Gimnazijos šimtmetį pasitinkant

Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija artėja prie šimtmečio ribos. Tai liudija, kad ši mokymo įstaiga nuėjo ilgą kelią – mokėsi žengti pirmuosius žingsnius, patyrė nemažai išbandymų, bet išsilaikė, subrendo ir sutvirtėjo. Pažvelkime į gimnazijos nueitą kelią, prisiminkime tuos, kurie ją kūrė, puoselėjo ir saugojo. Nuo seno Švenčionių apskrityje gyvenantys lietuviai pasižymėjo išugdyta tautiškumo dvasia ir noru šviestis, todėl šiandien nelengva pasakyti, kas pirmas iš lietuvių inteligentų prabilo apie lietuvių gimnaziją Švenčionyse, kas pirmas savo sumanymą išdėstė kitiems lietuviams inteligentams.

Remdamiesi išlikusiais dokumentais, galime teigti, kad sumanymą steigti lietuvių gimnaziją puoselėjo Švenčionių „Ryto“ draugijos valdybos nariai. Kas geriau supras savo krašto žmonių švietimo ir kultūros reikalingumą, jei ne to krašto inteligentas. Profesorius Zigmas Žemaitis, kilęs iš Daktorių kaimo (Tverečiaus valsčius, Švenčionių apskritis, dabartinis Ignalinos raj.), padedamas kun. J. Petronio, ėmėsi įgyvendinti tokį gražų sumanymą. Spalio mėnesio pradžioje Zigmas Žemaitis persikėlė gyventi į Švenčionis ir nedelsdamas ėmėsi organizacinės veiklos. Nelengva buvo suburti mokytojų kolektyvą, įveikti kitus sunkumus. Visos kliūtys tampa nereikšmingos, kai pasiekiamas kilnus tikslas – pamokos gimtąja kalba gimnazijoje prasidėjo 1919 m. sausio 9 dieną. Pirmuoju direktoriumi tapo profesorius Z. Žemaitis. Švenčioniškių svajonė išsipildė – valstiečių vaikai galėjo siekti mokslo žinių.

Istorijos vingiai neaplenkė naujai įkurtos gimnazijos – Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, pastate įsikūrė lenkų gimnazija. Lietuvių gimnazijai teko ieškoti kitos buveinės. Ji perkelta į parapijos namus (dalis klasių – į iždinę). Švenčionių dekanas nupirko 3 ha sklypą, kuriame pradėta naujo gimnazijos pastato statyba. 1930 m. mokiniai įsikūrė naujose klasėse, o šalia buvo pastatytas bendrabutis ir valgykla. Okupuotame krašte lietuvių gimnazija ne kartą buvo uždaryta, dažnai keičiami direktoriai, netvirtinami mokytojai, tačiau gimnazijos bendruomenė siekė išlaikyti kuo artimesnį ryšį su visuomene, skiepijamas pasididžiavimas savo istorija, kultūra, kalba, kasmet minimos Lietuvos valstybei svarbios datos. Veikė literatų, skautų, sporto kuopelės, choras ir orkestras. Gimnazistai buvo dažni įvairių kultūrinių renginių dalyviai visame Vilniaus krašte, o biblioteka nuolatos papildoma moksline, grožine literatūra, atnaujinamas inventorius.

1937 metų gegužės 29 dieną gautas Lenkijos švietimo institucijos dokumentas, patvirtinantis, jog gimnazija uždaroma. 1940 metais ją vėl atkūrus, teko nueiti sunkų kelią. Karo ir pokario metais trūko vadovėlių, rašymo priemonių, kuro, kvalifikuotų mokytojų, miestas buvo suniokotas. 1941 metais Lietuvai patekus į nacistinės Vokietijos okupacinius gniaužtus, švietimo sistemos darbą turėjo organizuoti įkurta Švietimo valdyba, kontroliuojama Generalinio komisariato. Naciai nepuolė iš karto naikinti lietuviškų švietimo įstaigų, tai darė palaipsniui. 1943 metais gimnazijas ir progimnazijas numatyta reorganizuoti į keturių klasių vidurines mokyklas, kuriose mokiniams būtų suteikiamas profesinis, o ne bendrasis dalykinis išsilavinimas. Sukurtos mokymo programos ir planai, kurių tikslas – vietinių gyventojų germanizacija ir nacių ideologijos sklaida. Palaipsniui didinamas vokiečių kalbos pamokų skaičius, sudarytas draudžiamų mokymo priemonių sąrašas, reikalaujama išmesti iš vadovėlių atskirus skyrius. Mokiniai su mokytojais dažnai išvaromi iš užimamų patalpų, nemokami atlyginimai.

