Gintaras Sarafinas – apie švietimo sistemą: „Ilgimės profesionalumo“

Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas negaili kritikos dabartinei Lietuvos švietimo sistemai: „Visur prikurta laužų, jie rusena, o tu eidamas į kiekvieną atsitrenki“, – sako jis ir atskleidžia, ką daryti, kad mokykla būtų sėkminga, netrūktų mokytojų ir gerėtų moksleivių rezultatai.

Nėra tikslo

G. Sarafinas įsitikinęs, kad reiktų matyti bendrą vaizdą: jei jo nematai, neturi aiškaus tikslo – visos pastangos bus bergždžios. Jo teigimu, pastaruosius kelerius metus tai sukėlė nemenką chaosą. „Viename gale buvo lopoma, kitame gale kažkas reformuojama, bet, nematydamas bendros situacijos, negali suprasti, kur eini ir kur vedi švietimo sistemą. Jei nematai tikslo, o bandai bet ką reformuoti, rezultatai dažnai būna priešingi, nei norėta, ir netgi komiški“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, kitos šalys, spręsdamos bet kurios švietimo grandies problemas, pirmiausia nusistato aiškų tikslą ir tik tada dėlioja planą, o pas mus viskas vyksta atbulai: „Iš pradžių pakeisim kažką, paskui žiūrėsim, ar pavyko.“

O dabar, G. Sarafino nuomone, tikslas nėra aiškus: kai kurie politikai kalba, kad reikėtų, jog mokyklų lygis būtų panašus, tačiau, jų veiksmai veda kita kryptimi. Nors ir norima, kad regionų mokyklų lygis kiltų, aiškios vizijos, kaip tai padaryti, nėra ir, pašnekovo teigimu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skyriai nesusitaria tarpusavyje.

„Pavyzdžiui, vienas departamentas, atsakingas už bendrąjį ugdymą, siekia vienų tikslų, o kitas, atsakingas už aukštajį mokslą, elgiasi priešingai. Taip tolsta vienas nuo kitų. Kol mes, kaip valstybė, neišsigryninsime trijų aiškių tikslų, tol blaškysimės ir jauksime visą sistemą“, – sako G. Sarafinas.

Reforma po reformos

Šiuo metu jau yra pradėta įgyvendinti daug švietimo srities reformų, kurios nėra sėkmingos. Prieš porą metų atnaujinta ugdymo programa, tačiau nemažai moksleivių ir jų tėvų skundžiasi, kad neturi tinkamų vadovėlių. „Mano paties vaikas yra aštuntokas – jis neturi trijų vadovėlių. Mes nelabai suprantam, ką jis turi išmokti per aštuntą klasę“, – asmeniniu pavyzdžiu dalijasi žurnalo vyriausiasis redaktorius.

Tiesa, prieš kelerius metus vadovėlių leidybą perleidus privačioms leidykloms, kyla ir problemų: jos gali diktuoti savo sąlygas, nespėti, pabranginti prekes savo nuožiūra. Pašnekovo teigimu, mes tampame tokios sistemos įkaitais. „Visur prikurta laužų, jie rusena, o tu eidamas į kiekvieną atsitrenki“, – situaciją iliustruoja G. Sarafinas.

Nuo šių metų rugsėjo taikomas įtraukiojo ugdymo modelis, tačiau pašnekovas tvirtina, kad iki šiol nežinoma, ko mes šita reforma siekiame ir kur einame. Taip pat neseniai įvykdyta kolegijų reforma. „Kai kurias sujungė su universitetais, kai kurias – tarpusavyje, kitas visai panaikino. Ar mes žinome, koks to tikslas, ko buvo siekta ir ar to pasiekta?“ – klausia vyriausiasis redaktorius.

„Pridaro keisčiausių dalykų“

Labai didelė problema – mokytojų trūkumas. G. Sarafinas įvardija vieną iš priežasčių: vis mažiau gimnazistų matematikos, informatikos, gamtos mokslų mokosi A lygiu, taigi nestoja ir į aukštąsias mokyklas mokytis šių sričių dalykų. „Jei jie šių disciplinų nesimoko, visiškai aišku, kad mes neturėsime inžinierių, šitų dalykų mokytojų, nes nėra iš ko. Čia yra giluminės priežastys: jeigu vieną galą sujauki, to pasekmės nuvilnija per visą švietimo sistemą“, – įsitikinęs pašnekovas.

