Ge­sin­ti gais­rų – van­de­niu (vaizdo įrašas)

Kai prieš de­šimt me­tų pel­kė­ta­me miš­ke ša­lia Rė­ky­vos eže­ro su­du­žo Ka­ri­nių oro pa­jė­gų nai­kin­tu­vas, pi­lo­tus iš­gel­bė­jo Šau­lių „Žal­gi­rio jachtk­lu­bo“ vie­nas va­do­vų Gin­tau­tas Aukš­čio­nis. Vy­ras klu­bo ka­te­riu su­ra­do du iš­si­gan­du­sius pi­lo­tus ir par­pluk­dė į kran­tą. Da­bar jau tre­čius me­tus jachtk­lu­bo vy­rai – Rė­ky­vos ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių drau­gi­jos na­riai – ge­sin­ti gais­rų, gel­bė­ti žmo­nių plau­kia nau­ju lai­vu „MS boat“, ku­riam Eu­ro­po­je ana­lo­gų nė­ra.
 

„Mano bačka nepasibaigia“

Kokių tik juokingų, liūdnų ar net amą atimančių istorijų nežino Rėkyvos ugniagesių savanorių draugijos pirmininko pavaduotojas G. Aukščionis, su kolegomis gesinantis gaisrus ir atliekantis jų prevenciją Rėkyvos ežero pakrantėje. Iš jų viena juokingiausių: laužus durpingame miške naktį neleistinai susikūrę žvejai būna ištikti amo, kai nežinia iš kur išgirsta ugniagesių perspėjimą. Žvejai juk ugniagesių automobilio atvažiuojant nė regėti neregėjo – gaisrinė iki jų atvažiavo vandeniu...

„Keli vyrai pasakojo ėmę nesusivokti erdvėje ir laike. Lyg ir sėdi tarp pušelių prie ežero, o ima atrodyti, kad persikėlė į kokį stadioną, jei jau gaisrinė privažiavo. Kitą dieną jie atlėkė į jachtklubą ir paprašė parodyti mūsų „automobilį“. Labai norėjo pamatyti“, – juokiasi Gintautas.

Vyras ir žurnalistams mielai pademonstruoja naująjį Rėkyvos ugniagesių savanorių džiaugsmą. Laivu net paplukdo ežero vilnimis ir parodo, kaip iš denio į degančią durpingą pakrantę vandens čiurkšlė gali įveikti 20 metrų atstumą.

Gal naujasis laivas ir vardą turi? Gintautas sako, kad jei kitus klubo laivus kolegos vadina „ziuzėmis“, tai šis taip nevadinamas. Kadangi laivą pagamino įmonė „MS Boat“, laivas, sausį švęsiantis trejų metų gimtadienį, šaukiamas paprastai – „Emsibotas“.

Laivo atsiradimo istorija Šiauliuose pakankamai ilga, atėmusi daug jėgų, laiko ir nervų. Savanoriai vis pasiskųsdavo miesto valdžiai, kad jiems reikia pastiprinimo. Juk vienu kateriu, kai reikia plukdyti įrangą ir, tarkime, 12 ugniagesių, dirbti sudėtinga.

„Laužas durpyne – baisus dalykas. Per minutę 25 metrus ugnis nukeliauja. Lyg per paraką. Galvojama, kad, užpylus vandenuku, durpė užges. Durpei tai yra nulis. Mes dvi dienas pumpuojame vandenį, kad užgesintume laužą“, – sako Gintautas.

Tad kartą, kai Šiaulių savivaldybė gavo lėšų iš ES fondų, Rėkyvos ugniagesiams savanoriams pasiūlyta dalyvauti konkurse įrangai įsigyti. Ne vieną mėnesį ieškoję, vyrai aptiko laivą Suomijoje, kuris idealiai tiko. Paaiškėjo, kad tokius laivus gamina Lenkijoje esanti įmonė „MS Boat“. Dideliam džiaugsmui, įmonė sutiko laivą pagaminti.

Gavus 70 tūkst. Eur, savanoriai derino brėžinius su tiekėjais, gamintojais. Galiausiai iš Lenkijos 2019-ųjų sausį 7 metrų ilgio laivą parsivežė „lyg tikri tankistai“.

„Tokio antro laivo, kaip sakė gamintojai, Europoje nėra. Siurblys įdėtas tokio galingumo, kokius turėjo senieji ugniagesių ZIL’ai. Galime paleisti vandenį 4–5 švirkštais ir mums – iki lemputės. Ir mano bačka nepasibaigia“, – juokiasi savanoris, kurio valdomas laivas gali plaukti 50 km/val. greičiu, kapitono tiltelyje yra ir echalotas.

Pilotus išgelbėjo „papamobiliu“

Dabar, jei nelaimė ar gaisras yra dideli, Rėkyvos ugniagesių savanorių draugijos nariai į įvykio vietą plaukia dviem laivais. Naujuoju ir senutėliu „papamobiliu“, kurio išvaizdą Gintautas sako seniai nešiojęs galvoje ir vėliau realizavęs. Šiuo nedideliu kateriu su sumontuota peršviečiama kapitono kabina 2011-ųjų rugsėjį ir buvo išgelbėti katapultavęsi lakūnai, kai sudužo Karinių oro pajėgų naikintuvas „L-39 Albatros“.

