Geros šventės pagrindas – gera gaspadinė

Prieš keletą dešimtmečių kaime vykstant laidotuvėms, vestuvėms ar kitokiam suėjimui, maistą jiems ruošdavo ne maitinimo įstaigos, kaip dabar įprasta, o to paties kaimo moterys. Tos, kurios tai darydavo nuolat, buvo vadinamos gaspadinėmis. Jei gaspadinė gera, reiškiasi, balius bus geras. Kalvarijos savivaldybėje Aistiškių kaime gyvenanti Teresė Griškaitienė ilgai buvo laikoma geros šventės simboliu. Moteris suruošusi nesuskaičiuojamą skaičių vestuvių, jubiliejų, taigi vietiniai ją vadina gaspadine profesionale. Šiandien Teresė maisto baliams jau neberuošia, o kad įgyta patirtis nenueitų veltui, šio amato išmokė dukrą ir marčią.

Pradėjo nuo indų plovimo

Teresė Griškaitienė gaspadinauti arba, paprasčiau tariant, prisidėti prie maisto ruošos darbų, pradėjo būdama 20 metų. Moteris prisimena, kad jai tuomet vyresniosios gaspadinės gaminti neleisdavo – patikėdavo tik plauti, šluostyti indus, atlikti pagalbinius darbus. Gaspadine, kuri skirsto darbus, renkasi padėjėjas, Teresė tapo gyvendama jau savarankišką gyvenimą, susilaukusi 5 vaikų ir įgijusi nemažai gyvenimiškos patirties. Tuo metu jai buvo 35–40 metų.

– Žmonės kaime, kuriame gyvenau, žinojo, kad skaniai gaminu, kad anksčiau buvau padėjusi mamai ruošti balius. Kartą, sulaukusi pasiūlymo prisijungti prie gaspadinių komandos, sutikau. Tada viskas ir prasidėjo – vieną balių keitė kitas, kaupėsi patirtis, žinios. Net nepastebėjau, kaip tapau vyriausiąja gaspadine, vadovaujančia padedančiosioms, – prisiminė Teresė.

Komandą sudarydavo 5 moterys

Anot moters, šio statuso niekas oficialiai neįtvirtino, tačiau kaime gyvenantys žmonės, planuojantys vestuvių šventę ar gimtadienio jubiliejų, prašydami paruošti maistą sueigai, pirmiausia ėmė eiti pas ją. Tai reiškia, kad pirmoji paprašyta gaspadinė yra vyriausia gaspadinė, kuri pati renkasi padėjėjų komandą.

– Suėjimai anksčiau būdavo dideli. Susirinkdavo 80–100 žmonių. Tokiam žmonių skaičiui vienas maisto neparuoši. Į talką kviesdavausi dar bent 4 moteris. Atsirinkti jas nebūdavo sunku. Dirbant virtuvėje greitai pamatydavai kuri ką gali, ką moka. Nemokančias pamokydavau, tačiau net jei padėjėjos ir sugebėdavo viską techniškai gerai atlikti, beriant prieskonius prašydavo mano pagalbos. Sakydavo, kad joms sunku „pagauti skonį“, – pasakojo T. Griškaitienė.

Ruoštis šeštadieniui pradėdavo trečiadienį

Jei šventė, kuriai būdavo ruošiamas maistas, vykdavo šeštadienį, gaspadinės į šeimininkų, kurie rengia šventę, namus rinkdavosi trečiadienį. Paklausus, kodėl taip anksti, T. Griškaitienė sakė, kad anuomet kiaulienos kumpio, iš kurio suktinį reikėjo susukti, niekas po nosimi nepadėdavo. Viską reikėjo pasiruošti pačioms.

