Gimtas kraštas net jame nesant – visada širdyje…

Kaip dažnai rašome apie žmones, kurių pačių pašaukimas yra kalbėti apie kitus? Kokia yra nuostabi jų dovana – tekstu atskleisti žmonėse besiveriantį pasaulio grožį, gerumą… O drauge jie – ir visuomenės patarėjai, žadintojai, pranešantys ir apie tai, kas bloga, taip saugantys.

Kalbame apie žurnalistus, apie vieną jauną pasvalietę, jau dešimt metų savo darbu spaudoje išreiškiančią meilę savo kraštui, žmonėms. Ji – Agnė Grinevičiūtė. Pasikalbėjome apie patirtis, potyrius, įspūdžius…

– Papasakok apie savo pradžią – kur augai, mokeisi, kaip šėliojai vaikystėje, kuo užsiėmei…

Gimiau Pasvalyje, pavasarį, kuris, kaip mama sakė, buvo neįprastai gražus ir šiltas. Buvau gana padūkęs vaikas, turėjau savo nuomonę ir supratimą daugeliu klausimų, be to, kažkodėl itin nemėgau suknelių (šypsosi). Kadangi labai sunkiai keldavausi rytais, teko atsisveikinti su darželiu, taigi mane prižiūrėti ėmėsi močiutė, kuri neseniai iškeliavo… Kiek save atmenu, mane nuolat lydėdavo knyga, tad keliolika metų buvau nuolatinė Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos skaitytoja.

Pirmuosius aštuonerius mokyklos metus praleidau greta Lėvens upės – tuometėje Lėvens vidurinėje mokykloje. Šiai tapus pagrindine, rytais kulniuodavau į kitapus upės esančią Petro Vileišio gimnaziją. Kažkodėl buvau nusprendusi visą savo laiką paskirti tik mokslams. Kurį laiką lankiau krepšinio būrelį, tačiau dėl mokslų atsisakiau ir jo. Taigi buvau visai, sakyčiau, neproblemiškas vaikas, leidžiantis laiką su knyga (šypsosi). Turėjau tikslą gimnaziją baigti aukščiausiais balais – iki šiol pamenu, kaip prieš dešimt metų didžiavausi atestatu su pagyrimu, juolab kad tokių absolventų iš visos mūsų laidos buvo tik trys. Tačiau ilgainiui gyvenimas parodo, kad nereikia tokių dalykų sureikšminti, ne jie vis dėlto svarbiausi.

– Tavo gyvenimo studijos?

Gal nuo šeštos klasės turėjau slaptą svajonę studijuoti žurnalistiką, nes, kaip man tuomet atrodė, galėsiu keliauti ir prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnis ir gražesnis… Vis dar nesuprantu, kaip būdama tokia drovi išdrįsau apie tai pagalvoti. Kadangi svajonė buvo slapta, paklausta apie studijas vis kažką numykdavau – juk, norint įstoti į šią specialybę, reikėjo išlaikyti stojamąjį egzaminą – netikėjau, kad pasiseks. Atminty išlikęs šis egzaminas ir begalinė nuostaba sužinojus, kad patekau į antrąjį etapą, t. y. pokalbį su komisija. Jeigu, parašęs rašinį, nesi kviečiamas į pokalbį, gali drąsiai važiuoti namo, nes stojamojo egzamino neišlaikei. Dabar įstoti į šią specialybę gerokai lengviau.

Trečiame studijų kurse išvykau pagal ERASMUS mainų programą studijuoti Danijos žurnalistikos mokykloje Orhuso mieste – tai buvo tikras iššūkis ir išbandymas. Patekau į tarptautinį kolektyvą, kuriame buvau vienintelė lietuvė. Bendravome, studijavome tik angliškai. Buvo daug praktikos – turėjome parengti reportažą iš Danų dizaino savaitės Kopenhagoje, su užduotimi važiavome į Europos Parlamentą Briuselyje – rengiau pranešimą apie Baltijos jūros užterštumą, teko pasikalbėti ir su pačiu Vytautu Landsbergiu. Baigiamajam projektui vykau į Nyderlandus, rašiau apie musulmonų politines partijas šioje šalyje. Tokią temą pasirinkau tik dėl to, kad norėjau pažinti Nyderlandus.

Žurnalistikos bakalauro studijas baigiau 2013 m. birželį. Tą patį mėnesį įsijungiau į Vilniaus universiteto laikraščio „Universitas Vilnensis“ kolektyvą, kuris man tapo antra šeima. Nors visi išsiskirstėme, tačiau ryšys išliko, ir tai yra turbūt geriausia, kas galėjo nutikti. Kadangi norėjau save atiduoti tik darbui, daugiau studijų mano gyvenime kol kas nebuvo.

