Gimtojo krašto trauka

Vilkapėdžiai, Šlynakiemis… tokie gražūs lietuviški kaimų pavadinimai, tačiau jie kaimynystėj, visai netoli Punsko, Lenkijoje. Punsko bažnyčioje krikštijo vaikus, gavo santuokos sakramentą. Močiutė buvo visų gerbiama pribuvėja, tad, kai ją laidojo, lydėjo ne tik giminės, kaimynai, bet ir gausus būrys jos priimtų, jau paaugusių naujagimių. Gal močiutės trauka medicinai persidavė jos anūkei, tapusiai medicinos sesele.

Gyveno graži, gausi lietuvių šeima savo gimtajame kaime, kai 1939 metais šį kraštą užėmė vokiečiai. Naujieji šeimininkai užkrovė vietiniams gyventojams didelius prievolės mokesčius. Nežinia kokius planus puoselėjo tuometė Vokietijos valdžia, tačiau čia gyvenusiems lietuviams buvo suteikta galimybė pasitraukti į Lietuvą. Labai gaila buvo palikti gimtąsias vietas, tik ką įrengto naujo namo, tačiau reikėjo kinkyti arkliuką, susikrauti būtinus daiktus ir traukti Lietuvos pusėn. O išsikelti teko prieš pat šv. Kalėdas. Visas užgyventas turtas liko Lenkijoje, o pasienyje dar nuo besilaukiančios žmonos nurengė kailinius, atėmė veltinius… Va taip atkeliavo Lietuvon. O čia niekas nelaukė. Tik vos įsikuria vokiečių paliktame name, žiūrėk, grįžo šeimininkas ir vėl tenka kraustytis kitur. Viename kaime netgi pasisėjo žiemkenčių, o vasarop sugrįžo pasitraukęs vokietis ir naujakurių derlių nusikūlė sau, kas juos sėjo liko tuščiomis. Taip ir kilnojosi iš vienos vietos į kitą, kol likimas atvedė į Ukmergės rajoną, Taujėnų dvarą. Gyvenimas virė bute, naujakuriams buvo skirtas 15 arų žemės sklypelis. Skurdas. Atsirado agentų, kalbinančių jaunus darbingus žmones vykti į Kazachstaną. Žadėjo geras sąlygas ir atlyginimą. Patikėjo šeimos galva gražiomis kalbomis ir išvyko į tolimą kelionę su žmona, trimis dukterimis ir sūnumi, du sūnūs, jau savarankiški, liko Lietuvoje.

Kita šalis, kiti papročiai, kitas klimatas. Prie visko teko prisitaikyti. Žiemą šaltis siekė net 42 laipsnius. Žemė derlinga. Pasėti javai, pasodintos daržovės duodavo gerą derlių. Atlyginimai buvo nemaži, ypač daug uždirbdavo mechanizatoriai. Prasidėjus sėjai, jie dirbo dieną naktį dvi savaites. O plotai didžiausi, aplink kiek akys užmato stepės, lygumos. Pievose augo braškės, giraitėse žemaūgės vyšnios. Pririnkdavo vaikai uogų, mama išvirdavo uogienių. Vietiniai to nesugalvojo, jie uogas tik džiovino. Darbštūs lietuviai tuoj pradėjo auginti kiaules, įsigijo karvę. Vietiniai kaimynai stebėjosi, kaip lietuviai paskerdę kiaulę viską sunaudoja, jie kiaulės galvą, kojas, vidaus organus – viską išmesdavo palikdami tik gyvulio kaulus ir mėsą, vietiniams buvo nematyta, kad galima pasidaryti dešrų, lašinius ne tik sūdyti, bet ir rūkyti. Suaugę atvykėliai prisitaikė prie gyvenimo sąlygų. O kaip mažoji? Kalbėti negirdėta , nesuprantama svetima kalba? Atsirado draugiškos vietinės mergaitės, kurios norėjo draugauti su gražia šviesiaplauke, garbanota, didžiaake naujoke, tačiau toji nedraugauja su jomis, nes nedrįsta, nemoka rusiškai. Vaikai gabūs – neilgai trukus Aldutė jau žaidė su naujomis draugėmis ir toji draugystė ilgai tęsėsi. O mokslai? Pradžioje, žinoma, buvo sunku nemokant rusų gramatikos ir kalbos. Tačiau viskas įmanoma. Kai išmoko kalbos, visi dėstomi dalykai tapo aiškūs ir įdomūs. Ketvirtąją klasę naujokė baigė penketais, tačiau likimo ironija – tą pačią klasę teko lankyti dar vienerius metus: mokykla, kurią tektų lankyti penktokei, buvo už 20 kilometrų, bendrabučio nėra, tad kol jis bus atidarytas, o mokinukė nepamirštų ko išmokusi, lankė tą pačią klasę. Ką veikė pirmūnė antrametė klasėje? Nuobodžiavo? Ilgėdavosi paliktos lietuviškos mokyklos?

