Giedrė Tarabildaitė–Cimbalistienė: apie kitokią vaikystę, skraidančius virbalus ir tėvelio išdrožtą špygą

Tautodailininko, medžio drožėjo Liudo Tarabildos (1916-2004) sodybą Anykščiuose galėdavai surasti ir nežinodamas adreso. Ties įėjimu į namą iškėlę medines galvas ir letenas stovėjo Kazio Borutos pasakos „Dangus griūva“ personažai.

Tokių „vartų“ neturėjo nė vienas Anykščiuose (greičiausiai ir visoje Lietuvoje) esantis kiemas. Taigi Žolinių šeštadienį išsiruošusi susitikti su L. Tarabildos dukra naginga tautodailininke tekstilininke Giedre Tarabildaite–Cimbalistiene, nė neabejojau, kad prieš porą dešimtmečių lankytą jos tėvelio sodybą, be vargo rasiu. Klydau. Pasirodo, mano atmintis tebuvo išsaugojusi tik įspūdinguosius „vartus“, o jiems per ilgą laiką sutręšus, sykiu išsitrynė ir visas namo vaizdas. Prisiėjo atsargiai kyštelt nosį į kelis kiemus, kol viename iš jų išvydau medinę skulptūrėlę. Taip radau gražiai savo tėvų namuose po aukštu, neužgriuvusiu dangum šeimininkaujančią tautodailininkę Giedrę.

Apie vaikystę su mediniais žaislais ir tėvelį

Kalbėtis pradėjome apie spalvingą, kiek kitokią nei jos bendraamžių vaikystę. Daugiausia laiko Giedrė praleisdavo tėvelio dirbtuvėse – klėtyje. Buvo žingeidi, mėgdavo stebėti, kaip mikliai darbuodamasis aštriu peiliuku tėvelis išgauna žmogaus ar kokio gyvulėlio šypseną, žvilgsnį, nuostabą. Nusivedusi mane į klėtelę rodė išdrožtus žaislus, su kuriais vaikystėje žaidusi. Rado ir savo pačios mažutę figūrėlę, kurią tėvelis taip kruopščiai, taip tikroviškai iš didžiulės meilės buvo išdrožęs. Spinduliuojančios Giedrės akys byloja, kokie brangūs jai šie darbai. Visi jie tvarkingai sudėlioti lentynėlėse, gyvena savo šviesų, jaukų medinį gyvenimą. Tiesa, tai vis mažieji tėvelio kūriniai. Tačiau būta ir itin didelių, iš šios klėtelės į tolimas vietas iškeliavusių. Iš žymiausių minėtini stogastulpis su Antano Vienuolio apsakymo herojaus astronomo Šmukštaro horeljefu Ažuožerių kaime (Anykščių r.), reljefinės skulptūros pagal Jono Biliūno kūrinius „Brisiaus galas“ ir „Kliudžiau“ rašytojo memorialinėje sodyboje Niūronyse (Anykščių r.), paminklinis kryžius Stasio Ylos gimtosios sodybos vietoje Luciūnų kaime (Anykščių r.), atkurtas senovinis kryžius Liudiškių kaime (Anykščių r.). L. Tarabildos drožinys „Anykščių šilelis“ pelnė autoriui laureato vardą Lietuvos dainų šventės tautodailės parodoje, jį įsigijo Nacionalinis dailės muziejus. L. Tarabildos darbų yra ir Anykščių Šv. Mato bažnyčioje: koplytėlė su kryžių nešančio Jėzaus skulptūra bažnyčios prieangyje, Klemenso Kairio portretinio bareljefo memorialinė lenta prie kairės navos trečiojo pilioriaus, jo sukurti antkapiniai kryžiai stovi Andrioniškio kapinėse. Savo darbus šis Anykščių krašto drožėjas eksponavo 78 tautodailės parodose, surengė tris autorines parodas. 2001 m. Anykščių viešojoje bibliotekoje L. Tarabilda pristatė savo jubiliejinę personalinę medžio drožinių parodą „Medžio šilumą ir gėlą pajutęs“.