„Tai buvo anekdotinė istorija. Galvojau, kad prancūzus numušė. Pasirodo, mūsų lietuviukus. Vienas šlapias, kitas sausas, vienas skaudžiai užsigavo“, – prisimena jachtklube tuomet budėjęs G. Aukščionis.

Įsimintiną antradienio rytą prancūzų naikintuvai padange nardė itin triukšmingai. Dangus buvo debesuotas, orlaiviai buvo sunkiai matomi, tik garsas leido spėti juos kažkur esant.

Gintautas vaikštinėjo aplink jachtklubą, kai paskambino brolis Arvydas – jachtklubo direktorius. „Greitai – žmonės vandeny, lėktuvai susidūrė, negi negirdėjai sprogimo?“ – išgirdo Gintautas.

Atbėgęs į prieplauką, vyras horizonte nei parašiutininkų, nei lėktuvo nepamatė, tik miške už ežero išvydo dūmelį.

„Šokau į greitaeigį katerį. Atlekiu, žiūriu – vienas stovi šlapias, o kitas sausas. Matau atskrendant sraigtasparnį. Šaukiu angliškai, kad greičiau į katerį šoktų, klausiu, ar reikia greitosios pagalbos. „Ne, nereik“, – atsakė man. Apsidžiaugiau, kad lietuviai“, – juokiasi gelbėtojas.

Vienas pilotų dar paprašė ištraukti iš vandens šalmą, kuris yra labai brangus. Parplaukus į krantą, jų laukė visas būrys tarnybų: karo policija, ugniagesiai gelbėtojai, greitoji pagalba, policija. Atlėkė ir žurnalistai, o į bulvių lauką nusileido karinis sraigtasparnis „Mi-8“. Jis ir išskraidino nelaimėlius.

„O man tada kiek skambučių pasipylė. Didvyriu vadino ir medalį gavau, – sako Gintautas, tęsdamas, kad vieno parašiuto su kėde, kilogramu šokolado ir litru spirito (toks davinys privalomas), rasti nepavyko. – Dvi savaites sukome, ieškojome. Ten daug kelmų dugne – todėl. Bet tai reiškia, kad litras spirito ir kilogramas šokolado vis dar vandenyje.“

Pasigenda valdžios pagalbos

Rėkyvos savanoriai ugniagesiai, gelbėdami žmones, gesindami gaisrus, turi nemenką patirtį. Su įvairiomis miesto tarnybomis sudarius bendradarbiavimo sutartis, jie vykdo ir priešgaisrinius reidus, o kartą žiemą, kai ežere duso žuvys, per iškirstas eketes pumpavo vandenį, kad deguonies atsirastų.

Jei per žiūronus pastebi kitame krante, už penkių ar septynių kilometrų, degantį laužą, plaukia jo gesinti arba praneša miškininkams. Pasak G. Aukščionio, su miškininkais buvo sutarta miško pakrantėje sumontuoti ženklą. Jei pamato dūmus, kai paskambina tarnyboms, informuoja – kairėje ar dešinėje ženklo pusėje yra dūmai. Taip tarnybos lengviau randa vietą, kurią būtina aplankyti.

Daugiau nei prieš dešimtmetį į krantą vyrai pargabeno apsivertusia jachta nuskendusių trijų vyrų kūnus, jiems yra tekę ištraukti ir apvirtusias jachtas, buvo pargabenta ir senolė, kuriai uogaujant į koją įkando angis.

Šiemet birželį ežere nuskendo iš jachtos iššokęs neblaivus vyras. Nors jachta buvo vos 20–30 metrų nuo kranto, skenduolio ieškota keturias paras. Narai vyro kūną aptiko beveik kitoje ežero pusėje.
G. Aukščionis sako, kad taip nutiko todėl, kad Rėkyva yra ne tik keturių vėjų, bet ir keturių povandeninių upių ežeras. Srovė, jei pagauna kūną, gali nunešti nežinia kur ir kaip toli.

Rėkyvos durpyne yra vietų, kurių jokiu transportu nepasieksi, todėl savanoriai turi ir šešiaratį, kuriuo lengviau pasiekia pagalbos reikalingas vietas. „Šešiaračiu gali į vietą nugabenti net 14 vandens žarnų. Kartą buvo gaisras net 0,5 kilometro nuo kranto. Rankomis žarnų tiek nenuneši“, – sako Gintautas.

Gintautas ir jo brolis Arvydas budi jachtklube ištisą parą, o Rėkyvos savanorių ugniagesių draugijoje yra apie 30 vyrų. Jei reikia, pagalbon atlekia visi, kurie tuo metu yra klube. Todėl ugniagesiams labai reiktų didesnio Šiaulių valdžios dėmesio, daugiau lėšų – pastatyti elingą kateriui ir laivui sunkioms, vandens įmirkusioms žarnoms džiovinti.

„Mes, savanoriai, – ne popieriniai. Mūsų savanorystė tikra, atlyginimo negauname, lėšų gauname tik už kurą ir už įvykį. Kodėl Šiauliuose nebebūna didelių gaisrų? Todėl, kad dirbame mes“, – sako jis.