Itin Lietuvos ilgesys apimdavo visą šeimą per metines šventes. Vietiniai švęsdavo Velykas, Naujuosius metus. Aplankydami atnešdavo kuklių savo vaišių, gavę lietuviškų pyragų, juos vadindavo tortais. Jaunimo tose apylinkėse buvo daug, šokiai vykdavo kas vakarą. Gražios lietuvaitės turėjo pasisekimą tarp vietinių rusų. Tėtis susirūpino: kas bus, jei ištekės už vietinių bent viena iš dukterų – amžinai liks svetimame krašte. To negalėjo įsivaizduoti dori, darbštūs lietuviai. Reikia grįžti į tėvynę. Į savais tapusius Taujėnus. Balninkuose kolūkio pirmininku dirbo Lietuvoje likęs, jau šeimą sukūręs sūnus. Kvietė gyventi ir dirbti jo vadovaujamame kolūkyje, tačiau atvykėliai nesutiko.

Po kelerių išsiskyrimo metų vėl Lietuvoje susirinko visa Jančiulevičių šeima. Taujėnuose šeimai buvo skirtas butas. Mokinukei Aldonai vėl naujos problemos – mokytis lietuviškai. Visą vasarą iš vadovėlių teko nurašinėti straipsnelius, prisiminti lietuviškas raides. Gabi megaitė netruko pereiti iš kirilicos į abėcėlę. Mokykloje puikiai sekėsi, ypač matematika, o rusų kalbos išmoktos tolimame Kazachstane užteko iki mokslų baigimo. Lietuvių kalbos mokytojais dirbo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio bendrakursiai, tad savo dėstomam dalykui skyrė ypač skrupulingą dėmesį.

Vieni mokslo metai keitė kitus ir, baigusi vidurinę mokyklą, Aldona nuvežė dokumentus į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Stojančiųjų buvo daug, o būsimai studentei pritrūko vienintelio balo. Specialybė labai traukė, tad po nesėkmės nusprendė medicinos mokytis Utenos medicinos mokykloje, o ją baigusi studijas tęsti universitete.

Mokslo ir gyvenimo universitetus Aldona išėjo atvykusi pagal paskyrimą į Širvintas. Keturiasdešimt metų darbo stažas. Pavydėtinas Aldonos Kriaunaitienės pastovumas. Darbo pradžia – ligoninės vaikų skyriuje. Dar ir dabar prisimena Aldona, kai buvo paliktas naujagimis, jį globojo visas Vaikų skyriaus personalas, o Aldona jį norėjo net įsivaikinti. Švelni, atidi, pareiginga, mylinti ligonius ir savo darbą tokia buvo vaikų skyriaus seselė Aldona. Trisdešimt metų prabėgo sudarant ligoninės valgiaraščius, skaičiuojant maisto kalorijas. O kur dar saviveikla. Aldona medikų ansamblio, kultūros skyriaus mišraus choro dalyvė. Dalyvavo keliose respublikinėse dainų šventėse, ekskursijose. „Gerai padarė tėvai nutarę grįžti į tėvynę, trauka į tėviškę labai gili, čia mūsų šaknys, čia mūsų papročiai, šventės, kalba, čia ilsisi mūsų protėviai. Čia mūsų namai,“ – sako Aldona Kriaunaitienė. Po tokių žodžių nėra ko bepridurti.