Pirmosios mezgimo pamokos ir skraidantys virbalai

Giedrė kalbėtų ir kalbėtų apie savo tėtį… Dingteli mintis, kad ji nelyginant ta tėvelio išdrožta skulptūrėlė, tik pilna žaižaruojančios gyvybės ir polėkio kurti. Nesistebiu iš kur tai. Net neklausiu. Giedrė darsyk patvirtina, kad pirmieji jos tautodailės darbų įkvėpėjai ir mokytojai – tėvai. Giedrės mama buvo uoli siuvėja, tačiau laisvalaikiu mėgdavusi ir megzti. Ji Giedrę ir išmokė žongliruoti virbalais. Tiesa, tie mokymai reikalavo laiko ir kantrybės. Giedrė juokiasi prisiminusi, kaip po kambarį iš nevilties, kad neišeina mezginys, skraidydavę virbalai, iš paskos nusitempdami ir siūlų kamuoliukus. Būta net ir ašarų. Tačiau didžiulis noras išmokti megzti įveikęs visus sunkumus. Taip atsirado pirmieji darbai: sijonai ir suknelės lėlėms, piniginės, kiti menkniekiai. Kiek vėliau pradėjusi nerti ir vąšeliu.

Per mažai paroje valandų

Giedrė ne tik mezga, neria, siuvinėja, ji dar augina ir dvi dukras, darbuojasi parduotuvėje, šeimininkauja šviesiuose tėvelių namuose. Klausiu, kaip suspėja. Ji tik gūžteli pečiais ir atsidususi taria, kad mielai prie 24 paros valandų pridėtų dar kokias penkias. Idėjų turi begalę, o laiko joms įgyvendinti labai mažai. Be to, dar norėtų ir jauniausiąją savo dukrytę pamokyti megzti, bet vis neatsiranda laisvesnės valandėlės. Tiesa, patikina, kad siūlai – mergaitiškos rožinės spalvos – seniai laukia paruošti. Džiaugiasi, kad šeima labai supratingai žiūri į jos norą megzti, nerti, siuvinėti. Šeimynykščiai žino, kad jei mama po vakarienės nepamegs, ramiai nemiegos, greičiausiai ir sapno gražaus nesapnuos, ryte pakils nepailsėjusi ir liūdna. O jie to visai nenori. Tad ir leidžia kas vakarą virbalais plasnoti.

Apie parodas ir muges

Tautodailininkų parodose Giedrė dalyvauja dar nuo mokyklos laikų. Pirmą kartą savo darbelį – vąšeliu nertą servetėlę – eksponavusi 1993 m. Anykščių kultūros centre vykusioje parodoje. Prisimena, kad kaip tik tuo metu jos bendraklasiai ir sužinoję apie jos pomėgius ir polėkius. Vos po poros metų savo rankdarbius jau demonstravo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto parodoje. Tais pačiais metais ji tapo ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. 1996 m. Anykščių viešojoje bibliotekoje buvo surengta personalinė Giedrės Tarabildaitės darbų paroda. Beje, neaplenkia ji ir kasmet Vilniuje šurmuliuojančios Kaziuko mugės.

Kiekvienas dovanojamas rankdarbis pradedamas ir baigiamas, galvojant apie konkretų žmogų

Užbildėjusi į antrą aukštą, Giedrė atneša glėbį mezginių. Eina į lauką ir kloja ant dobiliukų pievelės. Margi nėrinių, raštų žiedai pražysta gyvoj žalumoj. Kiekvienas mezginys turi savo istoriją, dar margesnę už sudėtingas užmetimų, nukėlimų, sumezgimų kombinacijas. Rodydama į spalvotą užklotą, pasakoja, kiek ilgų valandų sugaišusi, derindama kvadratėlius, žvaigždeles, vis pagal spalvą, formą, simetriją. Ant žolės išsitiesia ir kruopščiai išmegztas, geltonomis akelėmis į vaiskią dangaus žydrynę spiginantis juodas katinas, greta jo raibų gėlių žiedų mezginys, lyg išdrikęs voratinklis trapi, iš plonyčių siūlų nunerta servetėlė. Visi Giedrės darbai ant vienos pievelės nė nesutelpa.

