Gintaras Bingelis: „Kai žmogus su gamta elgiasi neteisingai, kyla grėsmės, priverčiančios daryti išvadas“

Pasaulį krečianti COVID-19 pandemija privertė žmoniją sustoti, pamąstyti, kaip globalizacija paveikė planetą. Karantino metu gamta tapo saugia užuovėja kūnui ir sielai. Žmogaus ir gamtos harmonija – Ilzenbergo dvaro kredo ir veiklos filosofija, šiuo laikotarpiu ne vienam atvėrusi akis į platesnį santykio su aplinka suvokimą ir būties laikinumą. Su Ilzenbergo dvaro vietininku Gintaru BINGELIU – apie dvaro idėjos užkratą, žmogaus ir gamtos balansą, nevisagalę mediciną, asmeninio gyvenimo pokyčius. Ir ne tik...

– Dvarą prieš 17 metų įsigijusio ir atstačiusio verslininko Vaido Barakausko idėja Lietuvos pakrašty, Latvijos pasienyje, sukurti žmogaus ir gamtos harmonijos oazę skambėjo lyg utopija. Kaip Jūs, aukštos kvalifikacijos prekybos specialistas, „atsiradote“ šiame projekte?

– Su Rokiškio kraštu neturėjau nieko bendro. Mano gimtinė – Druskininkai. Prie dvaro projekto pradėjau darbuotis 2016 m. Kaip samdytas konsultantas. 2016 m. į Rokiškį buvo atvykęs Lenkijos prezidentas, Jo Ekscelencija Bronislavas Marija Komorovskis. Šiai progai parengiau pranešimą. Tų pačių metų rudenį dvare vyko pirmosios skulptūrų parko skulptūros „Angelų medis“ atidengimas. 2017 m. pradžioje mane pakvietė į dvarą dirbti, su džiaugsmu sutikau. Gyvenime neteko darbuotis prie tokio reikšmingo, sistemiškai išbaigto vertybinio projekto. Manau, iki šiol Lietuvoje nieko panašaus nėra.

– Tai, kas Jums suvokiama kaip didžiausia vertybė, kitiems iki šiol gali atrodyti kaip keistenybė. Sako: „Toks brangus objektas Lietuvos pakrašty. Ir kam verslininkui reikėjo čia kišti didžiulius pinigus?“

– Sakiau, kad kito tokio projekto nėra, omenyje turėdamas jo sisteminį išbaigtumą. Mane „veža“, kai verslininkas į vertybinį projektą investuoja savo pinigus. Išpildo svajonę atsidėkoti Lietuvai – padovanoti dvarą – kultūros, meno ir aplinkos harmonijos židinį. Nors daug žmonių iki šiol nesupranta, kartojau ir kartosiu: „Rokiškėnai, jums labai pasisekė. Vieninteliai Baltijos šalyse turite unikalų projektą.“

Dvaro pradžia – nuo istorijos, surinktos po kruopelytę. Liūdina, kad ne tiek daug senosios išliko, neleido visos autentikos atkurt. Autentiškumas – pagal XIX a. pabaigos dvaro stilistiką. Gal daug ką stebina, kam tokia prabanga, ne kičas, nes būtų pigiau. Reta žmonių, kaip dvaro savininkas, turinčių aiškią poziciją: autentika, profesionalumas. Jei nėra pinigų, geriau nieko nedaryti. Manantiems, kad Ilzenberge daug ko imtasi per drąsiai, galėčiau atsakyti: jeigu tavo galimybės to padaryti neleidžia, tai nereiškia, kad to negali padaryti kiti. Turime daug istorinių dalykų, prie kurių mūsų veikla labai nedera. Pavyzdžiu, man nepatinka, kad Rokiškio dvare vyksta liaudiškos šventės. Nuostabi kultūrinė erdvė, parkas. Visa tai dvaro kultūrai reikėtų prikelt. Juk dvaro savininkai ir jų svečiai buvo teisininkai, menininkai, filosofai. Tikrai nesėdėjo apsikabinę krepšių, puodų su skanėstais…

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“