– Visada ruošiantis šventei būdavo skerdžiamos kiaulės, veršiai, vištos. Visą tą mėsą reikėdavo apdoroti, o ir šaldytuvų dar nebuvo. Pareidavau ir 3, ir 4 ryto. Vos tik padėdavau galvą ant pagalvės ir vėl tekdavo keltis. Juk namuose augo 5 vaikai, o ir kolūkyje darbą turėjau – buvau melžėja. Tačiau nesiskundžiu, gaminti maistą, ruošti balius man patikdavo. Laukdavau to šurmulio, susitikimų ir pokalbių su kitomis moterimis, namų, kuriuose ruošdavome maistą, šeimininkais, – sakė T. Griškaitienė

Suvalgydavo daugiau

Anot jos, per visus tuos metus, kai ruošė maistą, jo gaminimo, pateikimo mados nuolat keitėsi. Tuomet, kai ji prie maisto ruošos darbų dalyvaudavo tik kaip padėjėja, didelių reikalavimų maistui niekas nekėlė. Svarbiausia buvo, kad maisto visiems užtektų ir alkanų neliktų. Dažniausiai būdavo patiekiama virta mėsa su raugintų agurkų ir kopūstų garnyru. Anot Teresės, tik kur kas vėliau į stalus keliaudavo balandėliai, kotletai, kartais – cepelinai.

– Tokie patiekalai kaip netikras zuikis, balta mišrainė, iš šonkaulių suvynioti kelmai ir panašūs gardėsiai atsirado tik prasidėjus Atgimimui. Anksčiau niekas nežinojo, nemokėjo tokių patiekalų daryti. Ir poreikio nebuvo. Mėsa būdavo retas valgis, taigi jei per balius ant stalo jos būdavo daug, vadinasi, balius geras. Vėliau laikai ir požiūris į maistą keitėsi. Pradėjome gaminti ir šių laikų žmogui pažįstamus patiekalus – balandėlius, kotletus. Tiesa, tiek, kiek dabar ant stalo būna šaltų užkandžių, anuomet nebūdavo. Vietoje to į stalą būdavo patiekiama mažiausiai 3 karšti patiekalai. Galvoju, kad dabar žmonės tiek nepajėgtų suvalgyti, o tada – tik duok. Iš atminties man neišdyla vienos laidotuvės. Pamenu, velionio artimieji paskerdė dvi landrasų veislės kiaules. Pagaminome visko tiek, kad nerimavome, jog reikės išmesti. Tačiau valgančiųjų lėkštės ir šakutės taip tarškėjo, kad nieko nebeliko, – prisiminimais dalijosi Teresė.

Įsimintini nutikimai – statyta krosnis ir iš rankų išslydusi mėsa

Užsiminusi apie indų tarškėjimą, moteris prisiminė, kaip keliaudama ruošti maistą suėjimams ji su savimi tempdavosi ir pusę namų spintelių turinio.

– Lėkštes ir šakutes su savimi nešiodavausi nuolat, bet čia dar nieko. Būdavo, kad reikia bėgti namo švarų rankšluostį, medžiagos, į kurią būtų galima suktinį susukti, atsinešti. Juk nevyniosi mėsos į prakaitu smirdintį antklodės užvalkalą. Visgi, didesnių nesklandumų pavykdavo išvengti. Didžiausią nesėkmę patyriau iš rankų išslydus dubeniui, kuriame buvo paruoštas faršas netikriems zuikiams gaminti. Lipau laiptais, suklupau ir indas nudardėjo žemyn. Tačiau buvę ir linksmesnių nutikimų. Dar kai buvau jauna ir gaspadinauti eidavau kaip padėjėja, su vyresniosiomis šeimininkėmis esame statę krosnį. Atvažiuojame į sutartą vietą, įeiname į virtuvę, o krosnies vietoje – koklių krūva. Dujinių, elektrinių viryklių tais laikais dar nebuvo. Viena iš mūsų būrio moterų pasiraitojo rankoves, mums liepė padavinėti koklius, o ji pati juos lipdė. Nepamenu kuo viskas baigėsi, bet žinau, kad sėkmingai viską pagaminome, – prisiminė T. Griškaitienė.