– Kurį laiką sukaisi akademinėje aplinkoje. Kaip jauti, kuo ši aplinka kitokia nei kasdienė?

Akademinėje aplinkoje, viešindama Vilniaus universiteto įvykius, žmones ir jų pasiekimus, iš viso praleidau šešerius metus. Mano požiūriu, ji tikrai kitokia, specifinė, su savomis rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis, tad žmonėms „iš išorės“ ją perprasti sunkiau, ne visiems ji „prilimpa“. Akademinė aplinka mane tiesiog įtraukė ir patraukė, jaučiausi esanti savo vietoje. Mano manymu, vienas esminių akademinės aplinkos išskirtinumų – ji padeda išsaugoti jaunatviškumą, nes esi nuolat supamas studentų.

Teko laimė pažinti tikrąją Vilniaus universiteto profesūrą – iš šių žmonių sklinda inteligencija, tolerancija, pagarba, kuklumas, erudicija. Žaviuosi šiomis asmenybėmis. Man nepaprastai pasisekė, kad beveik dvejus metus dirbau moderniame ir jauniausiame Vilniaus universiteto padalinyje – Gyvybės mokslų centre. Kone visi tenai sutikti mokslininkai dega tuo, ką daro, neskaičiuoja darbo valandų ir geba sudominti mokslu. Esu jiems labai dėkinga už kantrybę aiškinant sunkiai suprantamus dalykus. Bandžiau apie juos papasakoti plačiajai visuomenei, nes ji vis dar mažai žino, ką gi iš tiesų daro mokslininkai, kokia jų tyrimų prasmė. Iki tol su gamtos mokslais neturėjau nieko bendro. Bet galbūt tai išėjo į naudą – apie šį centrą bandžiau papasakoti taip, kad pirmiausia būtų aišku pačiai. Čia atliekami tyrimai prisideda prie mūsų gerovės, ligų gydymo ateityje…

– Jau septynerius metus esi „Šiaurietiškų atsivėrimų“ redaktorė. Kuo nuveiktu per šiuos metus labiausiai džiaugiesi, kokių tikslų turi ateičiai?

Per šį laiką žurnalas, šiemet švenčiantis 20-metį, su dizainerės Jūratės Juozėnienės pagalba galutinai įgijo savo vizualinį identitetą: sukurtas naujas šriftas, nusistovėjo stilistika. Prie jos neabejotinai prisidėjo ir nepakartojamos Vido Dulkės nuotraukos… Džiaugiuosi, kad leidinys tapo dar solidesnis ir profesionalesnis, jam rašo savo srities ekspertai, auga skaitytojų ratas, į leidybą pavyksta įtraukti ne tik kraštiečius. Leidinys įdomus ir visai Lietuvai: nuo 2017 metų portalas bernardinai.lt perpublikuoja „Šiaurietiškų atsivėrimų“ tekstus, kurie, kiek žinau, neblogai skaitomi. Tai, manau, rodo tam tikrą pripažinimą ir tekstų kokybės įvertinimą. Redaktorės pareigas užėmiau turėdama viziją į žurnalą ir jo vaidmenį žvelgti globaliau, kad jis būtų įdomus ne tik kraštiečiams. Smagiausia, žinoma, sulaukti gerų atsiliepimų ne tik iš nuolatinių skaitytojų, bet ir gyvenančiųjų kituose regionuose, kurie neturi savo kultūrinio žurnalo. Ne kartą girdėjau, kad jie į mus žvelgia su baltu pavydu… (šypsosi). Turbūt labiausiai džiugina tai, kad žurnalas yra laukiamas ir reikalingas, kad turiu komandą, kuriai padedant jis ir gimsta. Juk vieno žmogaus entuziazmas veikiausiai ilgai netruktų.

Norėtųsi ir toliau išlaikyti pasiektą lygį, į leidybą įtraukti naujų žmonių, kitaip tariant, nesustoti tik ten, kas jau pasiekta. Norėčiau, kad tiek šviesaus atminimo Vidas Dulkė, kurio dėka mano gyvenime atsirado „Šiaurietiški atsivėrimai“, tiek jų įkūrėja Vitalija Kazilionytė didžiuotųsi žurnalu.

– Literatūra, žurnalistika, visuomeninė veikla… Kaip suderini? Ar Tavo širdis visgi – vienoje iš šių sričių?

Visos trys sritys man giminingos, negalėčiau išskirti kurios nors iš jų: apie literatūrą dažniausiai rašau portalui bernardinai.lt, žurnalistika (nors ir susipynusi su viešaisiais ryšiais) yra mano darbas ir kasdienybė, o visuomeninės veiklos ne tiek ir daug, kiek galbūt norėtųsi…

– Kaip šiame sūkuryje atsiranda vietos Pasvaliui?