Klausiu, ar negaila būtų su jais atsisveikinti, parduoti ar padovanoti. Giedrė patikina, kad dovanoja savo kūrinius visada lengva širdimi. Dar pradėdama megzti žino, kam tas darbelis bus skirtas. Darbuodamasi sudeda visas šviesiausias mintis apie tą žmogų. Išgena lauk neigiamas emocijas, įsitraukia į smagų mezginio akių šokį, kuris tampa ir savotišku palinkėjimu tam, kuris jos rankdarbėlį dovanai gaus. Giedrės kūriniai išties pilni gyvybės ir šilumos. Tą galiu patvirtinti ir aš, kažkada jos apdovanota juvelyro kruopštumu nunertomis servetėlėmis ir man dabar mylimiausiu vardiniu knygos skirtuku. Giedrė kukliai išsitaria, kad yra man sugalvojusi ir kitą dovaną, gal net ją jau pradėjusi – megztą knygos apvalkalą.

Anykščių ir tėvelio klėties trauka

Giedrė niekuomet nebuvo palikusi savo tėviškės. Žinoma, kaip ir visi jaunystėje pasvajodavo į kitus tolius išlėkti, bet gimto miesto ir ypač tėvelio klėties trauka vis priversdavo sugrįžti. Nė viena vieta negali prilygti Anykščiams, niekur nėra tiek jaukumo ir gyvybės kaip medinėmis figūrėlėmis apgyvendintoje klėtelėje. Todėl čia ir liko, su vyru šviesiuose tėvų namuose pradėjo sukti savo lizdą, ramiai, neskubėdami, į gimto miesto ritmą įsiklausydami. Mėginu savo klausimu Giedrę kiek išprovokuoti, prašau įvardinti nors kelis dalykus, kurie ją Anykščiuose žavi, o gal ir liūdina. Ji tik valiūkiškai šypteli, pasiūlo pasivaikščioti po Žolines švenčiantį miestelį, esą šiandien ypač šventiškas jo veidas man visus atsakymus išklos.

Planai, svajonės ir tėvelio išdrožta špyga

Žvelgiant į spinduliuojančias Giedrės akis, išsprūsta tradicinis klausimas apie būsimus planus ir svajones. Nenuostabu, kad jie visi susiję su tautodaile, noru kurti ir savo darbais dalintis su kitais. Didžiausia svajonė – kada nors iš savo rankdarbių pragyventi. Kaip žinia, šie metai paskelbti tautodailės, tad atsiranda daugiau vilčių, kad retėjančias tautodailininkų gretas papildys jauni vėjai. Jaunimo atžvilgiu Giedrė nusiteikusi itin optimistiškai, ji neniurzga, kad auganti karta visa ko pertekusi, pasyvi, mažai kuo besidominti. Nesustodama vardija gražius pavyzdžius, tikindama, kad Anykščiuose netrūksta nei gabių audėjų, nei mezgėjų, nei kitų tautodailės mylėtojų. Tereikia tik pozityvesnio nusiteikimo ir gero ūpo. O tą ūpą kelia ne vien šviesi, šilta diena, bet ir nuoširdus palinkėjimas, šmaikštus anekdotas ar tiesiog linksma istorija. Vieną iš tokių, prieš mudviem išsiskiriant, man papasakoja ir Giedrė – spalvingą nutikimą iš jos tėvelių gyvenimo. Taigi buvę taip… Sykį į namus grįžusi Giedrutė, rado kažin ko susikrimtusią mamą. Ėmė kvost, kas gi nutikę. Mama atgniaužusi kumštį, trinktelėjo ant stalo medinę špygą. Paaiškino, kad tai Giedrės tėvelio atsakymas į jos prašymą. Bet špyga buvusi taip dailiai ir su tokia meile išdrožta, kad mama, gerai į ją įsižiūrėjusi, bematant atsileido.

„Meno bangos“