Dirbdavo už naują prijuostę, medžiagą suknelei

Paklausus jos apie atlygį, kurį gaudavo balius ruošdavusios šeimininkės, T. Griškaitienė pastatė ausis, išpūtė akis ir atsakė klausimu „Jūs gal juokaujate?“. Pasirodo, anuomet šeimininkėms, ruošusioms maistą, pinigų niekas nemokėdavo. T. Griškaitienė sako, kad labai džiaugdavosi, jei šeimininkai šventei pasibaigus padovanodavo prijuostę, medžiagą suknelei, naują rankšluostį ar kokį nors namų apyvokos daiktą. Teresė sako, gaspadinės dirbdavo ne dėl atlygio – tai buvo pagalba.

– Eidavau gaspadinauti su ta mintimi, kad ir man kada nors tokios pagalbos gali prireikti. Visos moterys taip darydavo. Čia nebuvo tas darbas, kuris apsimokėtų finansiškai. Tik įsibėgėjus Nepriklausomybės metams vieną kartą namų, kuriuose ruošiau kažkokį balių, šeimininkai paklausė, kiek man skolingi. Nežinojau savo darbo vertės, niekada nebuvau apie tai pagalvojusi. Pasakiau, kad duotų 15 litų. Artimieji tada iš manęs juokėsi, sakė, kad esu kvaila ir nusivertinu save. Tačiau ne pinigų eidavau užsidirbti, o gerai laiką praleisti, žmonėms padėti, – pasakojo gaspadinė Teresė.

Patirtį perdavė dukrai ir marčiai

Šiandien moteris gaspadinavimo karjerą jau baigusi. Sako, amžiaus jau nebe tas, sveikatos trūksta, o ir kaimiškos šeimininkės paslaugų dabar niekam nebereikia. Visgi guvi moteris kartais skuba padėti dukrai ir marčiai, kurios turi nuosavą maisto, skirto šventėms, gamybos įmonę. Siekdamos įprasminti mamos ir anytos perduotą patirtį, moterys ir pačios išmoko gaminti tradicinius, daugelio dabar vertinamus naminius valgius.

– Daug švenčių dabar žmonės mini kaimo turizmo sodybose, įvairiose salėse. Patys maisto ruošti nenori, todėl ieško žmonių, kurie galėtų tai padaryti už juos. Vieną, kitą kartą paprašytos padėti artimiesiems, dukra ir marti pastebėjo, kad tokių prašymų daugėja. Sutelkusios jėgas jos pradėjo užsiimti tuo rimčiau. Įsirengė maisto gamybai reikalingas patalpas, susipirko reikiamą įrangą ir ėmėsi darbo. Tose patalpose viską pasigaminusios, jos kraunasi maistą į specialią tarą, vežasi jį į šventės vietą, ten jį baigia gaminti ir tiekia svečiams. Žmonės išsiilgę paprasto, naminio, rankomis ruošto maisto, taigi užsakymų joms netrūksta. Kadangi paruošiamuosius darbus jos vykdo tame pačiame kaime, prisireikus joms padedu ir aš, – kalbėjo T. Griškaitienė.

Prisimena su nostalgija

Matydama, kaip dabar dirba dukra ir marti T. Griškaitienės sako, kad joms dabar – Amerika. Moters teigimu, kai ji gamindavo maistą, tekdavo ir vandenį iš šulinio semti, ir krosnį gaminant kurti, mėsą greitai, kad nesugestų, doroti. Teresė sako šiuolaikinėms šeimininkėms nepavydinti, priešingai, džiaugiasi, kad viskas patobulėjo, gyvenimo kokybė pagerėjo. Ir nors pačiai būdavo sunku, gaspadinavimo laikus prisimena su nostalgija.

– Sunkios akimirkos pasimiršta, lieka, kas gera. O gerų, linksmų akimirkų būdavo daug. Kiek prisijuokdavome susitikę, kiek pokštų prikrėsdavome. Darbų pabaigoje, žinoma, ir taurę pakeldavome. Būdavo daugiau tikrumo, nuoširdumo, bendrumo. Dabar to žmonių santykiuose labai trūksta, – samprotavo moteris.