Gim­na­zi­jos di­rek­to­rius: kai išei­siu į pen­siją, fo­tog­ra­fuo­siu va­ba­lus

Užvėręs Meš­kui­čių gim­na­zi­jos du­ris, jos di­rek­to­rius Al­gir­das Kont­ri­mas leid­žia­si į pie­vas ir miš­kus – fo­toa­pa­ra­tu med­žio­ja neei­li­nius gam­tos vaiz­dus. O kar­tais būna ir pa­ts su­me-džio­ja­mas – mūzų, dik­tuo­jan­čių ei­les. Dik­tuo­ja jos grei­tai, tad po­smų yra tekę už­si­ra­šy­ti ir ant deg­tukų dėžutės, ir ant krep­šio kam­po. Nespė­si – nu­plauks ir pa­si­mirš. Net­ru­kus turėtų pa­si­ro­dy­ti ant­ro­ji A. Kont­ri­mo poe­zi­jos kny­ga, ku­rio­je eilės pus­la­pius da­ly­sis su nuo­trau­ko­mis.

Erdviais mokyklos koridoriais nučirškia skambutis ir pasigirsta džiugus vaikų keliamas šurmulys. Meškuičių gimnazija ir vėl pilna: kai prieš kelias savaites vienam iš pedagogų buvo diagnozuotas COVID-19, mokyklos bendruomenė trumpam sugrįžo prie nuotolinio mokymo.

A. Kontrimas sako, kad nedidelių miestelių ir kaimų mokyklose situacija sudėtinga. „Čia didesnis užsikrėtimo pavojus, nes mokytojai retai kada dirba visu krūviu – važinėja per kelias mokyklas. Mes turime pedagogų, atvykstančių iš Joniškio, Šiaulių, o mūsų mokytojai vyksta į Naisius, nes nuo rugsėjo 1 d. Naisių mokykla prijungta prie Meškuičių gimnazijos, jai tiekiame maistą. Taigi, judėjimo ir maišymosi daug. Be to, devyniasdešimt vaikų iš aplinkinių gyvenviečių į gimnaziją yra suvežami tais pačiais autobusais – atskirų grupių juose sudėlioti neįmanoma“, – pasakoja direktorius.

Nuotolinis ugdymas irgi tapo iššūkiu. Nemaža dalis kaimo vaikų gyvena atokiose sodybose, kuriose interneto ryšio apskritai nėra arba jis nuolatos stringa. Yra daugiavaikių šeimų, kuriose kompiuteriai arba planšetės reikalingos, pavyzdžiui, keturiems skirtingose klasėse besimokantiems vaikams. Tėvams tai – didelis finansinis rūpestis. Jei ne pavasarį gimnazijos ir Švietimo ministerijos dalytos planšetės, dalis vaikų nuotolinių pamokų lankyti tikriausiai nebūtų galėję.

Sudužti per akimirką

Virusui siaučiant, gyvenimas nestovi vietoje ne tik mokykloje. Lapkritį turėtų pasirodyti antroji A. Kontrimo eilėraščių knyga „Krištolinės kurpaitės“. Jos pristatymo kūrėjas neplanuoja – „nebent išeis netyčia“. O jei išeitų, skaityti savo eiles patikėtų Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorei Vilijai Peleckaitei, su kuria kartu dirbo. „Ji jau ne kartą yra tai dariusi. Kartais išgirstu skaitant kitus – atrodo, lyg ne toje vietoje akcentai... Matyt, turi pažinti žmogų, suprasti, ką jis norėjo pasakyti, kad pavyktų perskaityti“, – sako A. Kontrimas.

„Krištolinės kurpaitės“ –  ne tik knygos, bet ir vieno eilėraščio pavadinimas. Jos autoriui asocijuojasi su nūdienos trapumu, kai viskas gali pasikeisti, sudužti per akimirką.

Eilėraščius A. Kontrimas pradėjo rašyti studijuodamas Šiaulių pedagoginiame institute. Debiutavo čia leistame „Pedagoge“. Dabar jo eilės patenka į spaudą, almanachus, rinkinius – prieš kelerius metus A. Kontrimo eilėraščiai drauge su Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ir kitų žinomų poetų eilėmis publikuoti knygoje „Tėvui, nors tiek“. Savo eilėraščių knygelę A. Kontrimas yra išleidęs ir pats – nuo „Krištolinių kurpaičių“ ją skiria ištisas dešimtmetis.

Nelengvai gimsta eilės – neatsisėsi ir neprisiversi parašyti. „Kartais du eilėraščiai vienu prisėdimu, kartais du mėnesius sausra. Arba, būna, parašai, pats džiaugiesi – kaip gerai pavyko, kitą rytą perskaitai, suglamžai ir išmeti“, – sako A. Kontrimas. Mūzos jį dažniausiai aplanko gamtoje, vienumoje. Žiūrėk, grybauji, o galvoje jau skamba anaforos.

Poetizuotas kalendorius

„Krištolinėse kurpaitėse“ sutilps apie penkiasdešimt eilėraščių. Atrinkti juos nebuvo paprasta, tad, ruošdamas knygą, A. Kontrimas sukūrė savotišką sistemą: padalijo ją į dvylika mėnesių, kurių nuotaiką ir atspindės nuotraukos bei eilėraščiai. Jei lapkritį eilių posmai bus šiek tiek niūresni, tai gegužę jie neš šviesias mintis. Pirmasis mėnuo knygoje – sausis.

„Vadinasi, ši knyga – tarsi poetizuotas kalendorius?“ – klausiu gimnazijos direktoriaus. Jis šypteli – galima pavadinti ir taip. O štai A. Kontrimo fotoalbumams, kurių išleido apie keturiasdešimt, pritiktų metraščių pavadinimas. Metai iš metų fotografas fiksuoja gimtųjų Kurtuvėnų gamtą, čia vykstančias Užgavėnių šventes, klojimo teatrų festivalius – vartai albumus ir stebi, kaip keičiasi veidai, kraštovaizdžiai.

Iš leidybinės veiklos A. Kontrimas neužsidirba – ne toks ir tikslas. Net ir visų išleistų savo albumų neturi – jie išdovanoti, atiduoti bibliotekoms, nupirkti draugų bei pažįstamų. Dalis nedideliu tiražu išeisiančių „Krištolinių kurpaičių“ taip pat jau užsakytos.

„Gali fotografuoti tik sau – vėliau pasižiūrėti, prisiminti, kur buvęs. Bet jeigu jauti, kad pavyko kadras, norisi parodyti kitiems – jog irgi pasidžiaugtų. Tas pats ir su eilėraščiais. Galvoju, kad kiekvienas kuriantis žmogus viliasi, jog kažkas paskaitys, pasižiūrės“, – sako A. Kontrimas.

Kūryba, virstanti parodomis, albumais, knygomis, nuspalvina kasdieną. A. Kontrimas sako, kad jeigu nebūtų fotografijos ir eilėraščių, gyventi taptų pilka ir nyku. O mokykloje gal net sunku: gimnazijos direktoriui norisi dirbti su mokytojais, vaikais, tačiau pečius užgula daug popierizmo. Fotografuojant ir rašant eiles, atsigauna siela. „Vis sakau, kad kai išeisiu į pensiją, pačią pirmą dieną iškeliausiu į Kurtuvėnų regioninį parką pas Rimvydą Tamulaitį vabalų fotografuoti“, – juokiasi A. Kontrimas.