Prasidėjus antrajam Lietuvos sovietizacijos laikotarpiui, vėl imta pertvarkyti švietimo sistemą, pritaikant ją prie SSRS. Gimnazija tęsė veiklą po Antrojo pasaulinio karo buvusiose lenkų gimnazijos patalpose. Ji buvo pavadinta Švenčionių pirmąja vidurine mokykla. 1964 metais pristatytas antras aukštas, vėliau vyko naujo modernaus priestato, bendrabučio statybos. Mokinių skaičius nuolat augo, teko mokytis dviem pamainomis. Nors mokiniai, mokytojai tapo sovietinės švietimo sistemos dalimi, tačiau ir toliau buvo puoselėjamos lietuviškumo tradicijos, pagarba praeičiai, vertinamas bendruomeniškumas. Mokykloje veikė įvairūs būreliai (turistų, literatų ir kt.). Mokiniai dalyvaudavo rajono ir respublikos Dainų šventėse. Kraštotyrininko, poeto, literatūros mokytojo S. Kadzevičiaus iniciatyva 1984 m. mokykloje įkurtas muziejus. Didelę dalį eksponatų sudarė paties mokytojo surinkta medžiaga apie gimnazijos istoriją. 1969 metais mokykla paminėjo savo veiklos 50–metį. Šventėje dalyvavo ir jos įkūrėjas, pirmasis direktorius profesorius Zigmas Žemaitis. Po metų mokyklai suteiktas Zigmo Žemaičio vardas.

Atgimimo laikais švenčioniškiai iškėlė gimnazijos atkūrimo idėją: pirmiausia buvo siekiama gauti leidimą kurti gimnazijos klases, o vėliau – siekti gimnazijos statuso. Didelę reikšmę atkūrimui turėjo istorinė gimnazijos praeitis, tradicijos. Mokytojai kėlė kvalifikaciją, dalyvavo įvairiuose projektuose, mokiniai domėjosi gimnazijoje dėstomų dalykų pasiūla. Mokinių tėveliai, suvokę mokslo svarbą, tradicijų tęstinumą, palaikė šią idėją. Gimnazijos veikla buvo įvertinta Gimnazijų Tarybos ir LR ŠMM. 1998 m. gegužės mėn. 29 d. Z. Žemaičio vidurinei mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. 1998 m. lapkričio mėn. įvyko iškilminga gimnazijos inauguracija, pašventinta gimnazijos vėliava, sukurtas gimnazijos ženklas.

Šiandien mes didžiuodamiesi galime ištarti: „Mano gimnazijai 100 metų.“ Esame be galo dėkingi tiems, kurie kūrė jos pamatus, su meile lipdė po trupinį kaip Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Katedra“ veikėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius Katedrą. Jie šiandien kartu su mumis negali ištarti šių žodžių ir pasveikinti savo gimnazijos, bet jų dvasia čia, šiuose kabinetuose, salėse, koridoriuose... Nors pastato išorė neatpažįstamai pasikeitė, dvasia išliko. Zigmo Žemaičio vardu pavadinta gimnazija Švenčionių krašte buvo, yra ir bus lietuviškumo žinutės nešėja, mokslo ir kultūros židinys. Kad ir kokie šiandien sunkumai užklumpa, jie nė iš tolo neprilygsta tiems, kurie teko gimnazijos įkūrėjui, kitiems direktoriams, mokytojams, mokiniams. Mūsų pareiga išsaugoti ir atminti, toliau auginti lietuvišką mokyklą.