„Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

Subrendo parodai

Kažkam akvarelė (tapymais šlapiais dažais) atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas arba tiesiog vaikų žaidimas su spalvomis, tačiau dailės profesionalų nuomonė apie šį tapybos metodą ar techniką yra kur kas rimtesnė: akvarelę jie vadina vienu iš sunkesnių ir didesnio profesionalumo bei meistriškumo reikalaujančių užsiėmimų. Reginai, tiek mokantis Utenos dailės mokykloje, tiek studijuojant tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), kur 1997 metais įgijo dailės ir technologijų mokytojo kvalifikaciją, teko iš arti susipažinti su daugeliu meno rūšių ir žanrų teorija bei praktika, tačiau labiausiai jai tiko, patiko ir galiausiai prilipo akvarelė, kurių po vieną kitą ši kukli dailininkė su metais vis dažniau eksponuodavo tradicinėse kasmetėse uteniškių menininkų ir kitose bendrose ekspozicijose, kol subrendo pirmajai personalinei.

Piešia nuo mažumės

Dailininkės žodžiais, apie tokią parodą ji galvojo jau seniai, todėl, sulaukus UKC dailės galerijos koordinatorės Falmiros Sinicienės kvietimo, jai beliko sutikti ir pristatyti darbus. „Piešiu nuo mažumės", – prisipažino ji, neslėpdama, kad akvareles į jos kūrybą atvedė tuometė Utenos dailės mokyklos mokytoja Aušrinė Sipienė. O ką piešti – diktuoja širdis. Artimiausi ir brangiausi jos širdžiai – gimtojo krašto peizažai, kuriuos kasdien mato aplink save. Ir tai ne tik Utena su jos apylinkėmis, bet ir jos mamos gimtinė Šlepečiai Daugailių apylinkėse bei daugybė kitų vaizdų, kuriuos lieti akvarele jai labiausiai patinka ir geriausiai sekasi savo bute devintame aukšte Utenoje rudenį ar žiemą, kai žvilgsnis iš aukštai tarsi savaime sukuria tinkamą perspektyvą ir nuotaiką liejant įstrigusius vaizdus spalvotais potėpiais. 

Nuomonės iš šalies

„Spalvos jai yra daugiau nei dažai“, – apie parodos autorės akvareles kalbėjo ir galerijos koordinatorė F. Sinicienė, pabrėždama, kad šlapios akvarelės technika reikalauja ne tik gero pasirengimo, bet ir didelio kruopštumo, technikos, greičio bei talento. Jos žodžiais, Regina geba ne tik pamatyti tai, kas gražu ar vertinga, bet ir visa tai „švelniai ir atsargiai įamžinti“.
Utenos dailės patriarchas mokytojas Vytautas Petronis taip pat negailėjo šiltų žodžių buvusiai mokinei. Jo nuomone, „grožis autorei artimesnis nei pati tapyba“. R. Skomskienės darbus jis vadino „subtiliais ir nesikartojančiais“, kartu pabrėždamas, kad jų autorė „labai moka piešti vandenį“, o tai yra vienas iš sudėtingesnių tapybos dalykų.
Dailininkas Klemensas Kupriūnas, prisiminęs pastarojo laikotarpio uteniškių parodas, apibendrino, kad akvarelių gausa jos niekada neišsiskyrė, todėl vien dėl to Reginos darbai yra svarbūs, be to, jie yra saviti, išskirtiniai ir atpažįstami, artimi autorės dvasiai.
Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, nepamiršusi pernai pasirodžiusios parodos autorės knygos „Moris“, linkėjo autorei ne tik piešti, bet ir rašyti bei išleisti dar ne vieną knygą. „Esi talentingas žmogus, gebantis ne tik kurti grožį, bet ir gražiai bendrauti su visais žmonėmis“, – apibendrino ilgametė visų rajono kultūrininkų globėja ir gerbėja.
Kultūros centro šeimininkė Asta Motuzienė dailininkei padėkojo už „mielus ir visiems suprantamus darbus“, išreikšdama viltį ir ateityje sulaukti jos darbų rengiamose ekspozicijose. Prie dar spalvingesnės ir įvairiapusiškesnės gimtojo krašto vaizdų panoramos bei nuotaikos atliekamomis dainomis, skambindami gitaromis, gražiai prisidėjo atlikėjai Rimantas Sinica ir Alvydas Kraujalis.
Nepamiršta ir šios dailės galerijos tradicija pakviesti visus renginio dalyvius bendrai nuotraukai.