Geriausia šalies vaistininkė griauna mitus apie sovietinių vaistų naudą

„Lenino tabletės“, „adolfas“, „zelionka“, vidurių lašai ar vitamino C žirneliai – nemaža dalis vyresnio amžiaus šalies gyventojų, užėję į vaistinę, vis dar teiraujasi šių sovietmečiu populiarių vaistų. Pasak geriausios šalies vaistininkės Kristinos Vaičaitienės, žmonės taip bando ieškoti jaunystės eliksyro ir tikisi, kad prieš 30 metų padėję vaistai, padės ir senatvėje.

Tarptautiniame ,,Lietuvos metų vaistininkas 2018“ konkurse geriausios vaistininkės vardą pelniusi vaistininkė K. Vaičaitienė teigia, kad priežastys, kodėl žmonės dažnai klysta rinkdamiesi vaistus ar maisto papildus, įvairios. Anot jos, dažniausiai vyresniems žmonėms sovietiniai vaistai kelia nostalgiją, taip pat jie bando sunkiai įsimenamus vaistų pavadinimus supaprastinti, ieško jaunystės eliksyro ir tikisi, kad vaistai, kurie padėjo prieš 30 metų padės ir senatvėje arba prašydami tam tikrų vaistų, jaučia gėdos jausmą.

Sovietinis šleifas

Pasak vaistininkės, sovietinis šleifas jaučiamas ypač tuomet, kai nutinka tokios kuriozinės situacijos, kai klientai vis dar vartoja neįprastus, sovietinius pavadinimus ir tuomet apsunkina tiek savo situaciją, tiek vaistininkų darbą.

„Pavyzdžiu, prašydami „Lenino tablečių“, pasirodo, žmonės turi omenyje sovietmečiu itin populiarius migdomuosius. Laimei, šiandien be recepto migdomųjų jau niekas nebeparduoda. Kiti prašo „adolfo“, suprask, vaistų, širdies spaudimui mažinti. Taip pat „zelionkos“ – briliantinės žalumos, kuri anksčiau buvo populiari vėjaraupiams gydyti“, – dalijasi 35 metų vaistininkės darbo patirtį turinti moteris.

K. Vaičaitienė pažymėjo, kad būna atvejų, kai vyresnio amžiaus žmonės vis dar gėdijasi prašyti tam tikrų vaistų ar priemonių, pavyzdžiui, norėdami įsigyti kontraceptinių priemonių.

„Keista, kai žmonės vis dar jaučiasi nepatogiai prašydami vaistų, maisto papildų ar priemonių, reikalingų jų sveikatai. Būna, kad žmonės visaip bando išsisukti nuo tiesioginio vaisto ar priemonės pavadinimo, susigėsta ir taip, patys to nenorėdami, dar labiau atkreipia į save dėmesį užuot tiesiogiai paprašę, ko jiems reikia. Toks požiūris į savo sveikatą yra sovietinių laikų „paveldas“, – pasakoja geriausia šalies vaistininkė.

Atgal į ateitį

Anot vaistininkės K. Vaičaitienės, vyresnio amžiaus žmonės dažnai naiviai mąsto, kad nuo sunkiausių negalavimų jiems gali padėti vaistai iš jaunystės.

„Bet kokie paprasti vaistukai, pavyzdžiui, vitamino C žirneliai, kurie padėdavo jaunystėje, žmonėms kelia sentimentus. Blogiausia, kad kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad tokie vaistai kaip vidurių lašai, validolis, pelynas ar sidabražolė gali išgydyti ir vėžį. Per 30 m. vaistų ir maisto papildų asortimentas yra gerokai padidėjęs, o ligų gydymas patobulėjęs“, – sako vaistininkė.

„Padėjo kaimynei – gal padės ir man“

Anot K. Vaičaitienės, frazė – „padėjo kaimynei“ yra atėjusi iš sovietmečio, nes vaistų asortimentas ir prieinamumas tuomet buvo ribotas. Tai, sako ji, lėmė situaciją, kai žmonės dalijosi vaistais tarpusavyje.

„Tuomet niekas nesigilindavo ir bet kokiems susirgimams gydyti naudojo antibiotikus, pavyzdžiui, daug kas ir šiandien ateina į vaistinę ir prašo leidžiamo penicilino, motyvuodami, kad padėjo kaimynei. Taip pat tuomet iš viso buvo tik penkių rūšių vitaminų milteliai. Kad būtų kompensuojamas vaistų ir vitaminų trūkumas, kai kurios vaistinės juos gamindavo pačios. Žmonės ilgai laukdavo eilėje, kad tik galėtų jų įsigyti. Nostalgiją vitaminų milteliams kiti jaučia ir šiandien, nes tuomet buvo galima pasirinkti tam tikros grupės vitamino kiekį. Pavyzdžiui, vasarą būdavo populiarūs B1 grupės vitaminai, kurie nuo žmonių neva atbaidydavo uodus“, – pasakoja vaistininkė.

K. Vaičaitienė pažymėjo, kad svarbiausia, jog žmonės neužsiimtų savigyda, o drąsiai klaustų patarimų vaistininkų, o jei vienu metu vartoja kelis vaistinius preparatus, maisto papildus, visose „Gintarinėse vaistinėse“ nemokamai gali pasitikrinti ar jie dera tarpusavyje ir nesukels sveikatai neigiamų pasekmių.