Kaip yra pasakęs Kurtas Vonnegutas, žmogus yra niekas be savo šaknų. Mano šaknys ir šeima yra čia, ši vieta visados su manim, o dalis mano širdies yra ir visuomet bus šiame žemės lopinėlyje.

Dažnai mėgstu su savotišku pasididžiavimu aplinkiniams pabrėžti, kad esu iš Pasvalio, taip pat jiems nuolat priminti šiek tiek nustebindama, kiek daug žinomų žmonių yra kilę būtent iš mūsų krašto (šypsosi).

Deja, Pasvalyje būnu vis rečiau, tačiau radusi progą aplankau tėvus. Kartais susimąstau, kad metams bėgant vis daugiau brangių žmonių tenka lankyti kapinėse, tad gyvą ir artimą ryšį vertinu vis labiau.

– „Šiaurietiški atsivėrimai“, portalas bernardinai.lt, publikacijos apie VU Gyvybės mokslų centrą… Rašai apie daugybę įdomių asmenybių, susitinki, kalbiesi. Ką iš to pasiimi? Kas Tau pačiai tekstuose, kuriuos kuri, yra įdomiausia?

Bendravimas su žmonėmis mane įkvepia, jaučiu, kad tai mano stichija. Manau, nėra nieko įdomesnio už žmogų. Per dešimt metų trunkančią žurnalistinę veiklą sutikau daugybę gražių žmonių, dauguma jų – iš kultūros ir meno srities. Šios asmenybės visuomet labiausiai žavėjo. Bendraudama su jomis pasisėmiau labai daug žinių, patirties, įkvėpimo, meilės gyvenimui, sutikti žmonės neabejotinai prisidėjo ir prie mano asmenybės tobulėjimo.

Turbūt įsimintiniausi, artimiausi pašnekovai – žmonės iš gimtojo krašto. Vienas jų – vitražistas Algirdas Dovydėnas, dėstęs Vilniaus dailės akademijoje. Jis sutiko susitikti vasarą, per savo gimtadienį, nusivežė į savo mėgstamą vietą gerokai už Vilniaus. Man labai patiko jo nestandartiškas požiūris. A. Dovydėnas pastebėjo, kad visuomenė, jaunimas dažnai mąsto stereotipais, spalvas ima ne iš aplinkos, bet ekrano. Menininkas sukūrė vitražą Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiai: baltą, peršviečiamą, lengvą – visai kitokį, nei esame įpratę matyti. Vietiniai šio darbo nepriėmė. Pasak A. Dovydėno, tai nėra blogai, netgi geras ženklas. Tokie pamąstymai keičia ir mano pačios pasaulėžiūrą.

Pernai teko kalbėtis su kraštiečio signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišyte-Bagdoniene, šiai atvykus iš Amerikos į Vilnių. Įsiminiau jos dvasingą laikyseną, pagarbią ir labai gražią lietuvių kalbą… Visuomet praturtina ir įkvepia pokalbiai su profesore Irena Veisaite, su kuria suvedė likimas, o ne žurnalistika.

Kažką palieka kiekvienas pašnekovas. Bendrauti su tokiais įdomiais žmonėmis yra vienas žurnalistinio darbo džiaugsmų, tikra dovana.

Rašant tekstus man įdomiausias pats kūrybos procesas: kaip sukonstruoti ir pateikti tekstą, kad jis būtų gyvas, natūralus, kuo labiau atskleistų pašnekovą. Anksčiau prieš eidama į interviu turėdavau susikūrusi jo viziją, tačiau pokalbis beveik visada sumaišydavo kortas. Bet tai irgi suteikia žavesio. Įdomu matyti ir darbo rezultatą, ypač kai juo patekintas pašnekovas.

– Kalbant apie žiniasklaidą, kokia jos padėtis, manai, yra šiandien Lietuvoje? Kokia ji turėtų būti Tavo galva?

Vertinant vieną ar kitą dalyką labai svarbu turėti su kuo palyginti, žinoti kontekstą. Jeigu mūsų žiniasklaidą lygintume su Vakarų šalimis, manau, dar turime kur pasitempti. Šiemet žiniasklaidos laisvės indekse užėmėme 30 poziciją iš 180. Geriausiai žiniasklaidos laisvė vertinama Skandinavijoje. Rusija ir Baltarusija šiame indekse atitinkamai užėmė 149 ir 153 vietas, taigi gal Lietuvoje ne taip jau viskas ir blogai. Tačiau žiniasklaidos laisvę turi lydėti atsakomybė.

