Gimtoji kalba: vertybė ar akmuo po kaklu? Ką mano emigrantai?

Lietuvių kalba – viena seniausių ir įdomiausių kalbų pasaulyje, turinti daugiausia vartotojų tarp rytų baltų. Jau nuo senų laikų lietuviai suprato gimtosios kalbos svarbą, kurią XVI amžiuje ypač akcentavo M. Daukša, teigdamas, jog gimtoji kalba yra žmogaus ir valstybės pagrindas: „Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“, – teigia M.Daukša.

Mūsų kalba atlaikė vieną didžiausių iššūkių – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, kai Rusijos caro valdžia uždraudė europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Nepaisant to, jog šis draudimas truko 40 metų, Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Šiomis dienomis lietuvių kalba susiduria su kitomis problemomis, viena iš jų – emigracija.

Gyvenimas svetur reikalauja tam tikrų aukų – didesnio dėmesio kitai kalbai, kuria kalbama darbe, įstaigose ar tiesiog gatvėje, todėl natūralu, jog svetimos kalbos vartojimas užima daugiau laiko nei gimtosios lietuvių. Taip gimtoji kalba atsiduria tarsi antrame plane ir atsiranda rizika, jog tai paveiks gimtosios kalbos taisyklingą vartojimą. Apie gimtosios kalbos svarbą kalbamės su emigrante Lina, kuri pritaria, jog ilgą laiką gyvenant užsienyje kartais būna sunku priprasti vėl kalbėti lietuviškai, tačiau, anot Italijoje gyvenančios lietuvaitės, lietuvių kalbą puoselėti – būtina.

– Ar gyvendama užsienyje bendrauji su lietuvaičiais, įsikūrusiais svetur?
– Pirmaisiais metais ten, kur gyvenau, neteko sutikti tautiečių. Nors buvau girdėjusi apie Milane gyvenančius lietuvius, tačiau labai norėjau adaptuotis, todėl bendravau su italais. Dabar jau esu sutikusi ne vieną lietuvę, tačiau ilgam buvau išvykus į Iraną, tad negalėjau pradėti bendrauti. Iš tiesų, be galo noriu turėti, su kuo pasikalbėti lietuvių kalba, pabendrauti su tautiečiais.
– Kaip manai, ar išvykus gyventi į kitą šalį svarbu palaikyti savas tradicijas, puoselėti gimtąją kalbą?
– Manau, jog labai svarbu neužmiršti savos kalbos. Ypač mūsų, lietuvių, nes ji yra tokia sena ir unikali.
Visi mano draugai užsieniečiai moka bent kelis lietuviškus žodžius. Tradicijų taip pat stengiuosi laikytis, nepamiršti to, ką man davė Lietuva.
– Gyvenant užsieny tikriausiai sunku išlaikyti gimtąją kalbą, kaip tau tai pavyksta?
– Visų pirma, daug bendrauju internetu su draugais. Mielai pakviečiu lietuvius pasisvečiuoti Italijoje, pabendrauti. Žinoma, ir pati stengiuosi aplankyti artimuosius Lietuvoje. Tiesa, iš pradžių būna sunku, nes reikia ,,persijungti“, kokia kalba kalbėti: angliškai, itališkai ar lietuviškai, tačiau vėliau pripranti. Be viso to, daug skaitau, žiūriu lietuviškus filmus.
– Minėjai, jog visi tavo kitataučiai draugai moka bent kelis lietuviškus žodžius, kokie jie?
– Draugus išmokiau paprastų, simbolinių žodžių: labas, ačiū, kaip sekasi, viso gero, iki ir panašiai… Po mano „pamokų“ ir pasakojimų apie Lietuvą, atsirado žmonių, norinčių pamatyti mūsų šalį savo akimis. Nemaža dalis jau aplankė ir jiems be galo patiko mūsų kraštas, o ypač gamta, maistas bei patys žmonės.
– Kaip apskritai kilo mintis pristatyti lietuvių kalbą kitataučiams?
– Na, mes studentai visada dalinamės informacija. Idėja kilo, kai susidūriau su nuomone, kad mūsų, lietuvių, kalba yra rusų ar bent jau panaši į ją. Norėjau įrodyti, kad tai netiesa. Dauguma tikrai smagiai, savanoriškai mokėsi ir klausinėjo manęs, kaip ką pasakyti lietuviškai. Žmonės darosi vis platesnių pažiūrų, ypač jaunimas.
– Kokias kalbas pati moki?
– Anglų, italų, rusų kalbų turiu pradmenis, kurie man leidžia susikalbėti darbe, taip pat anksčiau šiek tiek mokiausi graikų, na, o dabar ruošiuosi mokytis ispanų.
– Jei reikėtų sudaryti gražiausių kalbų penketuką, kurioje vietoje atsidurtų lietuvių kalba?
– Pirmoje.

Džiugu, kad Lietuvą palikę žmonės nepamiršta savo šaknų ir supranta gimtosios kalbos svarbą. Žinoma, nuomonių yra įvairių: vieni ir už šimto ar tūkstančio kilometrų myli ir gerbia savo kalbą, kiti sąmoningai ją apleidžia. Belieka tikėtis, jog Linos pavyzdys iliustruoja daugumos, o ne mažumos emigravusių lietuvių nusiteikimą.
Rimantė Jančauskaitė