios 317 m. virš jūros lygio. XVI a. ši pilis buvo viena galingiausių.

Viena žymiausių asmenybių ne tik XVI a., bet ir Lietuvos istorijoje – Albertas Goštautas. Metraštis jį vadina vyriausiuoju Gedimino hetmonu, pirmuoju Vilniaus vaivada, nors vaivados Lietuvoje atsirado tik 1413 m., o hetmonai pirmą kartą dokumentuose minimi tik 1497 m.

1501 m. jis tarnavo Aleksandro Jogailaičio dvare ir nuo tada pradėjo kopti karjeros laiptais: pradžioje Naugarduko vietininkas, 1501 – 1509 m. Trakų vaivada. 1922 m. mirus Mikalojui Radvilai tapo didžiuoju kancleriu, Vilniaus vaivada ir galingiausiu Lietuvos Karalystės didiku.

Vadovaujant Albertui Goštautui, buvo baigtas I Lietuvos statutas, kurį pradėjo rašyti Mikalojus Radvila, vėliau jis buvo dar taisomas ir vadinamas didikiškuoju. Statutas pradėjo veikti 1529 m. rugsėjo 29 d. Zigmanto II potvarkiu.

Dėl neeilinės Alberto Goštauto žmonos kilmės – Bizantijos Paleologų dinastijos kraujo turėjusios kunigaikštytės Zofijos Verejskos 1522 m. Goštautų šeimai buvo suteikta teisė antspaudams naudoti raudoną vašką.

1525 m. Lietuvos kancleris Albertas Goštautas karalienei Bonai parašė memorialą. Rimanto Jaso įvadinis straipsnis ir Alberto Goštauto memorialas Eugenijos Ulčinaitės verstas iš lotynų kalbos ir 1972 m. parengtas leidiniui „VVU Mokslinės bibliotekos metraštis“. Jame A. Goštautas iškėlė Lietuvos valstybingumo tradicijas, savitumus, papročius, teises bei kitus gyvenimo sričių skirtumus nuo vyraujančių Lenkijoje. Deja, jau parengtą straipsnį to meto valdžia uždraudė spausdinti.

1528 m Alberto Goštauto dėka įvykdytas kariuomenės surašymas, kuris tapo savotiška bajorijos metrika.

1529 m. Goštautas gavo iš Šv. Romos imperatoriaus „Grafo iš mūrinių Geranainių“ titulą.

Įstabi A. Goštauto asmenybė išgarsėjo 1536 m., kai kovojo prieš lenko paskyrimą Lucko vyskupu.

Jo dėka kariuomenėje atsirado didžiausias skaičius raitelių nuo turimų valdų – 466.

Albertas Goštautas užėmė svarbią vietą Lietuvos politinėje istorijoje, išgarsėjo nuosekliai ginant Lietuvos Karalystės savarankiškumą, rūpinosi esminiu valstybės identitetu – ne tik teritorijos vientisumu, bet ir lietuvių kalbos platesniu vartojimu, papročių išsaugojimu.

Jonas Goštautas - Lietuvos Karalystės karinis veikėjas. Didikas 1440 – 1443 m. Trakų vaivada, 1443 – 1457 m. Vilniaus vaivada. Nuo penkto dešimtmečio vidurio šaltiniai apie jį rašo, kaip apie Lietuvos kanclerį.

1413 m. Horodlės mieste įvyko Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir bajorų suvažiavimas, kuriame buvo patvirtinta, kad Lietuva ir Lenkija gyvens amžinai susijungusios, bet jau kaip dvi savarankiškos lygiateisės valstybės.

1422 m. prie Melno ežero sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos karalystės ir Livonijos ordino. Šioje sutartyje Ordinas atsisakė visų teisių į Žemaitiją, bet pasiliko Klaipėdos kraštą.

Skirsnemunės sutartis pasirašyta 1431 m. Skirsnemunėje tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos ir Vokiečių ordino magistro Paulio Rusdorfo. Sutartyje abi pusės pasižadėjo teikti savitarpio pagalbą užpuolimo atveju. Ši sutartis galiojo tik pora metų.

1430 m. mirus Vytautui, susidarė kebli situacija, nes Vytautas nepaliko nei įpėdinių, nei testamento. 1432 m. sudaroma Gardino sutartis. Pagal šią sutartį, po Žygimanto mirties Lietuvos karalystė turėjo priklausyti Jogailai ir jo įpėdiniams. Dėl Gardino sutarties buvo prarastos Vytauto iškovotos Lietuvos suvereniteto teisės ir Žygimantas Kęstutaitis ir jo įpėdiniai neteko galimybės vainikuotis Lietuvos karaliais.

Visose minėtose sutartyse Jonas Goštautas dalyvavo, kaip sudarymo liudytojas.

1440 m. Jono Goštauto remiamą Jogailos 13 m. sūnų Kazimierą paskelbia Lietuvos karaliumi, o pats Jonas Goštautas tampa faktiškuoju Lietuvos karalystės vadovu ir jaunojo karalaičio auklėtoju.

Didelis Jono Goštauto nuopelnas, kad jo rūpesčiu 1446 (kituose šaltiniuose 1453 m.) vyko Brastos sutartis, kurioje nutarta, kad Lietuvos karalystė ir Lenkija yra suverenios lygiateisės valstybės.

