Gimtinė labai toli

Besidomint, besižvalgant po rajoną, beklausinėjant apie tautines mažumas, gyvenančias mūsų rajone, mintimis jau teko apsilankyti Izraelyje, Laplandijoje, o štai dabar esu prie Rusijos motinėlės Volgos krantų – Čiuvašijoje.

Ne, čiuvašų mūsuose dar neradau, tačiau su ten gimusia rusaite Margarita maloniai pabendravome. Jau per keturiasdešimt metų Margarita Dalinkevičienė gyvena Širvintose. Per tuos metus ji širvintiškiams tapo gerai pažįstamą: ilgą laiką dirbo Širvintų Komunalinių įmonių kombinate, Butų ūkio valdyboje. Daugiabučiai mūriniai namai tada buvo nesenai priduoti eksploatacijai, o dauguma medinių namų stūksojo avarinės būklės. Meistrei Margaritai tekdavo ne kartą tokiuose butuose lankytis. Gyventojai į ją kreipdavosi prieš kūrenimo sezoną: „griūna krosnis, netraukia dūmtraukis“, dėl nesandarių langų ar durų, remonto ar kiauro stogo – tai buvo kasdieninė Margaritos duona. Darbininkų brigada, vadovaujama meistrės Dalinkevičienės, visada kokybiškai suremontuodavo butus, pašalindavo gedimus. Pasitaikantys santechnikos ar šildymo nesklandumai daugiabučiuose taip pat buvo Margaritos rūpestis.

Oktiabrsko rajone, Pakrovskajos kaime baigusi septynias klases mergaitė įstojo į Mor–Pasado elektromechanikos-statybos technikumą. Savaime aišku, jog baigus tokį technikumą, pagal paskyrimą teko dirbti statybose. Objektai neeiliniai – paskyrimas į Gynybos ministeriją. Jauna specialistė turėjo vadovauti per šimto vyrų brigadai. Darbo vieta išsklaidyta po įvairias Rusijos vietas. „Kaip dabar prisimenu: dirbau Omsko srityje, – šypsosi Margarita. – Paskirti kariai statybininkai. Visų pavardės kaip pavardės, o vienos negaliu ištarti. Kur tas? „Atostogauja“, – atsako kario kolegos. Vėl po kelių dienų – dar atostogauja. Galų gale pasirodė. Labai rūpėjo pamatyti karį su neištariama pavarde. Taip susipažinau su savo vyru Jonu Dalinkevičiumi. Ir toji neištariama pavardė tapo mano ir mano vaikų“.

Vaikystėje Margaritai teko sunkus gyvenimas. Tėvas, išėjęs kariauti, taip ir negrįžo iš fronto. Mama labai nenoriai vaikams prasitardavo, kad net pranešimo apie tai, kad vyras kare dingo be žinios, negavo. Iki šiol nežinoma, kas atsitiko kariui. Be maitintojo likusi šeima jokios paramos iš valstybės negavo, todėl badas gana dažnai žvelgė šeimai į akis. Margaritos mamai vienai labai sunku buvo auginti dvi dukras ir sūnų. Pati augusi be tėvų, gryna našlaitė, beraštė, turėjo prasimanyti kaip išmaitinti vaikus. Laimei, mamai į pagalbą atėjo anyta, kurios namuose šeimyna ir gyveno. Močiutė kuo galėdama padėjo: anūkai, skurdus ūkis buvo jos žinioje. Mama privalėjo eiti ieškoti padienių uždarbių. Margarita atsimena, kad visai netoli, už dešimties kilometrų, gyveno teta mokytoja, jos vyras dirbo sandėlininku. Pagal tuos laikus jie gyveno gana pasiturinčiai, tačiau be tėvo likusių našlaičių niekada nesikviesdavo į svečius ir jokių lauktuvių ar dovanų vaikai nuo tetos niekada negavo. „Labai sunkūs buvo laikai“, – atsiduso Margarita.

„Taip buvo. O kaip dabar gyvenate?“ – paklausiau.

„Dabar gyvenimas nusistovėjo. Turiu aštuonis anūkus, vyriausias atitarnavo kariuomenėje, o mažiausioji pirmokė. Prisimenu, kaip pirmą kartą atvykau į vyro tėviškę. Atvažiavome jau trise – pirmagimiui Genadijui buvo metukai. Jono tėvai kvietė mus, tačiau apsigyventi jų namuose truko vietos, tad išsinuomavome butą Ukmergėje. Jonas pradėjo dirbti Ukmergės milicijoje, o aš specialybės nekeičiau – dirbau statybos meistre. Po kelių metų nusprendėme apsilankyti pas mano giminaičius. Tačiau taip ir nenuvykome: pakeliui Smolenske pagimdžiau dvynukus. Taip jau atsitiko: išvažiavome trise, o grįžome jau penkiese. Tad ne mes nuvažiavome į svečius, o mamai teko atvažiuoti pas mus. Ji prižiūrėjo mažuosius dvynukus, kai mes išeidavome į darbus. Tačiau buto Ukmergėje taip ir nepavyko gauti, o artimieji Rusijoje kvietė grįžti. Buvo jau sutarta ir dėl buto, ir dėl darbo, netgi dėl vietų vaikų darželyje“, – prisiminimais dalinosi Margarita.

Tad jauna šeima susikrovė daiktus ir išvyko į Volžską, ten, kur geresnės gyvenimo sąlygos, o darbas pažįstamas. Greitai Volžske prabėgo

septyneri metai. Vyresnėlis jau ketvirtokas. O vyro tėvai iš Krikštėnų ir vėl ragina sugrįžti. „Supratau, kad vyras labai nori sugrįžti į tėvynę, tad neprieštaravau. Antrą kartą atvažiavę į Lietuvą, įsikūrėme Širvintose. Abu įsidarbinome tuometiniame KĮK (Komunalinių įmonių kombinate), o darbovietė suteikė gyvenamąjį plotą. Tarytum viskas gerai, tik mano mokinukams tekdavo keltis anksti, skubėti į autobusų stotį ir važiuoti į Maišiagalą, nes maniškiai mokėsi rusų kalba. Kaip seniai taip buvo. Vaikai užaugo, baigė mokslus, įsigijo profesijas. Išsiskirstė kur kas. Dvynukai: sūnus su šeima ir duktė įsikūrė Vilniuje. Kviečia mane pas save gyventi, o man ir čia gerai – pripratau, turiu daug pažįstamų, nenuobodžiauju. Deja, netekau vyriausiojo sūnaus, vyro. Gyvenimo ironija: kai buvome penkiese, kai reikėjo buto, jo neturėjome, o štai dabar gyvenu viena dideliame bute. Nepamirštu artimųjų Rusijoje. Susiskambiname telefonu, pasikalbame, aptariame gyvenimo situacijas ten ir pas mus. Prieš keletą metų lankėsi sesuo su vyru Širvintose. Seserį labai nustebino lietuvių darbštumas: „Vos pramerkiu ryte akis – moterys jau kapstosi darže“, – prisimena Margarita sesers žodžius. – Aš jau pripratau, kad taip pas mus yra ir net nepastebiu, o štai sesuo iš karto pamatė skirtumą, – šypsosi Dalinkevičienė. – Per tiek metų Lietuvoje pripratau prie tokio gyvenimo būdo, į savo kraštą, manau, jau nenuvyksiu. Jaučiuosi esanti vietinė, sava.“

Aš tik galiu pritarti ir patvirtinti: Margarita Dalinkevičienė puikiai kalba lietuviškai, verda cepelinus, gamina lietuvišką mišrainę. Sava!

Valda PATINSKIENĖ