Džiugina, kad mūsų šalyje stiprėja tiriamosios žurnalistikos lygis, tai rodo portalų lrt.lt ir 15min.lt tyrimų skyriai, taip pat gana stipri kultūrinė žiniasklaida. Liūdina menkstantis masinėse žiniasklaidos priemonėse dirbančių žurnalistų raštingumas, skandalų, sensacijų vaikymasis, klaidinančios, moralizuojančios antraštės, „feisbukinė“ žiniasklaida, kai naujiena „sukuriama“ iš šiame socialiniame tinkle pasirodančių įrašų, žurnalistų šališkumas, angažuotumas… Taip pat erzina tai, kad greitis neretai tampa svarbesnis už kokybę. Bet tokie laikai dabar. Taigi tobulėti dar tikrai turime kur. Svarbu, kad studijas baigę jaunuoliai savo darbe galėtų kaip įmanoma labiau pritaikyti tai, ko buvo mokomi.

– Kuo vadovaujiesi, kas yra Tavoji jėga veikti?

Prasmė: kad tai, ką darau, yra prasminga, kažkam įdomu ir turi išliekamąją vertę. Kalbant apie žurnalistiką – nenoriu rašyti apie vienadienes naujienas, bet apie tai, kas turi išliekamąją vertę. Turbūt negalėčiau daryti to, kas man yra beprasmiška, tik tam, kad užsidėčiau pliusiuką. Taip pat motyvuoja noras visuomenei parodyti, kad aplink mus yra tiek daug įdomių dalykų ar žmonių. Tai, kad gyvenime galėjau ir vis dar galiu daryti tai, kas patinka ir ką turbūt geriausiai sugebu, taip pat įkvepia, skatina nenuleisti rankų.

– Koks Tavo laisvalaikis? Ką stengiesi nuveikti, ko dirbant pritrūksta labiausiai?

Mėgstu susitikti su draugais, pasiilgstu gyvo bendravimo. Prieš pusantrų metų pradėjau bėgioti, tam taip pat norisi skirti laiko. Pajuokauju, kad kartais laisvalaikį tenka aukoti darbui – tiek žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“, tiek kitos publikacijos negimsta darbo valandomis… Laiko stengiuosi surasti ir skaitymui. Nors kartais save graužiu, kad galėčiau skaityti daugiau. Stengiuosi nueiti ir į kultūrinius renginius, kurių Vilniuje išties netrūksta. O jų ieškoti dažniausiai net nereikia – kultūra pati susiranda, tereikia išsirinkti. Mėgstu ką nors pasikviesti – renginys yra gera proga susitikti. Nors man kartais nesvetimas ir tiesiog nieko neveikimas, bet tai tęsiasi labai trumpai (šypsosi).

Visos atostogos būna skirtos kelionėms: jeigu jau imu atostogas, vadinasi, kažkur važiuosiu (šypsosi). Esu nemažai keliavusi po Europą, o Italiją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio… Kelionėmis siekiu pažinimo, potyrių, kurie šiaip sau, kasdienybėje, neaplankytų. Pernai teko būti Japonijoje, tai pirma tolimesnė kelionė. Į šią šalį nuvykti nesvajojau, bet tiesiog pasitaikė galimybė. Gyvenime stengiuosi išnaudoti visas įmanomas progas.

– Dažniausiai jaunų pašnekovų klausiu, ką jie dar norėtų ateityje nuveikti savo krašto labui. Tu – jau esi dabartis, kurianti ateitį. Kaip šią ateitį matai, ko iš jos bei savęs tikiesi? Kur, kaip manai, eini pati bei norėtum vesti kitus?

Iš tiesų norėčiau Pasvaliui, tiksliau, jo kultūriniam gyvenimui, duoti dar daugiau… Turbūt nėra nieko prasmingesnio už galimybę ką nors nuveikti savo krašto labui.

Išties liūdna matyti, kiek kartais nedaug žmonių ateina į kultūrinius renginius, juk į Pasvalį atvažiuoja išties įdomių asmenybių, tačiau susitikimuose su jomis dažniausiai dalyvauja tie patys žmonės. Norėčiau matyti Pasvalį gyvą, klestintį, pilną kultūros. Norėčiau, kad mano gimtasis miestas būtų siejamas ne tik su krepšinio komanda ar alumi, bet ir aukšto lygio kultūriniu gyvenimu.

Į užsienį niekada netraukė, net tokios minties neturėjau. Viskas man yra čia, daryti tai, ką mėgstu, kurti taip pat galiu čia, ko daugiau reikia? Be to, negalėčiau gyventi tarp svetimų, kai visi savi yra čia, Lietuvoje. Čia taip pat ir dvi svarbiausios, brangiausios vietos – Vilnius ir Pasvalys.

Prisimenu, kaip studijų metais nuolat kalbėdavau, kad grįšiu į Pasvalį… Dabar savęs čia fiziškai nebematau, tačiau labai džiaugiuosi tais, kurie sugrįžta ir save čia realizuoja. Manau, dirbti savo kraštui galima ir jame negyvenant.

– Ačiū Tau už pokalbį!