Gėris visada nugali: Onos Šimaitės 55-osioms metinėms paminėti

Sausio 17 dieną sueina 55 metai nuo Onos Šimaitės (1894–1970), akmeniškės, bibliotekininkės, žydų gelbėtojos iš Vilniaus geto, mirties. Dėl šios priežasties Akmenės bendruomenės valdybos narė, projektų „Šalom Akmenė“ koordinatorė Diana Lopaitienė kviečia prisiminti O. Šimaitės asmenybę, darbus, nuopelnus žydams ir jų bendruomenei. Svarbiausia – suvokti šių dalykų prasmę ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje bei susipažinti, kodėl O. Šimaitės atminimas toks svarbus dabartinio laikmečio žmonėms.

Akmenės bendruomenės valdybos narė, projektų „Šalom Akmenė“ koordinatorė Diana Lopaitienė:

– Pirmas projektas, kurį mes darėme kartu su Akmenės rajono viešąja biblioteka, pavadintas „Šimaitė kviečia kalbėtis“. Tai buvo įžanginis projektas, kuris tęsiasi jau šeštus metus. Visuose kituose projektuose O. Šimaitė yra šalia, nes juos visada lydi bendra tema – Holokaustas. Dabar O. Šimaitės 55-ųjų mirties metinių įamžinimui Akmenės bendruomenė norėtų dar labiau įprasminti jos atminimą, kadangi ši moteris pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus praleido būtent čia. Esame pateikę prašymą Kultūros tarybai dėl paminklo O. Šimaitei statymo ir tikimės palankaus atsakymo.

Man Ona Šimaitė, visų pirma, yra apie meilę – savo kraštui, kultūrai, nepriskiriant kultūros jokiai tautai, žmogui. Dar ji yra apie tvarumą, išsaugojimą, kuris labai gražiai atsiskleidžia iš vieno įrašo jos dienoraštyje. Jame yra pasakojimas apie sagas: Onos močiutė turėjo, kaip ir daugelis to meto vyresnių žmonių, įkapes (mirusiojo apranga ir daiktai, laidojami kartu su juo, – aut. past.), kurias kiekvienais metais išnešdavo į lauką pravėdinti. Pamačiusi vėdinamą kabančią suknelę, mažoji Ona be galo susižavėjo jos sagomis. Ji jas iškirpo, nusinešė prie Dabikinės upės ir užkasė smėlyje. Tai buvo pirmasis jos noras išsaugoti, kas brangu, gražu, vertinga. Ir visą gyvenimą jai buvo svarbu išsaugoti tai, kas vertinga – knygas, meno kūrinius, rankraščius, prisiminimus. Jeigu ne jinai, šiandien mes neturėtume Grigorijaus Šuro dienoraščio – Vilniaus geto istorijos ateities kartoms, Abraomo Suckeverio gete rašytų eilėraščių. Net gyvendama Prancūzijoje O. Šimaitė atliko savotišką tarpininkės vaidmenį tarp Vakarų ir sovietinės Lietuvos, siųsdama siuntinius į savo šalį, suvyniotus tuo metu Lietuvoje draudžiamoje literatūroje. Paskutinis jos poelgis – apie tvarumą. Ji savo kūną po mirties paaukojo mokslui. Būtent apie tai ir yra Ona Šimaitė šiandien – moralės, pagarbos žmogui, kuklumo pavyzdys.

Akmenės r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė, literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės narė Zita Sinkevičienė:

– Pasaulio tautų teisuolė (garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė ne žydų kilmės asmenims, gelbėjusiems žydus Holokausto metu, – aut. past.) O. Šimaitė gyvenimą paskyrė kitų gėriui. Inteligentės ir didvyriškos dvasios moters pasiaukojimas išgarsino ją visame pasaulyje. 2020 m. buvau pakviesta į renginį „Ona Šimaitė – Vilniaus legenda“, skirtą jai atminti. Renginyje kalbėjome šia tema ir didžiavomės O. Šimaitės drąsa, pasiaukojimu, tuo, kad slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, slėpė žydų kultūros vertybes. Labai didžiavausi, kad iš Akmenės kilusiai bibliotekininkei Vilniaus universiteto komunikacijos erdvėse buvo atidengtas Modesto Saukaičio sukurtas portretas. Džiaugiuosi, kad parengtas projektas „Šimaitė kviečia kalbėtis“ suteikė galimybę pagerbti, įamžinti O. Šimaitės atminimą, atidengiant paminklinę lentą, o Akmenės miesto bibliotekai suteiktas garbingas Onos Šimaitės vardas. Džiaugiuosi, kad esu sudariusi bibliografinį sąrašą, skirtą O. Šimaitės atminimui.

Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos pirmininkas Daumantas Levas Todesas:

– Ona Šimaitė – proto, sąžinės, pareigos jausmų derinys. Ir protu, ir širdimi suprato Šoa (Holokausto) įvykius ir jiems pasipriešino savo jėgomis. Šiuolaikinio jaunimo norėčiau paklausti – kai Holokaustas jau istorija, įsigilinę į anų laikų įvykius, atsakykite patys sau: „Ką aš daryčiau Onos Šimaitės vietoje?“

Akmenės r. savivaldybės viešosios bibliotekos, Akmenės miesto Onos Šimaitės bibliotekos kolektyvo vardu Irena Virkutienė:

– Ona Šimaitė – drąsos, atjautos ir humanizmo pavyzdys visiems mums ir šiandien. Apie kilnius jos darbus, užuojautą skriaudžiamiems ir atstumtiems, kasmet bibliotekoje ruošiamos spaudinių parodos, demonstruojamos skaidrės, organizuojamos popietės. Šiandien labai aktualus ir geriausiai jos savastį apibūdinantis užrašas dienoraštyje: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“

Holokausto tyrinėtojas Rimantas Stankevičius:

– Džiugina tai, kad žinios apie O. Šimaitę jau pasiekia Lietuvos mokyklų moksleivius per literatūros skaitinius, įvairius konkursus. Tai suteikia galimybę ir pamokų metu kalbėti apie ją, ieškoti to, kas aktualu ir sektina iš jos gyvenimo šių laikų jaunimui. Iitin vertingas yra O. Šimaitės atsparumas valdančiųjų ideologijų poveikiui. Ji buvo sekama A. Smetonos valdymo laikotarpyje, nestojo į naujos Europos kūrėjų gretas, A. Hitlerio kariuomenei okupavus Lietuvą. Ji sekė savo moraliniu imperatyvu, nepaisant pavojų.

2000 m. vasarą pirmą kartą itin reikšmingą O. Šimaitės rašytinio palikimo dalį aptikau Kento universiteto (JAV) archyve. Tai suteikė galimybę pajusti šios asmenybės didybę. Nuo to laiko įsitraukiau į gausaus rašytinio palikimo paieškas ir sklaidą. Iki šiol mane stebina šios Didžios Moters gebėjimas ir suradimas būdų, kaip padėti skriaudžiamam, persekiojamam, pagalbos laukiančiam žmogui.

Išeivių iš Vilniaus ir jo apylinkių Izraelyje valdybos narys Šmuelis Ben-Zvi:

– Izraeliui labai reikšmingi Pasaulio tautų teisuoliai, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Tai buvo tikras didvyriškumas. Juk gelbėtojai kėlė pavojų ne tik sau, bet ir savo šeimai bei draugams, kurie galėjo būti nužudyti už kiekvieną neatsargų žingsnį. Ne veltui sakoma, kad vieno žmogaus išgelbėjimas prilygsta viso pasaulio išgelbėjimui. Pridursime, kad norint padėti vienam žmogui, reikia daugelio žmonių veiksmų. Tai ne tik persekiojamo asmens slėpimas, bet ir jo aprūpinimas maistu, drabužiais ir kitomis būtiniausiomis priemonėmis minimaliam egzistavimui. Karo metu nebuvo lengva.

Mums, išeiviams iš Lietuvos, tokio didvyriškumo simbolis yra O. Šimaitė, visapusiškai atsidavusi pagalbai žydams, ypač Vilniaus geto kaliniams. Mes, antroji Holokaustą išgyvenusių žmonių karta, bendradarbiaudami su Lietuvos ambasada ir visuomeninėmis organizacijomis Izraelyje, rengiame kasmetę teisuolių atminimo ceremoniją. Ypač dėmesio verta Akmenės, kurioje gimė ir pirmuosius aštuonerius gyvenimo metus praleido O. Šimaitė, atstovų veikla. Tokių žmonių kaip ji atminimas reiškia, kad daroma viskas, kad Holokaustas nepasikartotų.

Mūsų ateitis priklauso nuo nesavanaudiškumo, kai nesavanaudiška pagalba vienas kitam padės atsispirti bandymams sugriauti pasaulį ir jo vertybes. To turime išmokyti savo vaikus. Perduoti tokias vertybes iš kartos į kartą.

LR Seimo narė, Žydų gelbėtojų dienos paskelbimo atmintina diena, viena iš iniciatorių Paulė Kuzmickienė:

– Šiandienos tikrovėje, kai tarsi pasaulis išprotėjo, atsisako atpažinti ir gintis nuo blogio, kai matome atgijusį antisemitinių jėgų ir melo balsą visuomenėje ir valdžioje, O. Šimaitės istorija tokios tamsos akivaizdoje skamba labai šviesiai, reikšmingai. Mums reikia tokios O. Šimaitės tiesos ir nepaprastos šviesos. Atjautos. Drąsos. Tokios asmenybės. Jų istorija teikia vilties ir supratimą, kad esame garbingai savo žmones ir laisvę ginanti tauta. Stojame ginti kitų, suteikiame pagalbą. Kartu su kitais žydų gelbėtojais, rezistentais, partizanais, O. Šimaitė yra mūsų Valstybės garbė.