Stanislovas Goštautas – Lietuvos didikas, valstybės ir karinis veikėjas. Jo karjera prasidėjo labai ankstyvame amžiuje. Nuo 1522 m. Lietuvos seimas jį paskyrė Naugarduko vaivada, (jam tada buvo vos 15 metų), bet 1530 m. paskyrimą anuliavo ir nuo 1530 m. jis jau – Naugarduko vietininkas, o nuo 1542 m. Trakų vaivada ir Ponų tarybos narys.

Mirus Albertui Goštautui, jo sūnus Stanislovas Goštautas paveldėjo daug jo dvarų: tėvoniją Geranainys, Liubovo, Kėdainius, Liubčią, Mėguvą, Biržus, Medininkus, Trakus ir daug kitų.

1537 m. kai kurie šaltiniai teigia, kad 1538 m. vedė Barborą Radvilaitę. Būdamas 35 metų 1542 m gruodžio mėn. mirė.

Tapusi našle, Barbora Radvilaitė Goštautienė prabėgus dešimčiai metų, rudenį slapta ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto.

Goštautas su Barbora Radvilaite vaikų neturėjo. Didžioji palikimo dalis per varžytines atiteko Radviloms.

Stanislovas Goštautas, kaip ir jo tėvas, buvo nepaprastos asmenybės. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo Lietuvos metraščio, kurį vadina Bychovo kronika, rašymo iniciatorius, globojo Mykolą Lietuvį, kuris buvo Lietuvos karalystės renesanso publicistas, diplomatas, visuomenės veikėjas.

Giminės, kaip ir žmonės, gyvena tol, kol žmonės prisimena apie jų vardus, darbus, narius. Viena iš seniausių Lietuvos karalystės giminių Goštautai ilgiems laikams įsitvirtino valstybėje ir visuomenėje.

Įdomų faktą atskleidė Dr. Julijonas Stanislovas Šalkaukas – filosofo prof. Stasio Šalkauskio sūnus. Jis teigia, kad jo tėvo motina, jo senelė Barbora Goštautaitė, kilusi iš Lietuvos didikų Goštautų giminės.

Buvo manoma, kad Goštautų giminė baigėsi su Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo, pirmojo Barboros Radvilaitės vyro, mirtimi, tačiau tyrinėjant šeimos genealogiją išaiškėjo, kad Alberto Goštauto senelis turėjo brolių, kurie tęsė giminę iki mūsų laikų, o tai įrodo, kad Barboros Goštautaitės herbas „Gabdank“ yra toks pat kaip ir Alberto Goštauto.

Išsisklaidžiusi ko ne po visus pasaulio žemynus Goštautų giminė savo amžių skaičiuoja nuo 1215 m., t.y. vos ne nuo Karaliaus Mindaugo laikų. Jie susirinko Lietuvoje tarptautiniame kongrese „Goštautų susitikimas: drauge į XXI amž.“ Šis renginys vyko Ignalinoje, Kėdainių apylinkėse, Kaune ir Vilniuje. Toks susitikimas vyko pirmą kartą. Iš 100 tos giminės atstovų atvykusių į kongresą, didelę dalį sudarė Goštautai iš Prancūzijos, nemažas būrys jų atvyko ir iš Lenkijos, Kanados ir net iš tolimosios Australijos. Dalyvavo ir Goštautai iš Lietuvos: Kauno, Zarasų, Telšių.

Susitikimo metu Goštautai aplankė parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“, kurios ekspozicijoje buvo garsioji Goštautų monstrancija iš neseniai atrasto Arkikatedros lobyno. Atsilankė Goštautų koplyčioje Arkikatedroje, Kryžių kalne, kur kunigas iš Dižono m. (Prancūzija) D. Garnier – Gochtovtton pašventino savo giminės auką Kryžių kalnui trijų metrų aukščio memorialinį Goštautų kryžių.

Literatūros sąrašas

Biržiška Vaclovas vyr. redaktorius Lietuviškoji enciklopedija IX t. akcinė bendrovė „Varpas“ 1941.

Bendorius A., Čepėnas P., Girnius J., Maciūnas V., Puzinas J. Redaktoriai Lithuania Encyclopedia VII T.Printed in the United States of America 1956.

Gudavičius Edvardas Lietuvos istorija I T nuo seniausių laikų iki 1569 metų.

Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius, 1999.

Manelis Eugenijus, Račis Antanas Lietuvos istorija enciklopedinis žodynas I T Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilnius, 2011.

Valeika Henrikas Stanislovas Goštautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija VII T (Gorkai Imermantas) Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2005.

Dinamiczny Herbarz Rodzin Polskich.

Robert Frost The Oxford history Poland – Lithuania , 2015 oxford.

Nuotraukose:

Jonas Goštautas Hebdanko herbą gavo iš Sieradzės pakamrio Jokūbo. LDKistorija.lt. wikimedia.org nuotr.

Garsiausias giminės atstovas Albertas Goštautas

Albertas Goštautas įteikia Lietuvos Statutą didžiajam kunigaikščiui. Proginė lito moneta