G. Sarafinas kritikuoja ir vykdomą „Tūkstantmečio mokyklų“ programą, kurios tikslas, kaip teigiama, yra mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius ir sukurti kokybiškas ugdymo įstaigas. Tačiau, pašnekovo teigimu, lėšos skiriamos ne tam, kam turėtų būti: „Pridaro keisčiausių dalykų. Pinigai išleidžiami lyg ir mokyklai, bet ten įrengiami stadionai, aktų salės, sensoriniai kambariai. Ar aktų salė pagerina mokinių pasiekimus?“

Investuojamos milžiniškos sumos, tačiau rezultatai, pasak vyriausiojo redaktoriaus, nedžiugins: mokinių pasiekimai nepagerės, nes lėšos skiriamos bet kam – ne tam, kad atsirastų gerų mokytojų regionų mokyklose, pagalba moksleiviams. „Jau daug kas pradėta. Svajočiau, kad būtų bent suvesti galai, atsakyti klausimai, numatyti siekiai, kad pasiektume kokybę, kad mokinių pasiekimai nustotų kristi ir pradėtų kilti“, – viliasi pašnekovas.

Valstybės bėda

G. Sarafinas kritiškai žvelgia į kadenciją baigusius valdančiuosius. Pasak jo, pradėta daug darbų, kurie iš tikrųjų nebuvo būtini. „Nueinančių valdančiųjų tikslas buvo gana keistas: jie norėjo įsiamžinti į istoriją kaip didžiausi reformatoriai. Įsiamžino. Bet ar žmonės tai prisimins su džiaugsmu, ar čiaudėdami ir kosėdami nuo tų reformų?“ – klausia vyriausiasis redaktorius ir priduria, kad dešimt reformų yra tikrai per daug: įprastai vyriausybės per vieną kandenciją įvykdo apie dvi.

Pašnekovas tikisi, kad naujieji valdantieji „išsrėbs jovalą“, tačiau kol kas neaišku, ar naujasis Seimas sugebės ištaisyti situaciją: dar nėra sudaryta naujoji Vyriausybė, juo labiau – komitetai. „Pajėgumo yra, – įsitikinęs G. Sarafinas. – Bet mes visai nenujaučiame ir mums nesakoma, kokiu pagrindu sudaroma komanda: Švietimo komitetas Seime, ŠMSM vadovybė. Juk mums niekas nesako, kaip jie formuojami ir kokie keliami tikslai.“

Jo nuomone, profesionalų politikos lauke pasitelkiame nedaug: tikri specialistai dažniau gilinasi į mokslo sritis – ten jie gali nuveikti daugiau. „O lenda dažniau prisitaikėliai – tai yra valstybės bėda, – konstatuoja pašnekovas. – O ką daryti? Turim šiek tiek paliūdėti, kad švietimo sektorius, turintis daug intelektualų, yra nuvairuotas, nustekentas ir sujauktas.“

G. Sarafinas prisipažįsta, kad iš tiesų, nors švietimo srityje sutelkta daugiausia žmonių su aukštuoju išsilavinimu: eruditų, inteligentų ir intelektualų, labiausiai jis visose srityse pasigenda profesionalumo. „Mes ilgimės profesionalumo. Matosi, kai stoja koks nors profas prie bet kurios srities vairo – iš karto vyksta proveržis, kilimas“, – teigia jis.

Kaip bus, taip bus

Nors jau aišku, kad naujieji valdantieji yra užsibrėžę tikslą išspręsti vadovėlių problemą, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius pabrėžia, kad problemų yra daugiau: dėl mokytojų trūkumo jiems auga krūvis ir gresia perdegimas, reikalavimai keliami vis aukštyn, moksleivių motyvacija krinta žemyn, anksčiau naudoti mokymo metodai nebeveikia.

Tada tėvai pastebi, kad tarp mokyklų auga skirtumai, kad iš vienur į aukštąsias mokyklas įstoja daugiau abiturientų nei iš kitur, ir pradeda ieškoti vaikams korepetitorių. „Apstato vaikus korepetitoriais. Tada lenda kitos bėdos: moksleiviai negali mokytis visą parą, todėl mokyklose nebesimoko, o mokosi pas korepetitorius. O mokykloje bardakas: ateina žmonės pabendrauti, pailsėti. Taip yra todėl, kad tėvai ieško išeičių“, – sako pašnekovas.

Kita problema – egzaminų sistema: kiekvienais metais keičiasi egzaminai, jų sunkumas, todėl nei mokytojai, nei vaikai nebesupranta, ko siekiama, ko mokyti ir mokytis, kas yra svarbu. „Tokiu atveju sustojama, įjungiamas abejingumas – aš tai matau ir mane tai glumina. Tie, kurie turi entuziazmo, dar žingsniuoja, bet dauguma pasirenka taktiką „kaip bus, taip bus“, – įsitikinęs vyriausiasis redaktorius.

Diplomams – vis mažiau dėmesio

O dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus motyvacija mokytis dar labiau mažėja: įstoti į aukštojo mokslo įstaigas dabar kaip niekada lengva – tai pavyksta maždaug dviem trečdaliams abiturientų. „Ar aš turėsiu devynetą, ar penketą, vis tiek įstosiu. Tai kam man stengtis?“ – moksleivių mintis įgarsina G. Sarafinas.

Tėvai mano, kad aukštasis mokslas atveria daugiau galimybių, kad tai yra saugesnis, perspektyvesnis kelias. Tačiau, pašnekovo teigimu, darbdaviai į diplomus kreipia vis mažiau dėmesio. „Tėvai mano, kad nepamaišys, jei vaikas turės aukštojo mokslo diplomą, kad jį tai padarys žmogumi, labiau subrandins. Jeigu jis dar trejus ketverius metus eis į mokslo įstaigą, jo tai nepagadins, o gal ir ištiesins“, – svarsto redaktorius.

Tačiau pats G. Serafinas, kaip tėtis, tokių nuostatų savo vaikams „neskiepija“: stengiasi parodyti kuo daugiau galimybių, bet visus sprendimus priima patys vaikai. „Manau, kad nereikia vaikams nurodyti, įsakyti. Mano dukra net prašė: „Patark, aš svarstau tarp trijų variantų.“ Sakau: „Ne, aš tau parodžiau daug visokių variantų ir galimybių, o tu dabar sprendimą priimi pati“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad tėvai neturėtų spręsti už vaikus, nes jei priimtas sprendimas nepasiteisins, vaikai juos ir kaltins.

Sėkmės paslaptis

Taigi, ką daryti su tokia problematiška Lietuvos švietimo sistema? G. Sarafinas kviečia atsižvelgti į gerąsias patirtis: apkeliavęs daugybę Lietuvos mokslo įstaigų, jis pastebėjo, kad kai kurios iš jų nežiūri, kas vyksta Vilniuje, ŠMSM, o mikrolygmeniu kuria stiprias mokyklas – kiekvienas vadovas savaip, todėl sėkmingų mokyklų modeliai yra gana skirtingi.

„Reikia, kad vadovas būtų geras vadybininkas. Gerai, jei yra dirbęs privačiame versle. Gerai, jei sugeba sutelkti profesionalių pedagogų komandą ir ją motyvuoja, turi kokią nors unikalią motyvavimo sistemą, kad mokytojai norėtų dirbti ir neperdegtų. Taip pat jis įtraukia į sėkmės kelią tėvus, šeimas, o ne uždaro duris ir apsitveria tvoromis. Sugeba mokykloje sukurti mokymosi kultūrą, nes nuo to priklauso, ar griūtis, ar augimas vyksta“, – sėkmingos mokyklos „receptą“ atskleidžia pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad itin svarbius vaidmenis atlieka ir savivaldybės, švietimo skyriai, merai: kaip ir kuo prisideda, kokius kelia tikslus, ką skatina finansiškai? Taip pat svarbu, kad mokykla būtų kuo nors išskirtinė – turėtų savo unikalią stiprybę, kuri patrauktų motyvuotus moksleivius.

„Matot, kiek yra dedamųjų! Atėjęs vadovas pradeda strateguoti, planuoti ir per kokius dvejus trejus metus „užsuka“, o stipriai mokyklai sukurti reikia penkerių septynerių. Tai užtrunka, – sako G. Sarafinas. – Jeigu mokykla yra kokioje 300-oje vietoje, per trejus metus ją galima pakelti į kokią 80-ąją. Svarbiausia – tikslas: jeigu vadovas turi tikslą plaukti pasroviui, tai ir plauks. O jeigu turi tikslą sukurti išskirtinę mokyklą savo miestelyje ar mieste, tai ir sukurs. Bet to siekiančiųjų yra ne per daug.“